Monika Krikštopaitytė. Vienas paveikslas. Garbanėlė

Nedidelėje drobėje seni pažįstami: knyga ir katė. Tieji vaizdų aruode sukasi dar nuo viduramžių, kai knygos buvo tik šventos, ranka iliustruojamos, nepasirašomos, nebent tik paslapčia, per užuominas. Katės, žinoma, laikuose pirmauja, jos leido save garbinti senovės Egipte ir dar keliais tūkstančiais metų anksčiau glaustėsi prie deivės-motinos kojų, prausė letenas ant klestinčios Europos keramikos. Švelniai valdingos jos vyrauja ir šių dienų vaizdų fermose, net karo kronikos neapsieina be kačių. Akivaizdu – jos tobulos alter ego: gali būti bet kokios istorijos pradžia, pabaiga ir lūžio taškas, ir niekada nežinai, kuo viskas baigsis.

 

 

Šį kartą savo didingą eleganciją kuklumu dangsto Izabelė – tapytojos Vitos Opolskytės (dabar ir Brazdžiūnienės) katė. Jai panosėn kišama knyga „Apie nihilizmą“, o Izabelė turi tverti tą nemokšišką įžūlumą. Izabelė atsisako. Visu kūnu. Medinė pjaustymo lentelė, ant kurios įsitaisė katė, virsta ir pjedestalu, ir apsaugos ratu, šamanų kreida brėžiamu nuo piktų dvasių, jei skaičiuotume briauną (pjaustomos mėsos kraujui nutekėti?) – netgi dvigubu. Jei ir uodegą – apsauga triguba. Sujungus asociacijų grandinėlę (knyga, katė, šventi raštai), galima įžvelgti ir aureolę, kurią, juk nebūtų katė, Izabelė interpretavo kaip kai ką patogaus.

Vaizde buitiškiausia ir gremėzdiškiausia yra tumba, ant kurios tupi juoda ir balta, į vazą supanašėjusi Izabelė. Rankos, laikančios knygą, ir gyvūnas patenka į fokusą – ryšku, aišku, o visa kita – kažkaip užsilankstę, linijos išsigaubę, kompozicija kreiva. Gal tapytoja supaprastino sau užduotį, o gal neįveikia perspektyvos? Su optika susiję žodžiai atveda teisinga kryptimi – tapyta iš nuotraukos telefone. Ribotos vaizdo fiksavimo galimybės vaizdą trombuoja, kerta. O mes, nuolat panarinę galvas virš ekranų ir pusę pasaulio matantys pro jį, vaizdo sąrangą atpažįstame kaip savą. Todėl drobė aiškiai priklauso mūsų laikui. Ne tik keletu purkštelėjimų aerozoliniais dažais ant aliejinių ji yra šiuolaikiška. Purkštelėta katės uodega, ausis ir kupros siluetas. Ištari ir jauti, kad pritinka. O štai kodėl knyga ranka parašyta? Nujauti, kad galima perskaityti, bet neskaitai. Sunku, tik malonu, kad ten yra prasmė, net jei Izabelė nusisuka.

Būtų toks štai sykiu klasikinis ir šiuolaikiškas kūrinėlis, kuriam nelabai gali ką nors prikišti, dar ir gražus ornamentas apačioje mirguliuoja – kuria nuotaiką, gesina tumbos prozą – bet, jei nepastebėjote, viršutiniame kampe aplink save vejasi, į kadrą nusileidžia garbanėlė... Ją truktelėjus, pabyra nauja vaizdų ir istorijų virtinė.

Iš bokšto viršaus nuleista karalaitės kasa buvo pasakoje, bet buvo nusvarinta ir iš Vilniaus (buvusio) Visų Šventųjų karmelitų vienuolyno koridoriaus lango (Sigitos Maslauskaitės instaliacija per projektą „Menas netikėtose erdvėse“, 2008). Pabėgimo metafora nekenkia kaip priminimas apie alternatyvas – dėl atsargos kaip gesintuvas. Be to, į vienuolyną ne savo noru patekusių mergelių nenoras puikiai sumuojasi su Izabelės nenoru skaityti.

Plaukai be kūno gali būti šiurpūs, kaip dar visai jaunutės markesiškos Siervos Maríos de Todos los Angeles. „Staigmena laukė didžiojo altoriaus trečioje nišoje, Evangelijos pusėje. Smogus kastuvu, antkapio lenta subyrėjo į druzgus, iš vidaus plūstelėjo skaistaus vario spalvos gyvų plaukų vilnis. Darbų vykdytojas panoro (...) juos ištraukti lauk, bet kuo ilgiau traukė, tuo ilgesni ir vešlesni jie atrodė (...). Ištiesti ant aslos nuostabūs plaukai buvo dvidešimt dviejų metrų vienuolikos centimetrų ilgio.“ Nebe taip drąsu už garbanos traukti. Betgi laikas pasitikrinti telefoną. Ar daug laiškų? Dabar atidarome nuotraukas. Ten būtinai bus ir tokių, kuriose kameros akį užstojo pirštas, įvairavo kieno nors petys, na taip, ir garbanėlių bus.

Nepaisant kultūrinių ekskursų, kurie V. Opolskytės-Brazdžiūnienės tapybos atveju yra visiškai legalūs ir logiški, nes ji tyčia kursto asociacijas pavadinimais, iškalbingomis vaizdo detalėmis ir įvykio nuojautos skleidimu, – garbana yra autorės. Tai žinojau nuo pat pradžių. Bet jūs nežinojote. O dabar, kai žinote ir jūs, vaizdo žaidimas, arba skaitymas, gana reikšmingai keičia kryptį. Apsisukame ratu ir vėl į viduramžius, kai savo kuklią vietą suprantantys vienuoliai manuskriptuose vis tiek kažkaip norėjo pasirašyti kruopštų, kantrų darbą. Tad štai lyg netyčia ir nupiešdavo save, piešiantį rankraštį, ar virsdavo keistai riesta raide. Sruoga „Pamokoje apie nihilizmą“ yra tapytojos parašas, įsiterpimas į vaizdu kuriamą pasaulį, labai švelnutis, visai kaip Izabelės galvos kryptelėjimas. Tai pareiškimas „Aš esu“.

Man, kaip žmogui, išdūsavusiam disertaciją apie autoportretus, tuojau pat žybteli davikliai – taigi čia autoportretas, autoportetas čia! Juk akivaizdu, negi nematote! Aišku, tai netiesioginis autoportretas, prie tokių galim minėti didingai kylančią M. K. Čiurlionio bangą su inicialais „Finale“ (iš ciklo „Jūros sonata“, 1908), Algimanto Švėgždos „Džinsus“ (1978) ir taip toliau... Juolab kad Vita autoportreto žanrą noriai ir dažnai pasitelkia, jos kūriniuose dar ne kartą sutiksite ir Izabelę, kuri šįkart yra ir pagrindinės paslėptosios veikėjos veidrodis. Katės kaip visada – beveik nieko nedarydamos – nuveikia daugiausiai.


V. Opolskytės-Brazdžiūnienės „Lessons about nihilism“ – 4 viršelyje.

Monika Krikštopaitytė – meno kritikė, kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė, parodų kuratorė.