Gropius Bau (Berlynas) parodų salėse šiuo metu veikia dvi parodos: XX a. amerikiečių menininkės (konceptualusis ir videomenas, žemės menas) Nancy Holt (1938–2014) „Circles of Light“ („Šviesos ratilai“) ir iš Indijos kilusios instaliacijų bei kino menininkės, teoretikės Pallavi Paul (g. 1987) „How Love moves“ („Kaip veikia meilė“). Abi parodos eksponuojamos iki liepos 21 d.

„Gal geriau lipti į antrą aukštą, gal ta kita iki šiol negirdėta menininkė bent kiek sudomins“, – sakau sau palikdama įpusėtą Nancy Holt parodą.

Pirmoji Pallavi Paul ekspozicijos salė apšviesta mėlyna kobalto spalva, įeini, minutei stabteli, o paskui daug negalvodama sėdiesi kampe ant grindų ir stebi: stačiakampiuose supurenta žemė, antkapių granitas, kai kurie jų virtę ekranais, atspindinčiais gamtos vaizdus (paukštis, vabzdžiai, drugeliai). Mirusiųjų vardai bei gimimo ir mirties datos pakeisti amžino gamtos gyvenimo scenomis. Pramaišiui skambančios maldos, choralai, vėjo ūžesys, gatvės garsai. Kapinės, kuriose paminklai virtę laidininkais, transliuojančiais šviesias ir viltingas žinutes iš anapus. Netikėta, gal net kiek tiesmuka instaliacija, iškart įtraukianti, užaštrinanti pojūčius, taip stipriai, kad suklūsti – ar nespekuliuojama jautria tema. „Salt Moon“ („Sūrus mėnulis“) – poetiškas parodos dalies pavadinimas.

Pallavi Paul. „How Love moves“. Autorės nuotrauka

 

Poezija per se yra videodarbo „Nayi Kheti / New Harvest“ („Naujas derlius“) tema. Menininkė remiasi Jacko Spicerio knyga „After Lorca“ – joje autorius kalbasi su mirusiu poetu apie tai, kas po mirties nutinka su jo eilėraščiais. Į fiktyvų pokalbį P. Paul įtraukia ir aktyvistą, sakytinės indų poezijos atstovą Ramashankarą Yadavą-Vidhori (hindi k. maištininkas). Filmuotoje medžiagoje poetas savo eilėraščius deklamuoja kasdienėmis intonacijomis į mygtukinį mobilųjį sėdėdamas kukurūzų lauke ar prie laužo, skambant mant­roms. „Naujas derlius“ – vienintelė poeto knyga, išleista studentams išprašius jo sutikimo. Jis, studijavęs Nehru universitete ir išmestas už politinę veiklą, pasiliko universiteto miestelyje ir čia praleido visą gyvenimą, palaikydamas kairiųjų studentų judėjimą. Kas nutinka su mirusių poetų eilėraščiais? Yadavui-Vihori’ui, regisi, tai rūpėjo mažiausiai, ir ši pozicija teisingiausia.

„Und in der Dämmerungs Hülle“ („Prieblandos apsupty“ – tai eilutė iš lopšine virtusio Matthiaso Claudiuso eilėraščio „Vakaro daina“) – dar vienas menininkės videokūrinys, kuriame į viena supinami skirtingų laikų ir skirtingos stilistikos naratyvai: ištraukos iš sergančiojo tuberkulioze dienoraščio, XX a. pr. besigydžiusio Hohenlycheno sanatorijoje, Brandenburge, istoriniai kadrai iš eksperimentų su konclagerių kaliniais, kai Antrojo pasaulinio karo metais sanatorija buvo pertvarkyta į ligoninę. Dokumentinius praeities kadrus keičia pačios P. Paul nufilmuoti apleistos sanatorijos vaizdai – sergančio žmogaus ar visos visuomenės metafora. Garso takelis – lietus, dviem balsais merginų atliekama lopšinė: „Rytoj vėl pabusim, jei Dievas norės...“

Ligos ir mirties tema plėtojama kitoje salėje, kurioje ant sienų – išsiuvinėti maišai, primenantys drabužių maišus, bet kiek ilgesni. Lavonmaišiai? Paro­dos tekstas patvirtina: kai pandemijos metais vis pasirodydavo kadrai su mirusiųjų kūnais juoduose plastikiniuose maišuose, menininkė Delio siuvinėtojoms užsakė vestuviniais motyvais išsiuvinėti štai tuos maišus, „kad būtų sugrąžintas mirties akto orumas ir intymumas. Siuvinėtojos savo darbu, maldomis, siūlais į šiaip jau sterilius masinės gamybos produktus įsiuvo atsiminimus apie mirusiųjų gyvenimus“. Ši instaliacija vadinasi „Trousseau“ ir prancūzų kalba reiškia nuotakos kraitį: drabužius, patalynę, apatinius.

 

Nancy Holt. „Electrical System“. Autorės nuotrauka

 

Eksperimentinio dokumentinio filmo „How Love Moves“ („Kaip veikia meilė“) centre musulmonų kapinės Delyje. Čia visų tragedijų – pandemijos, hinduistų ir musulmonų susirėmimų – galutinė vieta. Kamera lydi duobkasius, klausosi jų makabriškų istorijų, jaut­rių prisipažinimų. Kamera stebi kapinių gyventojus – paukščius, voverę, šunis. Viskam skiriama dėmesio, viskam užtenka laiko.
Filmas tampa parodos kulminacija – visos tematinės gijos čia susijungia į viena ir pasiekia maksimalią įtampą: pirmos salės meninę kapinių interpretaciją keičia kapinių dokumentika (pirmosios salės paminklinių akmenų vaizdai buvo filmuojami šiose Delio kapinėse), ligos ir mirties temos nebevyniojamos į metaforos tvarsčius nesigailint žiūrovo, tylus meilės kenčiantiems išpažinimas perauga į meilės himnus.

Visoje parodoje, o ypač šiame filme, aktualizuota kvėpavimo svarba. P. Paul teigia: „Kvėpuoti reiškia prisiminti mūsų asmeninę ir bendrą praeitį, atnaujinti paktą su ateitimi. Šioje parodoje alsavimo momentą siekiau realizuoti filmavimo aktu.“ Įkvėpti ir iškvėpti, įkvėpti ir iškvėpti... Kad ir ką kurtų – filmus ar instaliacijas, P. Paul puikiai jaučia ritmą. Įkvėpti: dokumentiniai negatyvu perteikti vaizdai iš pandemijai pralaiminčios ligoninės – paskutinės dėl deguonies atsargų stokos mirštančiojo akimirkos, apsauginiais kombinezonais apsirengusių slaugytojų šokis – viduramžiškas danse macabre, purvina Gango upė. Iškvėpti: ekraną užlieja kapinių žaluma, skambant grožį ir meilę šlovinančiai laidotuvių giesmei. Atrodytų, menininkės kūryba grįsta bodhičitos principu: nenusigręžti nuo skausmo, o priimti jį į save, įkvėpti; iškvėpti atjautą ir meilę sau ir visiems kenčiantiems. Viename iš komentarų apie savo kūrybą P. Paul klausia: „Ką šiame griūvančiame pasaulyje daugiau galime veikti, jeigu ne puoselėti viltį?“

Muziejaus pirmo aukšto fojė N. Holt instaliacija „Electrical System“ sukuriamas stiprus vizualinis įspūdis, parodų salėse – aprašai ir filmuota medžiaga iš jos garsaus projekto „Saulės tuneliai“, keletas šviesos instaliacijų, konkrečiosios poezijos pavyzdžių.