Laisvydė Šalčiūtė – intelektuali menininkė. Erotiška ir intelektuali, bet intelektuali labiau. Tai nereiškia, kad vietoj žadėto malonumo gausite jo iškamšą. Net jei ji parodoje yra. Jūs negausite nieko, jei nenorėsite duoti – atviro žvilgsnio, prietarų neaptemdyto proto, nuotykių troškimo. Bent jau vizualaus, sekant menininkės nuorodomis į dailės istoriją.

Paroda vadinasi „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai". Tariant painiau: medija, mitas, savianalizė. Pavadinimas sukonstruotas iš prieštaravimų –­ melodrama (jausmingas kino ir televizijos žanras, neva traukiantis žiūroves moteris) yra padalyta pusiau: į melą ir dramą. Melas skliaustuose, vaizdžiai tariant – dramos širdyje. Neabejoju, kad pirmieji melodramų kūrėjai buvo lietuviai – kitos kalbos melagingą žanro prigimtį linkusios slėpti.

Dar didesnė prieštara glūdi „Ledos dienoraščiuose". Mitiniai herojai nerašė dienoraščių – ypač herojės. Dienoraščiai tinka moderniam skilusiam subjektui, kuris kalbasi veidrodyje su savo kaukole ir rašo išpažintinę lyriką. Jos net tradicijų Lietuvoje nėra – paklauskite Virginijos Cibarauskės. Taigi Ledos dienoraščiai skamba kaip oksimoronas, ypač manysime, kad Laisvydės parodoje kalbama apie Spartos karalienę. Nors kilmingos antikos moterys (ir heteros) buvo lavinamos namuose, tačiau jų mintys niekam nerūpėjo. Moterys, kaip ir vergai, nebuvo pilietės, jų funkcijos apribotos privačia sfera.

Moters vietą antikoje puikiai atskleidžia lakoniškas Ledos pristatymas populiarioje enciklopedijoje: „Graikų mitologijoje Leda – Spartos karaliaus Tindarėjo žmona, Aitolijos karaliaus Tesijo duktė. Pagal mitą Ledą suviliojo Dzeusas, pasivertęs gulbinu. Vėliau su savo žmona sugulė Tindarėjas. Pagal klasikinę versiją Leda padėjo du kiaušinius. Iš kiekvieno kiaušinio gimė dvyniai, iš vieno gimė Polideukas ir Helenė, Dzeuso vaikai, iš kito – Kastoras ir Klitemnestra, kurie buvo Tindarėjo vaikai. Leda su Tindarėju taip pat susilaukė Febės ir Filonojės."

Moteris (net ir kilminga) yra dukra, žmona ir motina, apibrėžiama pagal santykius su vyrais. Svarbiausias jos vertės matas – vaikai. Ir, žinoma, grožis, dėl kurio ji tapo dangiško perėjūno Dzeuso aistros objektu. Nenuostabu, kad iš šios aistros gimusi Helenė tapo Trojos karo priežastimi (ar karus kursto moterų grožis, ar vyrų ambicijos?). Bet kuriuo atveju Ledą mes žinome būtent dėl jos „nuotykio" su gulbe, aprašyto poetų (nuo Ovidijaus iki Yateso ir Hildos Doolittle). Ir, žinoma, įamžinto paveiksluose, graviūrose, skulptūrose ir šiuolaikiniame pornokiče.

Taigi Leda yra tik pretekstas. Pasyvus pretekstas... Pasak Kierkegaard'o, yra didvyriai, ir yra poetai. Vieni daro žygius, kiti apdainuoja. Tačiau Leda niekur nežygiavo ir nieko nedainavo. Ji tiesiog patraukė Dzeuso dėmesį. Ir šis, pasivertęs gulbinu (kaip kinematografiška!), ją išprievartavo. Gal reikėtų sakyti „suviliojo" – bent jau taip vaizduoja viso pasaulio dailininkai nuo antikos iki mūsų dienų.

O ką daro Laisvydė? Ji apverčia situaciją. Jos Leda stebi mus iš vidaus, įsukta į vaizdų sūkurį. Kaip viesulo akis. Vizualiai ją išreiškia celofaninis kambarys, atskiriantis viešą ir privačią erdves. Nors tas privatumas ir viešai prieinamas, bet vis tiek jautiesi kaip patekusi į buduarą – o gal žudiko maniako ritualines apeigas (celofano kambariuose savo aukas – kitus žudikus maniakus – galabijo serialo „Deksteris" herojus). Apeigos numatytos ir čia – vien todėl, kad ant celofano nupieštus Correggio, Rubenso, Boucher ir kitų Ledos „gundymus" reikia apeiti. Apeiti ne iš išorės, kaip antikines šventyklas, o iš vidaus. Intymiu atstumu. Į vidų išverstos, tiksliau –­ įverstos, įvietintos apeigos, kurias atlikinėjo Marija Teresė Rožanskaitė, atverdama vidines asambliažų erdves arba britų menininkė Lucy Gunning, lipanti aplink savo kambarį per lentynas, baldus ir rankenas, neliesdama žemės.

