„Šilainių bitės“ – tai projektas, kurį liepą ir rugpjūtį įgyvendino „Šilainių projekto“ rezidentė Elizabeth Hudson iš Jungtinės Karalystės. E. Hudson yra menininkė ir rašytoja, Glazgo dailės akademijos absolventė, tyrinėjanti bendrosios nuosavybės teisę, viešąją erdvę bei politinį tradicijos dviprasmiškumą ir dirbanti su dalyvaujamaisiais projektais. Pakviesti menininkės, mes, tuo pat metu „Meno parko“ galerijoje vykusio dalyvaujamojo projekto „Nomadinė radikali akademija“ menininkai, atvykome į „Šilainių sodus“, į vieną iš dalyvaujamojo-tiriamojo projekto „Šilainių bitės“ dalių – renginį „Bičių dainos“. Jo ašis buvo sutartinės apie bites, senojoje lietuvių kultūroje taip pagerbdavo šiuos vabzdžius ir metaforiškai apkeliaudavo jų ir žmonių gyvenimo etapus, vertybes. Renginys lietingu oru vyko vienoje iš „Šilainių sodų“ palapinių, čia tilpo sutartinių atlikėjos, projekto iniciatoriai ir lankytojai. Aplinka praplėtė dalyvaujamojo projekto kontekstą, papildė renginio patirtį žinių apsikeitimo, performatyvumo bei aplinkos pažinimo aspektais. Greta sutartinių poetikos jautėsi ir bendruomenės buvimo kartu poetika: susibūrimas ir įsitraukimas į renginį iš medaus produktų ruošiant vaišes lankytojams ar tęsiant renginį muzikos improvizacija.
„Šilainių projektas“, inicijuotas Šv. Martino meno ir dizaino kolegijos absolventės menininkės Evelinos Šimkutės, yra kūrybinė platforma, įsikūrusi Šilainių mikrorajone, Kaune. Viena projekto dalių – reziduojantys užsienio menininkai, įtraukiantys bendruomenę per dalyvaujamuosius meno bei aktyvizmo projektus būtent į Šilainių mikrorajone. Kuomet menininkas dirba su tokiu rezidencijos formatu, artimas bendravimas ir bendradarbiavimas tarp atvykstančio ir priimančio menininkų realizuojant projektą skatina gebėjimą gerbti vienam kito meninę praktiką, dalytis patirtimi ir semtis naujų kūrybinių įmpulsų. Rezidentų iš užsienio dalyvavimas suteikia unikalią galimybę pažinti tarptautinį dalyvaujamųjų meno ir aktyvizmo projektų spektrą.
„Šilainių projektą“, kaip ir „Šilainių bites“, aptarsiu kaip action research (lietuvių kalboje nėra nusistovėjusio šio termino ekvivalento, bet galima vartoti „tyrimas per veiksmą“). Tyrimas per veiksmą atliekamas kartu su vietine bendruomene tęstinio bendradarbiavimo formatu, tokios iniciatyvos kulminacija – visuomenei atviri renginiai. Action research terminą 1948 m. įvedė Kurtas Lewinas, juo apibūdino tam tikro pobūdžio socialinio veiksmo sąlygas, poveikį ir tyrimus, skatinančius socialinį veikimą. Meno lauke, dirbant su dalyvaujamaisiais projektais ir bendruomene ar institucijomis, tyrimas per veiksmą yra dažnai pasitelkiamas metodas arba metodo elementas. Tokiu atveju tyrėjai nėra neutralūs, bet atskleidžia savo nuomonę apie analizuojamą lauką ir jo problemas. Be to, jie aktyviai siekia pokyčių – įgalina dalyvius ir yra nusistatę prieš sudaiktinimą. Lietuvos meno lauke šis metodas taikomas itin retai, tad E. Šimkutės meninę praktiką laikau vienu ryškiausių šiuolaikinio tyrimo per veiksmą pavyzdžių.
E. Šimkutės ir E. Hudson menines praktikas sieja tai, kad jų dalyvaujamieji projektai teikia daug dėmesio aktyviam bendravimui su vieta ir vietine bendruomene. Performatyvūs elementai – bendradarbiavimas ir bendra kūryba – visada yra tyrimo per veiksmą dalis. Kaip galėtų atrodyti bitininkystė „Šilainių soduose“? Kartu su vietiniais gyventojais E. Hudson mokėsi apie bičių poreikius ir sąveiką su urbanistine sodininkyste, skatino domėtis ir įgyti žinių šioje srityje susitikimuose, dirbtuvėse su profesionaliai urbanistinėje bitininkystėje dirbančiais specialistais. E. Hudson bičių fenomeną stebi įvairiopai. Ji analizuoja lietuvių kalbos apibūdinimų apie bites poetiką (pvz., „bičių šeima“ arba „bitė motinėlė“) ir lygina juos su monarchinėje sistemoje susiformavusiais anglų kalbos ekvivalentais (pvz., „bee colony“ arba „queen bee“). Tad žodžiai tiesiogiai atspindi valstybės kultūrą, politinę sistemą bei sociumą. Elizabeth Lietuvos kultūroje bites traktuoja kaip erdvę metaforai, ją domina kalbos subtilumai liaudies dainose ir folklore, todėl projekto metu pasirinko bendradarbiauti su daugiabalsinių lietuvių liaudies dainų atlikėja Ilona Papečkyte ir sutartinių kolektyvu „Laisvalaikio ir kūrybos stubos“. Menininkė derino estetinę ir metodinę šio projekto savybes. Pirmoji dalis pasireiškia viešais performatyviais bičių tematikos renginiais. Estetikos elementas yra būtent tai, kas specifikuoja projektą kaip meno projektą, kurio metodas yra tyrimas per veiksmą, o ne socialinį projektą (greta fakto, kad projektas vykdomas profesionalaus menininko, o ne sociologo). Tyrime per veiksmą performatyvus aspektas – esminė projekto estetika. Taigi visuomenei atviri pristatymai laikytini estetine, menine, performatyvia projekto dalimi.
