Virginijus Kinčinaitis. Kelionė Lietuvos portretų maršrutais

Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ Prospekto galerijoje veiks iki kovo 25 d.

 Algimantas Aleksandravičius. „Šakomis lyg šaknimis – atminties syvais“. Piliakalnių piliakalnis, Vilkaviškio r.

 Visai neseniai leidykla „Vaga“ išleido fotomenininko Algimanto Alek­sandravičiaus fotografijų albumą „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“. Ar tai mus nustebino? Ne. Visi, kurie domisi menininko kūryba, žinojo, kad taip turėjo atsitikti. Juk 2015 m. Dzūkijos krašto metraščius papildė šio kūrėjo albumas „Dzūkija – išskaicyta iš dzievulio drabnų raštų...“. 2014 m. „Vagos“ leidykla plačiai pristatė knygą „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“, o 2013 m. buvo išleistas pirmasis šio ciklo fotoalbumas „Žemaitėjė – mona meilė“.

Pamažu iš vieškelių atkarpų ir sodybų, upių ir miestelių dėliojasi visuminis Lietuvos vaizdas. Skirtingi šalies regionai albumų pavidalu jungiasi į nenutrūkstamą vizualią istoriją. Knygų lentynoje šių fotopasakojimų nugarėlės taip pat kuria išbaigtą kompoziciją. Todėl ne vienam rūpi palyginti albumų turinį, nuotaiką, vaizdų seką, kintantį autoriaus požiūrį.

Man šios knygos labiau įdomios kaip atskiri pasauliai, kaip viena šalia kitos skriejančios planetos, kurias menininkas pamatė, aplankė, ištyrė ir mums pateikė vizualius savo kūrybinės odisėjos dienoraščius. Kodėl planetos? Jaunystėje man, šiauliečiui, nugirsta suvalkiečių kalba skambėdavo kaip kito pasaulio varpai, kaip grakštūs ir tobulai dirbtini ateivių balsai, kaip daugiasluoksnis kitoniško pasaulio aidas. Niekaip negalėdavau suvokti, iš kur kyla šis tobulumo aidas? Kad geriau mane suprastumėte, paimkite neseniai šiaulietiška šneka parašytą Rimanto Kmitos knygą „Pietinia kronikas“. Pribloškiantis tarmių kontrastas jums paaiškės akimirksniu.

Todėl verčiu Aleksandravičiaus fotografijų albumą „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ kaip kvietimą į tolimą kelionę – už Nemuno, į užburtais Sirenų balsais „norminį“ lietuviškumą skelbiančio pasaulio pakraštį. Algimantas mėgsta kartoti, kad jį Sūduvos žemė sužavėjo kultūros šviesuolių, Lietuvos valstybingumo kūrėjų gausa. Tačiau jau pirmos fotografijos įvilioja į monumentalios gamtos paūksmes. J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, V. Mykolaičio-Putino sodybų siluetai paskęsta kamienų, šakų, lapijos šešėlių architektonikoje. Algimantui labai svarbu pabrėžti šį gamtos amžinybės pranašumą. Jis fanatiškai dėlioja muzikalius kamienų ritmus, tarpusavyje supina šakų rankas. Prieš akinančius, žemus saulės spindulius barsto žiedų ir lapų ornamentus, kartu su šaknimis stveriasi požemio akmenų. Todėl nenuostabu, kad jau pirmos šio albumo fotografijos skirtos universaliems mitinio sodo vaizdiniams.

Štai kaip apie medžių reikšmę šio krašto sodybose savo atsiminimuose kalbėjo poeto Prano Vaičaičio brolis kunigas Juozas Vaičaitis: „Tas medelių pamėgimas pasiliko ir vaikuose. Nusižiūrėję į tėvus, vaikai kas pavasaris parsinešdavo visokių medelių iš kur pakliuvo ir kišdavo į žemę apie trobas.“ Algimantui medžiai yra integrali sodybų dalis, jų gynybinės sienos ir pilys, užuovėja ir pavėsis, pasakojimų pradžia ir vaisingų sodų perteklius. Vienoje Algimanto fotografijoje ši archetipinė augmenijos ir trobesių sąjunga įgyja baugiai gražų siurrealistinį, magritišką šešėlių žaismą. Žeme slenkantys kontrastingi J. Jablonskio sodybos medžių šešėliai ištirpdo vaizdo materialumą ir suteikia paprastai žmogaus pastogei belaikio kosmiškumo matmenį.

