Kristina Stančienė. Tik nuo savęs. Asmeniškai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kaip žinia, mūsų vietinis, lietuviškas meno pasaulis yra susiskirstęs į daugybę didesnių ir mažesnių pasaulėlių – cechų, sekcijų, madingų ir nelabai institucijų, klanų, šutvių, susisaistęs įvairiausiais viešais ir privačiais interesais bei išankstinėmis nuostatomis. Veikia ir profesionalai, „legitimuoti“ VDA ar kurioje kitoje aukštojo mokslo institucijoje, ir savamoksliai kūrėjai. Tačiau yra ir kito tipo menininkų – daugiau ar mažiau pasimokiusių dailės, kuriuos galima laikyti „laisvalaikio“ kūrėjais, o kartais jie būna išties rimti ir labai saviti. Ne visada pastebime jų parodas, kurios dažniau vyksta ne didžiosiose ekspozicijų salėse ar „tikrose“ galerijose, o labiau periferinėse kultūros, visuomeninėse erdvėse: bibliotekose, skaityklose, ligoninėse ir pan.

Neslėpsiu, tarp šių autorių man dažnai kelia pagarbų susižavėjimą atkaklios moterys, nepaskęstančios kasdienybėje, buities rutinoje ir atsiduodančios kūrybai. Be to, tokius žmones neretai stumia priekin ne kokios nors didžiulės meninės ambicijos, tam tikro klano ar finansiniai interesai, o jų pačių vidinis meno „imperatyvas“. Kaip tik tokia menininkė ir yra Sigita Puodžiūtė, kuri kadaise Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos Suaugusiųjų skyriuje mokėsi pas Mariją Teresę Rožanskaitę, Povilą Ričardą Vaitiekūną, Joną Gasiūną bei pas galbūt mažiau garsų, užtat charizmatišką mokytoją Vyrūną Leką, puikiai dėsčiusį nuobodoką akademinio piešimo discipliną ir net sugebėdavusį mokinius ja uždegti. Baigus biologijos mokslus, paūgėjus vaikams, šios moters profesinis gyvenimas pasidalijo į keletą svarbių polių. Tai administracinis darbas Santariškių klinikose ir, žinoma, tapyba, tapyba, tapyba... „Savo darbo krūvį pasiskirsčiau taip, kad liktų laiko tapyti“, – sako Sigita. Kad negailima tam laiko ir energijos, liudija daugmaž nuo 2009 m. rengiamos parodos. Vidinis menininkės troškimas kurti toks stiprus, jog nuolat išsilieja dideliais paveikslų ciklais. Naujausių Puodžiūtės tapybos darbų serija „Peizažai – miesto ir kaimo“ neseniai eksponuota Santariškėse, Nacionaliniame vėžio institute bei Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Svarbu ne „fizinis“ įdirbis ir laiko sąnaudos, o kūryba kaip procesas, autoriaus santykis su ja ir su pačiu savimi, todėl reikėtų kiek apžvelgti Sigitos kūrybą ir jos evoliuciją. Vienas pirmųjų stambesnių Puodžiūtės tapybos ciklų –­ „Atvirukas mamai“, kuriame veši spalvingi, stambūs, savitai sukomponuoti gėlių žiedai ir jų fragmentai. Kiek vėliau sukurta jau visai kitokių paveiks­lų serija „Dangus“. Jame ryškios spalvos prigęsta, išblunka, įsiviešpatauja tyla ir ramybė, elegiška nuotaika, sklindanti iš šalto mėlio ir balkšvų atspalvių. Matyti, jog menininkė tolsta nuo dekoratyvumo, o atskiruose šio ciklo kūriniuose dar labiau išryškėja savitas, fragmentiškas komponavimo būdas – per detalę, mažutę daikto, objekto nuotrupą autorė geba perteikti tam tikrą nuotaiką, tarsi laikydamasi vidinio priesako, jog kūryboje neverta tuščiažodžiauti. Tik pas­kutinis šios temos paveikslas suskamba dramatiškais raudonais atspalviais, lyg atgaivindamas tolimus, tačiau vis dar skausmingus išgyvenimus. Ciklas „Botanika“ lyg ir tęsia pirmosios paveikslų serijos temą bei motyvus, tačiau autorė čia vaizduoja augalus, dažnai apsiribodama vos keliomis spalvomis, tarkime –­­ šviesiu fonu ir sodria lapijos žaluma išgaudama keistą apibendrinto ir kartu paslaptingo vaizdo derinį.