Performanso studijų terminologijoje žodis performansas padengia visas meno praktikas, kuriose yra keturi elementai: laikas, erdvė, menininko kūnas ir menininko bei žiūrovo santykis. Tad performansas ir dalyvaujamasis menas neišbraukia vienas kito, dalyvaujamasis menas gali būti performansu, o performansas gali būti dalyvaujamasis, jei menininkas jį taip įvardija. Performanso ir dalyvaujamojo meno praktikos Lietuvoje įvietintos fragmentuotai – labai sunku analizuoti vietinį, lietuvišką, šių medijų kontekstą, kai laiko, erdvės ir menininko kūno elementų veikimas vienoje erdvėje yra toks svarbus. Įvertinti, kaip tęstinumas įvietintas Lietuvoje, atrodo, nėra įmanoma, jeigu tam tikro menininko praktika su Lietuva susijusi tik iš dalies. Menininkai, iš užsienio atvykstantys įgyvendinti dalyvaujamojo projekto arba performanso, Lietuvoje palieka savo meninės praktikos fragmentą, o lietuviai menininkai, dėl įvairių priežasčių norintys realizuoti savo kūrybines ambicijas būtent šiose medijose, yra priversti tiek studijuoti, tiek vystyti meninę karjera tarp keleto valstybių. Tuomet performatyvių projektų ir tyrimo per veiksmą komunikacijos kalba dažniausiai yra anglų kalba.
Dirbdama su performatyviais ir dalyvaujamaisiais projektais pati, kurių naujausias – „Nomadinė radikali akademija“, pastebiu ne tik terminijos vertimo į lietuvių kalbą sunkumus. Lietuvių menotyros srityje terminija pastebimai atsilieka nuo angliškosios, o vertimuose, kaip ir bites nusakančios terminų atveju, atsispindi sociokultūriniai arba specifinės Lietuvos meno istorijos niuansai. Kultūros atsispindėjimas kalboje, mano manymu, yra pozityvus tapatybės niuansas. Tačiau kartu kyla problemų, o šios terminijos įvietinimas nėra vien mūsų, menininkų, užduotis. Dalyvaujamųjų projektų temą Lietuvos kontekste nagrinėja kultūros tyrėja dr. Lina Michelkevičė. Deja, Lietuvoje vis dar nevykdomas nė vienas doktorantūros pakopos tyrimas, susijęs su performanso menu. Nevykdomas, nes ir žemesnėse pakopose, pvz., Vilniaus dailės akademijoje, niekas dalyvaujamųjų projektų ir performanso praktikoje netaiko būtent tyrimo per veiksmą metodo, nėra tokio pobūdžio darbo vadovų. VDA Vilniaus fakultete Česlovo Lukensko dėstomas performanso meno kursas orientuotas į performansą istoriniame kontekste. Tyrimo per veiksmą metodo apraiškų galima užtikti nebent paskiruose performanso meno dalykuose, pvz., šiuolaikiniame ir informatyviame vieno semestro Vaidos Tamoševičiūtės dėstomame performanso meno kurse VDA Kauno fakultete. Tarp šio kurso dalyvių, dabar VDA absolventų, su performansu ir dalyvaujamuoju menu susijusių profesionalių meninių praktikų lauke išsiskiria menininkės Margarita Žigutytė ir Inga Galinytė. Vilniuje pavyzdžiu gali būti VDA doktorantas Saulius Leonavičius, kurio darbo metodą taip pat fragmentiškai galiu apibūdinti kaip tyrimą per veiksmą.
Studijuoti performansą ir dalyvaujamuosius menus Lietuvos menininkai, deja, vis dar tegali užsienyje. Galbūt tai irgi yra reifikacijų VDA, kaip institucijoje, požymis. Taip pat pasigendu daugiau meno kritikų dėmesio dalyvaujamiesiems projektams, ypač tyrimo per veiksmą projektams, kurie Lietuvoje vis dar retas reiškinys. Galbūt gausesniam meno kritikų dėmesiui reikia laiko ir platesnio dalyvaujamųjų projektų įgyvendinimo? O tam būtinas Lietuvos kultūros tarybos palaikymas. Džiugu, kad tarp fondo remiamų projektų tokio palaikymo atvejų vis dažnėja. Tad tendencija pozityvi!