Marija Vaitekūnaitė. Po parodų

Neseniai Vilniaus šiuolaikinio meno centre baigėsi trys žinomų skirtingų kartų šiuolaikinių lietuvių menininkų – Vlado Urbanavičiaus, Arūno Gudaičio ir Dariaus Žiūros – solo parodos. Jos jau susilaukė dėmesio Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Nors visas tris ekspozicijas jungė tik laiko ir erdvės ryšys, o ne koks nors svarbus vienijantis motyvas, tačiau po šių parodų kilo daugybė minčių ne tik apie kiekvieną autorių ir jo meninį projektą, bet ir apie skirtingas šiuolaikinės lietuvių dailės raidos trajektorijas, kurioms jie atstovauja. Todėl įspūdžiams kiek „susigulėjus", verta juos aptarti. Juolab kad visi trys menininkai nėra meninio gyvenimo „aktyvistai" – parodose pasirodo nedažnai, ir demonstruoja brandžius, giliai apmąstytus kūrinius.

Darius Žiūra. Iš ciklo „Uždrausti vaisiai“, 2010–

Pietinėje Šiuolaikinio meno cent­ro salėje eksponuotos Dariaus Žiūros parodos (kuratoriai: Anders Kreuger ir Virginija Januškevičiūtė) pavadinimą „SWIM" (kaip ir ŠMC) galima interpretuoti skirtingai, tačiau pavadinimo reikšmė nėra slepiama. Akronimą derėtų šifruoti kaip „kažkas kitas nei aš" (angl. Someone Who Isn't Me). Menininko teigimu, jo paro­dos koncepcijai labiausiai tinkantis pavadinimo iššifravimas – „kažkas, kas ir esu aš" (angl. Someone Who Is Me). Tai „talpios" frazės, atliepiančios pačią Žiūros projekto esmę – tai ne „užbaigtas" meno kūrinys ir jo „rezultatas", greičiau – meninio tyrimo, arba –­ kūrybos proceso dalis, fragmentas. SWIM nestokojo ir savitos estetikos – juodoje salės erdvėje eksponuoti Vilniaus stoties prostitučių fotografiniai portretai ir „stebuklingų grybų" fotografijos, o ekspozicijos viduryje po stiklinėmis vitrinomis auginami ir eksponuojami nevalgomi grybai (dauguma jų – neturintys haliucinogeninių savybių, tik imituojantys vadinamuosius „stebuklingus grybus", angl. magic mushrooms) – nepaprastai „vizualus", įtaigus sumanymas. Tačiau vaizdinis įspūdis, kuris dirgina žiūrovo pojūčius ir vaizduotę (juk Žiūros instaliacija – tai tikrų tikriausias instaliatyvaus kūrinio, eksponuojamo tamsoje, pavyzdys) – tik šio projekto paviršius. O giluminį jo sandą atveria dienoraštinio pobūdžio D. Žiūros tekstas parodą lydinčioje nedidelio formato knygoje. Žiūra čia, be kita ko, kalba apie... laisvę. Nes savo kūną beatodairiškam niokojimui pasmerkusios moterys – tarsi jau nebe mes, nebe mūsų visuomenės dalis, o kažkas už bet kokių įsipareigojimų, normų, moralės ar savisaugos ribų. O gal, nors tą nėra lengva pripažinti, „kažkas, kas esu ir aš"...

Vladas Urbanavičius. „Standartiniai rezervuarai”, 2014

Apžiūrėjusi Dariaus Žiūros paro­dą, į mane ir kolegę kreipėsi lietuviškai nekalbanti parodos lankytoja ir bandė išsiaiškinti, ar fotografijose esančios prostitutės mirė dėl to, kad valgė paro­dos salėje dabar augančius nuodingus grybus (?)... Taigi, D. Žiūros darbuose paliekama nemažai vietos interpretacijai, autorius šioje parodoje paliečia ribą tarp to, kas legalu ir kas draudžiama. Įdomi ir, pasak vieno iš dviejų parodos kuratorių Anderso Kreugerio, šioje parodoje svarbi tema – tai plačiai nuo seno aptarinėta meno suprantamumo, arba – suvokimo problema. Minėtame leidinyje A. Kreugeris kalba apie „visuotinį meno matomumą" (cit. „idėja, kad meno kūriniai bent teoriškai privalo būti skirti visiems ir prieinami visai visuomenei").

