Kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev 2012 m. užėmė pirmąją vietą žurnalo „Art Review“ įtakingiausių meno pasaulio žmonių šimtuke. Po sėkmingos ir kritikų išgirtos „dOCUMENTA (13)“ parodos Christov-Bakargiev padarė dvejų metų parodų rengimo pertrauką ir susitelkė į dėstymą ir seminarus, be kitų dalykų, analizuojančius bičių kūrybiškumą. Tačiau kuratorė, juokais save vadinanti „eismo reguliuotoja“, ilgam nenutolo nuo meno pasaulio. Šiais metais ji kuruoja Stambulo bienalę, kuri vyks rugsėjo 5–lapkričio 1 dienomis. „Sleek“ žurnalas pakalbino Christov-Bakargiev apie bienalės planus ir tai, ką reiškia būti vadovaujančia moterimi.

Kodėl bienalė vadinasi „Sūrus vanduo“ („Saltwater“)?

Nes ji apie bangas ir sroves. Pavyzdžiui, skirtinga druskos koncentracija vandenyje sukuria povandenines sroves –­ taigi pavadinimas yra ir simboliškas, ir tiesioginis. Bienalė nagrinės vandens susidarymą ir politinį kontekstą, judėjimą ir kaitą. Visiems žemės organizmams reikia vandens ir druskos – be jų nebūtų gyvybės. Tačiau kai žmonės galvoja apie gyvybei palaikyti būtiną vandenį, jie retai susimąsto apie sūrų vandenį, kurio jiems labiausiai reikia.

Ar paroda gilinsis į šio regiono problemas?

Man įdomu, kaip menas ar kultūra gali kurti ir gydyti pilietinę visuomenę. Svarbus ir estetinis faktorius – meno galia sujungti konkretumą ir universalumą. Kai tai sukuriama zonoje, kur viskas stringa, man rūpi, kaip menas ir kultūra gali išnarplioti tuos mazgus ir dalyvauti procesuose – turbūt dėl šios priežasties ir esu meno pasaulyje. Ši mintis siejasi su mano mokytojų iš Italijos kairiosios pakraipos judėjimo „Arte Povera“ idėjomis, kad menas turi būti politiškas ne turiniu, bet savo transformuojančiu potencialu. Į bienalės šeimininkę Turkiją žvelgiu labiau niuansuotai; su daugiau kaip 3 milijonais pabėgėlių iš Sirijos tai beveik kaip Šveicarija Antrojo pasaulinio karo metais. Be to, nesibaigiantys konfliktai aplink Juodąją jūrą ir Artimuosiuose Rytuose – ypač kurdų situacija, taip pat sudėtinga šalies kaip Osmanų imperijos dalies istorija. Analizuoti šias istorijas ir situacijas yra didelis iššūkis, ir išskirtinė galimybė, bet aš dažnai turiu pasikliauti savo draugų, kolegų, partnerių žiniomis ir konsultacijomis.

Kas jūsų partneriai? Ir kaip tai atsispindės parodoje?

Žmonės, daiktai, knygos ir idėjos ateina pas mane lyg būčiau tinklo mazgas. Šios parodos struktūra labai skiriasi nuo „dOCUMENTA (13)“, bet jas sieja ansambliškumo, bendrumo jausmas. Kartu diskutuojant atsiranda pokyčių. „dOCUMENTA (13)“ parodoje dalyvavo trylika agentų, kurie buvo įvardyti nuo pradžių ir aktyviai veikė visą laiką, o Stambulo bienalėje tai lyg žmonių srautai, kurie rezonuoja ir kaupiasi. Tai nesibaigiantis augimas – tarsi organinis procesas. Jis prasideda nuo žmonių, su kuriais seniai bendrauju – Williamu Kentridge’u ir Pierre’u Huyghe, Cevdetu Ereku ir Füsun Onur ir toliau plečiasi. Kiekviename naujame spaudos pranešime bendradarbių sąrašas ilgėja.

Tai skamba kaip natūralus procesas, kuris geriau atspindi gyvenimą, bet kartu ir organizacinis iššūkis.

Aš lėtai renkuosi pagalbininkus, kol susiformuoja visuma. Tai tarsi nuolat pildomas dalyvių sąrašas. Jie mane susiranda – ne aš juos. Aš tik įsiklausau. Kaip susirandi draugų? Kaip gyveni savo gyvenimą? Kai kas tiesiog duodama, nes susitinki su panašių interesų žmonėmis. Pavyzdžiui, Griselda Pollock. Ji – viena feministinės dailės istorijos kūrėjų, dariusi man didelę įtaką studijuojant universitete. Niekada nemaniau, kad ją sutiksiu, bet po „dOCUMENTA (13)“ parodos Griselda pakvietė mane dėstyti į Lidso (Jungtinė Karalystė) universitetą. Tuo metu mes pradėjome galvoti, kaip susieti jos veiklą – traumos tyrimus dailės istorijoje ir šiuolaikiniame mene ir mano susidomėjimą neantropocent­riniais dalykais. „Arte Povera“ išmokė mane, kad žmogus yra tik maža visatos dalelė – aš iki šiol linkusi apibrėžti pasaulį kaip kažką, pranokstantį žmogaus intervenciją. Bendraujant su Griselda tapo aišku, kad ji bus viena iš mano rengiamos Stambulo bienalės bendradarbių. Ji supažindino mane su Elvan Zabunyan darbais –­­ Elvan surengs skaitymus, pavadintus „Neišmokimas. Vandens judėjimas ir veiksmo kryptis“ („Unlearning. A Water ourse and Course of Action“).