Riaumojančios audros išmokė šių sodybų šeimininkus nuolankumo gamtos stichijai. Todėl fotografas neskuba į klėties ar trobos vidų, jis labai ilgai mina takus aplink mirštančias, prikeltas, apleistas ar reprezentacines šviesuolių gimtines kaip gamtos ir kultūros visumą, kaip visatos centrą, kuriame pirmą kartą kažkam suspurdėjo širdis, akys pakilo į dangų, o siela išskrido anapus horizonto. Šiuos žodžius taikau maksimaliai apibendrintam, naktiniam palaimintojo J. Matulaičio sodybos vaizdui, kuriame puikiai dera dvasios nerimas ir gamtos stichiškumas. Dar mįslingiau tvenkinyje skęsta dangus partizano J. Lukšos-Daumanto gimtinėje. Žinoma, egzotiškiausiai dvasia ir miškas susitinka Šilavoto davatkyne. Algimanto fotografijose šis vienuoliškas moterų prieglobstis išvengia bereikalingo vizua­laus triukšmo ir leidžia giliau įžvelgti tikėjimo seserų herojiškumą.

Kitas labai įdomus šių vaizdų bruožas – sukultūrintų laukų gausa, pamiškėmis, sodybomis, pilkapiais įrėminta jų geometrija, tirpstančių horizontų vilionės. Akivaizdu, Algimantas negalėjo atsispirti suvalkietiško erdviškumo pagundoms. Todėl albume yra gausu šviežiai išverstų vagų, ražienų, ganyklų horizontalumo statikos. Keliaujant šiuo kraštu, neįmanoma nepatirti kontrasto tarp puikiai apsėtų bei prižiūrimų laukų ir staiga išnyrančių, gaivalinguose medžių kupoluose skęstančių sodybų. Ypač tai ryšku lygiai nubrėžtais keliais važiuojant į kalbininko J. Jablonskio ar dailininko Petro Rimšos gimtines.

Kita vertus, ne lygumos, o Suvalkijos piliakalniai formavo Basanavičiaus pasaulėjautą. Savo atsiminimuose Basanavičius prasitaria: „Pajevonin su tėvais į atlaidus važinėdamas, vėliau susipažinau su Pajevonio piliakalniu, dar vėliau – su Kaupiškių arti Prūsų sienos, Rudaminos, Lakynų ir kt. Ant šitų kalnų, galiu drąsiai sakyti, susitvirtino mano lietuviškumas.“ Fotografas su šiais kalnais irgi ieško pačių įvairiausių ryšių. Keliauja į juos žiemą ir vasarą, esant ramybei ir triukšmingoms šventėms. Todėl piliakalniai albume prabyla kaip nesenstantys ritualinių apeigų, meditacijos, legendinių požemių ir gamtos grožio centrai. Tai itin ryšku Sudargų piliakalnių ansamblio cikle. Mistiniai Kupolės švenčių šnabždesiai pakeri nuotaikų santūrumu, apeiginiu įsijautimu, tamsos ir liepsnojančių deg­lų dramatizmu. Man teko būti tokioje Sudargų šventėje naktį. Neabejotina, viena gražiausių vietų Lietuvoje. Šviesūs žmonės, piliakalnių šlaitais rieda degantys ratai... Dabar suprantu, kodėl Algimantas taip veržėsi sugrįžti į šią nepakartojamą piliakalnių rikiuotę vingrioje Nemuno pakrantėje.

Kai nuošalioje Salomėjos Nėries gimtinės sodyboje maksimaliai išryškinamas poetę menančios augalijos ornamentas, kaip neprisiminsi Nėries žodžių apie mylimų erdvių svarbą jos dvasingumo esmei: „Žemės širdis dusliai, sunkiai muša, ir mano širdis pritaria. Aš ir žemė. Su kasotais beržais. Manyje teka beržų kraujas – žalsvas ir saldus.“ Tokių pribloškiančių vietos vaizdų ir asmenybių biografijų sąlyčių šiame albume apstu.