Vidiniame Šiuolaikinio meno centro kiemelyje buvo eksponuojami gerai žinomo skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus (g. 1951 m.) skulptūriniai objektai „Standartiniai rezervuarai" (kuratorė Elona Lubytė). Sumanymas –­ minimalistinis, rūstus, be jokių „pagražinimų" ar pataikavimo masiniam skoniui (panašiai, kaip ir skandalingosios „Krantinės arkos" atveju). Kartu – itin estetiškas ir apmąstytas. Tai tiesiog trys betoniniai rentiniai, kiekvienas abiejose pusėse dengtas juodu organiniu stiklu. Visi trys objektai identiški, žvelgiant į juos, jie tarsi skatina vaizduotėje sujungti juos į vieną masyvų tūrį. Sunkios, „didelės" medžiagos ir formos šioje kompozicijoje sukuria sunkiai nusakomą jaukumo įspūdį, be to, šie skulptūriniai objektai – nepaprastai vieningi. Svarbu, kad V. Urbanavičius šiuo atveju atlieka bent keletą veiksmų – iš serijinės gamybos pramoninių objektų išgauna subtilias formas bei taip pat subtiliai išnaudoja parodai skirtą erdvę. Kartu – ją „įvietina". Nors rasto daikto panaudojimas meno kūrinyje – seniai „legalizuota" šiuolaikinio meno praktika, skulptorius čia taria savo žodį. Pasak jaunos moks­lininkės Aušros Trakšelytės, nagrinėjančios tokių kūrinių paplitimą ir sklaidą Lietuvoje, fiziškai ir semantiškai susietas su vieta kūrinys neturi tradicinės puošybinės, memorialinės funkcijos, ir per tiesioginį kontaktą išryškindamas realios, fizinės vietos savybes, ją įprasmina. V. Urbanavičiaus pramoniniai kolosai alsuoja kažkokia pirmykšte galia, pramoninio, standartizuoto pasaulio romantika, kurią tarsi perduoda ir šiaip jau standartinei, „neišvaizdžiai" ŠMC antrojo aukšto vidinei erdvei, tad ši tampa galingos ir sunkiai verbalizuojamos jėgos lauku.

Šiaurinėje Šiuolaikinio meno cent­ro parodų salėje eksponuotoje skulptoriaus Arūno Gudaičio parodoje pavadinimu „Dalys ir gabalai" (kuratorė Asta Vaičiulytė) dominavo kūriniai, apjungiantys skulptūrą ir konceptualaus meno praktikas. Minimalistiniai menininko idėjų fragmentai intrigavo paslaptingumu, neįžvelgiamomis prasmėmis ir gundė perprasti jo kūrybos visumą. Įėjus į salę, visų pirma žvilgsnis nevalingai krypo į ekspozicijos viduryje pristatytą videoprojekciją-filmą „Mano atvirukų kolekcija" (2014). Ekrane vienas po kito ranka keičiami asmeninės autoriaus kolekcijos atvirukai, kuriuose užfiksuoti istoriniai Italijos marmuro kasėjų keliai. Tai siejasi ir su ankstesne Gudaičio kūryba – ironiška Vilniaus atvirukų serija, kuriuose vietoje „proginių" arba reprezentacinių sostinės vaizdų matėme ironiškas neparadinio miesto akimirkas – daugiabučių kvartalus, netvarkingas, apžėlusias upės pakrantes. Detalesnio paaiškinimo reikia ir ant pjedestalo eksponuotam krištoliniam „Kristalui" (2014). Tai taip pat paties autoriaus anksčiau sukurtos formos transformacija, arba – užuomina į 2007 m. skulptūros darbą „Gipsinis Sokrato biustas, kuriam skulptorius nuskuto barzdą". Sekant parodą pagal laikrodžio rodyklę, toliau ant sienos rodytos keturios nespalvotos „itališkos" fotografijos. Vienoje jų „Lamborghini" automobilio modelis, pagal kurio formas buvo sukurtas kitoje fotografijoje matomas to paties „Lamborghini" prototipas iš akmens –­ „Šikšnosparnis" (2014). Taigi, šie kūriniai liudija ir autoriaus savistabą, nuoseklų ir kartu netikėtą ankstesnių idėjų tęstinumą.

Arūno Gudaičio parodos „Dalys ir gabalai“ fragmentas. Martos Ivanovos nuotraukos

Formų ir medžiagų kintamumas vizualiai ir plastiškai puikiai išryškėjo, sakyčiau, konceptualiausiame A. Gudaičio parodos eksponate „Kintantis dydis" (2014). Tai projekcija su besi­keičiančiais antkapių formų siluetais. Kitoje fotografijoje – Saulės laikrodis, padarytas pagal Paryžiaus Luvro muziejuje saugomą marmurinį originalą. Tad A. Gudaičio kūriniai atskleidžia skulptūros ir šiuolaikinių medijų samplaiką.

Šio savito menininko kūrybos kaita, lyginant su 2008 m. ŠMC pristatytu solo projektu „Baltoji serija", daugiau nei akivaizdi. Nuo ironiškų politinių ir socialinių konotacijų A. Gudaitis šiandien gręžiasi prie racionalaus, preciziškai išgryninto konceptualizmo, nors ankstesnės idėjos – simbolių kaita, ir pasak paties menininko, jų tarpusavio konfliktai, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi kultūros ir visuomenės raidos procesai – jam tebėra svarbios. Vadinasi, jo kūrybos atvejis, kartu – vienas iš šiuolaikinės lietuvių dailės raidos „kelių" yra kitoks, nei Žiūros ar Urbanavičiaus. Jis siūlo ne kerinčius didinga jėga, erdvę „įvietinančius" objektus ar dviprasmiškus marginalinių visuomenės sluoksnių gyvenimo įspūdžius, o ne ką mažiau paveikius minties konstruktus. Gal jie ir nėra tokie „nevaizdingi" kaip, pavyzdžiui, konceptualizmo klasiko On Kawaros „datų paveikslai", tačiau liudija, kad šiame trejete Gudaičio kūryba užima konceptualaus mąstymo, o ne jausmo, emocijos ar įtaigaus vizualinio įspūdžio nišą. O ji Lietuvoje vis dar yra tuštoka...

Draugai