Remdamasi savo patirtimi meno pasaulyje, ar manote, kad toks darbo pobūdis –­ skirtingų komponentų derinimas kartu, leidžiant jiems įgauti savo kryptį, –­­ yra labiau būdingas kuriančioms moterims?

Kalbėti apie moteris meno pasaulyje sudėtinga, nes komandoje moterys dažnai yra antraeilės ir jų užimama pozicija priklauso nuo vyrų. Todėl faktas, kad meno pasaulyje yra tiek daug moterų, nebūtinai yra feminizmo pergalė. Žinoma, tai, kad, skirtingai nei ankstesniais dešimtmečiais, šiandien yra daug garsių menininkių ir galerininkių, rodo tam tikrą emancipaciją. Kita vertus, meno pasaulyje tebegaji „moters darbo“ sąvoka (skirtingai nei finansų ar karybos srityse, kur dominuoja vyrai). Tai potencialiai pavojinga, nes tada meno pasaulio svarba atitinkamai mažėja. Nepaisant to, aš visada stengiuosi išlikti kritiška ir suprasti priešingą požiūrį.

Ar manote, kad jei menas bus laikomas moteriška veikla, jis gali būti diskredituotas ir mažiau svarbus?

Ne mažiau svarbus, bet įlytintas (gendered) užsiėmimas. Tai reikš darbo pasidalijimą pagal lytį, kai moteris užsiims menu, amatais ir namų ūkiu, o vyrai valdys verslą ir pinigus. Nesakau, kad taip bus – moterų pozicijos mene vis stiprėja. Bet visada stengiuosi pažvelgti ir į kitą pusę, palyginti, ar tai atitinka bend­resnes istorines tendencijas. Šiandien feminizmas stiprėja, bet kartu ir skaidosi į emancipacines ir konservatyvias atšakas. Taip pat pastebėjau, kad dabar daug daugiau moterų derina mokslą ir meną. Tokie mokslininkai kaip Bruno Latouras specializuojasi šiame lauke, bet yra ir Isabelle Stengers, Donna Haraway, Karen Barad, Elizabeth Wilson, Jane Bennett ir Vandana Shiva, dirbančios ekofemizmo ir kitose srityse. Atrodo, kad dabar tai aktualiau moterims. Tai puiku, bet, kalbant apie šeimą, asmeninius ir seksualinius santykius, moterys už tai moką didelę kainą. Vyrams labai sunku priimti nepriklausomas moteris –­­ tai lemia vyrų atsiribojimą vakarietiškose visuomenėse.

Pasitelkus jūsų bangų metaforą atrodo, kad jūs aistringai iriatės prieš srovę.

Taip, žinoma!

Kaip ėjimas prieš srovę lemia jūsų karjerą?

Kiti žmonės tai vadina drąsa. Drąsa yra gebėjimas pasikliauti savo emocijomis ir jomis sekti; etimologiškai šis žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio „cors“ (širdis). Kaip kuratorė nesistengiu žvelgti į tolimą ateitį. Galvoju apie tai, ką šiuo metu darau. Aš nekuriu imperijos. Pasikliauju širdimi. Tačiau tiek nedaug žmonių eina prieš srovę –­ jie bijo būti įtraukti ir žūti. Po „dOCUMENTA (13)“ parodos man buvo svarbu pradingti iš meno pasaulio dvejiems metams – norėjau tapti nematoma. Kalbant apie „Art Review“ meno pasaulio įtakingųjų šimtuką, tikėjausi nukristi iš pirmos pozicijos į paskutinę, bet nepavyko. O aš taip stengiausi! Nedaviau interviu, nedirbau svarbių darbų – tik dėsčiau. Reikia sugebėti išnykti, bet nepradingti sraute. Tai susiję su susitarimais dėl žinių kapitalizmo, pažinimo kapitalizmo ir atsitraukimo. Mano mąstymas taip pat siejasi su 8 dešimtmečio Italijos kairiųjų judėjimo „Autonomia Operaria“ libertarine komunistine filosofija.

Bet galia nebūtinai reiškia blogį ir korupciją.

Sutinku. Mano darbas suteikia galimybę keisti dominuojančias vertybines paradigmas. Aš galiu dalyvauti kuriant simbolinę vertę kviesdama tą menininkę, o ne kitą, pasirinkdama tą tekstą, o ne aną. Mano galia grįsta ne pinigais, ji kyla iš galimybės keisti kolektyvinę simbolinę tvarką.

Pagal „Sleek“ žurnalo publikaciją parengė Laima Kreivytė