Sigita Puodžiūtė. „Ligonio pusryčiai“, drobė, aliejus, 50 x 55, 2013

Gamtos pasaulis, nuskaidrintas pri­siminimų šviesa – tai tik vienas Puodžiūtės kūrybos etapas. Netrukus buvo sukurta dramatiškesnė, modernesne ir lakoniškesne tapybos kalba išsiskirianti paveikslų grupė, kurios pavadinimas skamba it autorės vizitinė kortelė –­ „Aš dirbu Santariškėse“. Jame sutelkta daug asmeninės patirties ir simbolinių prasmių, medicininių šifrų ir jausminių kodų. Medicininė tematika lietuvių tapyboje nėra populiari, gal tik M. T. Ro­žanskaitė ją plačiau tevystė. Sigita čia elgiasi kitaip nei jos mokytoja: geriausiuose ciklo darbuose plėtojamos siurrealistinės fantazijos, tapomi iškalbingi fragmentai iš ligoninės gyvenimo –­ tarsi koks šventraštis ant abstrakčios plokštumos boluojanti ambulatorinė kortelė, paslaptingoje erdvėje pakibęs Santariškių klinikų pastatas (kažkuo primenantis Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ kadrus), tarsi abstraktūs koncent­riniai ratilai besiskleidžiantis medicininis pleist­ras ar aštraus fizinio skausmo siunčiami signalai. Neretai šios kompozicijos siejasi su metafizine tapyba –­ lyg Giorgio de Chirico vaiduokliškos gatvės, čia dunkso vieniša skulptūra duslioje, beorėje ligoninės kiemo erdvėje. Iš spalvotų tablečių ir piliulių sudėliotos girliandos primena blizgiuosius Ričardo Nemeikšio koliažus, o puokštė ant ligoninės kavinukės stalo – lyg švelni replika vienišiems, elegiškiems ir kartu antropomorfizuotiems Eglės Ridikaitės drobių daiktams ir objektams.

Skaidri tyla, rimtis, gaubianti gamtos vaizdus ir miesto peizažą, į vieną gyvenimo ir minties audinį sujungianti ir romantiškas kaimo trobeles, ir verž­lią naująją miestų architektūrą – tokia naujausių Puodžiūtės tapybos darbų visuma. Įdomu, kad čia darniai sugyvena sena ir nauja be jokio konflikto, prieš­priešų ir dramų. Menininkės paveikslų objektais tampa ir lietuviško kaimo motyvai, ir minimalistinės Europos parko skulptūros (konkrečiai – Gintaro Karoso), ir konstruktyvūs, šalti, griežti šiuolaikinės architektūros pastatai. Jie savo didžiulėmis stiklinių sienų ir langų akimis žvalgosi į dangų, lyg pasiruošę pakilti ir nuskristi. Pasirodo, Puodžiūtė mėgsta naująją architektūrą. Švari modernaus pastato forma įkvepia tapytoją savo elegantišku grynumu ir paprastumu.

Urbanistiniuose peizažuose pastebimi ir kai kurie nauji plastinės kalbos elementai. Vis dažniau menininkė palieka drobės foną beveik tuščią, baltą, o pasakojimo detalės išbarstomos ir sudėliojamos kokia nors keista, fragmentiška seka. Dažnai atpažįstamas konkretus objektas, tarkime, Nacionalinės dailės galerijos pastatas, tačiau jis išimamas, iškerpamas iš realios aplinkos, paliekamas vos vienas kitas jo elementas – medžio siluetas, pievos ar dangaus kvadratas. Drobėje derinamos minkštos, švelnios formos bei grafiški, linijiniai motyvai: monumentalūs, tačiau šviesūs ir lengvi pastatų tūriai, vandens klanai, debesų dėmės ir trapūs paukščių, medžių siluetai.

Puodžiūtės kūryba – tikrai ne vien malonus laisvalaikio praleidimo būdas. Ji žavi ne tik intuityviu, skvarbiu žvilgsniu į supančią aplinką, bet ir intelektualia savivoka – tą liudija įvairios šiuolaikinės dailės parafrazės, siekis apibendrinti, išgryninti vaizdą, sukurti švarų, koncentruotą pasakojimą. Darosi nebe taip svarbu visi tie klanai, ryšiai, titulai ir diplomai. Svarbiau, kad menininkė mąsto ir ieško. Ir prabyla – įdomiai, netikėtai, tik nuo savęs, asmeniškai.