Tai kas gi čia vyksta? Kruvinos iniciacijos apeigos ar jų dekonstrukcija? Paprastai tariant – paroda. Galerija „Kairė – dešinė" ir jos kuratorės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė rengia parodų ciklą, skirtą dailininkų piešiniams. Pamačiusios ankstyvuosius Laisvydės piešinius, kuratorės pasiūlė juos vėl parodyti. Laisvydė sumanė ne grįžti į tuos laikus, o stoti į kūrybinę akistatą. Surasti dabar ją dominančių temų užuomazgas ir jas reflektuoti, perdirbti, apmąstyti. Dabartinė VDA meno doktorantė tyrinėja tuometę dailės debiutantę. Ankstyvieji darbai iš pirmosios menininkės parodos kabo ant galerijos sienų įrėminti. Kupini karnavališko šėlsmo, gulbių ir metamorfozių. Jų vyksmas irgi rutuliojasi ne istoriniame, o mitologiniame, amžinai pasikartojančiame laike.

Nauji darbai dar labiau sustiprina mito įspūdį. Tačiau tai kiti mitai ir kitos medijos. Pradėjusi menininkės kelią Laisvydė labiau pasikliovė reprezentacine plokštuma ir fantazija, o dabar jai reikia erdvės, formų, skirtingų medžiagų ir viso kultūros lobyno – citavimams ir parafrazėms. Ne tik tauriosios dailės istorijos, bet ir banalių melodramų. Mūsų akivaizdoje vyksta intensyvi seno ir naujo, naivaus ir patyrusio požiūrių akistata. Gombrowiczius siūlė mokytis iš mažiau patyrusių. Laisvydė mokosi iš savo patirties. Iš pasakų ir vaizduotės ji persikelia į mitą ir pasąmonę. Nudiria įsivaizduojamam grožio objektui kailį, nupeša plunksnas... Stovi tokia gulbės iškamša galerijos vidury, kontempliuoja kitas ilgakaklių reprezentacijas. Negyvas daiktas, simuliuojantis tikrumą, erotinės vaizduotės protezas. Potencialioms ledoms pasimatuoti ar kaip tik – nusukti sprandą?

Erotinius Laisvydės parodos mechanizmus puikiai išnarstė Dalius Jonkus „7 meno dienose". O man įdomiau kultūriniai apvertimai ir išnaros. Kaip pastebėjo Jonkus, moteris šioje paro­doje iš geismo objekto virsta jaučiančiu subjektu. To nepasieksi tik atsirinkdamas tas didžiųjų meistrų nutapytas ledas, kurios vaizduojamos besi­mėgaujančios erotiniais malonumais. Tai jiems, tapytojams, ir jų talento įtikintiems žiūrovams atrodo, kad gulbė tarp Ledos šlaunų yra didžiausia palaima. O kaipgi tie skaudžiai plakantys sparnai, kuriuos aprašė Yeatesas? Ne taip paprasta apversti moters kūną sudaiktinantį vyro žvilgsnį. Vien fakto, kad mitologines scenas perpiešia šiuolaikinė menininkė, nepakanka. Tačiau Laisvydė ne tik perpiešia. Ji jas padaro perregimas (piešiama ant celofano), sujungia į subjektyvų kino filmą, ištempia erdvėje ir laike. Tai ir yra vizualinis Ledos dienoraštis.

Rašanti moteris yra didesnė problema žiūrinčiam vyrui nei visos feministinės teorijos kartu sudėjus. Ji neatspindi jo geismo, neįgyja tūkstančio gundančių pavidalų. Refleksija žudo geismą, todėl gulbė negyva –­ Laisvydė darbuojasi ne tik pieštuku, bet ir skalpeliu. Sustingę geismai tampa savo pačių iškamšomis, juos reikia judinti, prikelti iš mirusiųjų atminties filmuose. Vietoj celiulioido menininkė renkasi celofaną (na, taip –­ aprasojusios sienos, drėgnas karštis ir Hitchcocko „Psichopatas" su garsiąja žudynių duše scena...).

Ledos – Laisvydės alter ego – projekcijos ištaškytos per tris galerijos sales ant grindų, lubų ir sienų. Moteriškumas kaip maskaradas pervaidintas, nudėvėtas ir išmestas. Išversti geismo objekto viduriai estetiškai supakuoti ir įteikti adresatui kartu su laikrodine bomba. Niekas nežino, kada ji sprogs.

L. Šalčiūtės gulbė – čia