Albume gausu ne tik gamtos. Miestietiškai kultūrai skirti fotografijų ciklai iš suvalkietiškai prašmatnios Marijampolės švenčių, tarpkultūrinio Kalvarijų turgaus, jaukaus Šakių miestelio cirko repeticijų. Įtaigūs Griškabūdyje vykstančių šv. Onos atlaidų vaizdai. Tarytum vaikščiotum Sicilijos miestelio gatvėmis. Religinės apeigos pulsuoja ritualų rimtimi, trapiu šventumo ilgesiu. Baltai išpuošti ir surikiuoti vaikai, gėlėtomis suknelėmis, išeiginiais rankinukais ir pintomis skrybėlaitėmis švytinčios vietinės ponios, mėgėjiškai išdrožti šventieji bei jų fone rūsčiai rymantys vyrai sukuria nepakartojamą, tik Lietuvos miesteliams būdingą nuoširdaus religingumo ir kasdienybės sintezę.

Kiekvieną savo albumą Algimantas praturtina jau sukurtais ir naujais portretais. Drąsiai teigčiau, jog žymių krašto asmenybių gimtines jis fotografuoja kaip iš debesų ir medžių, vėjo ir spindulių sukomponuotus portretus. Ir atvirkščiai, konkretus veidas netikėtai pavirsta iš vagų ir slėnių sudėliotu sielovaizdžiu. Aštriabriaunis skulptoriaus Mindaugo Šnipo profilis, lėliškas dailininko Valentino Antanavičiaus ovalas, melancholiška Alfonso Andriuškevičiaus diagonalė, snaiperiška Antano Sutkaus akis ir kiti raiškūs portretai šiame albume turi dvigubą prasmę. Iš vienos pusės, tai asmenybių galerija, iš kitos – Sūduvos krašto puošmenos, šių žemių dosnumo ženklai. Kita vertus, albume gausu ir žingeidžių vietos gyventojų žvilgsnių ir atvirų šypsenų. Algimantas niekada nepraleidžia progos susipažinti, pasi­šnekučiuoti su sutiktais žmonėmis. Šis žmogiškas, jaukus ryšys puikiai jaučiamas fotografijų nuotaikose.

Man albume itin išraiškingos Šakių cirko repeticijoms skirtos feliniškos kompozicijos. Jau pats cirkas yra iššūkis grubiai žemės gravitacijai. Fotografas maksimaliai išnaudoja šią retą rizikingų svajonių erdvę. Atskleisdamas intymias miestelio cirko nuotaikas netikėtais lanksčių kūnų rakursais, poilsio pauzėmis ir netradicinių erdvių prieblanda, jis kuria išsiilgto nesvarumo pasaulį.

Dėl istorinių kultūros šviesulių gausos žinomos Marijampolės gimnazijos atmosfera taip pat perteikiama subtiliais jausmų žaismo niuansais: virpulingi gimnazistų prisilietimai, skardus juokas, žaismingos pozos fotografijose skleidžia nerūpestingos jaunystės spindulius. Prie dar kitų nuotraukų –­ kultūrinių regiono ženklų –­ iškilmingai puikuojasi elegantiški, restauruoti Paežerių, Gelgaudiškio ir Zyplių dvarai. Aleksandravičius į juos sugrįžo ne vieną kartą. Todėl fotografijose mes galime perimti ir istorinę šių dvarų parkų rimtį, ir karnavalines juose vykstančių švenčių grimasas, ir naujų tradicijų užuomazgas. Aišku viena – grakščias bajorų karietas negrįžtamai pakeitė šampanu perkrauti ištįsę vestuviniai limuizinai.

Be abejo, Sūduvos žemės syvuose mezgėsi talentingų Lietuvos kūrėjų gyvybė. Žiūrint į vėjo supamą medį, formavosi jų vizijų pasaulis. Todėl Algimanto albumuose žemės, sodybos ir kūrėjo asmenybės triada nuolat įvairiai rekonstruojama. Kiekvienai asmenybei atskleisti ieškoma savito fotografinio rakto. Pagaliau, toks yra esminis šių albumų tikslas – išgyventi vietą, surasti vizualaus dialogo galimybę, pasidalyti ja su žiūrovu.

Tiesiog reikia įdėmiau versti, neskubėti. Reikia išmokti mėgautis ne tik užfiksuotais faktais, bet pakeliauti ir fotografo siūlomais fotogeniškų prasmių, vizijų, sutapimų, užslėptų detalių, jo patirčių maršrutais. Šis ilgas, ikoniškais portretais inkrustuotas Algimanto fotografinių tyrinėjimų kelias jau nusidriekė per keturis Lietuvos etnografinius regionus. O kokios atkarpos jame vis dar trūksta?