Rasa Kavaliauskaitė. Žiemos būtybių invazija Kaune

Sausio 24 d. Kaune įvyko paprastai vasarinio „CREATurE" performansų festivalio žiemos renginys, kurį organizavo Vaida Tomaševičiūtė ir Katri Kainulainen. Jame dalyvavo performansų menininkai iš Lietuvos ir Suomijos, okupavę POST galerijos erdves ir sutraukę pilną salę žiūrovų.

Ada Burzdžiūtė. „Išvalymas. Neturėk kitų spalvų, tik mane vieną“. Marco Berardi nuotrauka

Renginyje mažai ką buvo galima pavadinti žiemišku – dauguma menininkų vilkėjo lengvus, galima sakyti – vasarinius drabužius arba nieko nevilkėjo ir buvo basi. Nežiemiška aplinka palanki skleistis ir jauniesiems performansų menininkams.

Klaipėdoje režisūrą, o Londone performanso teoriją ir praktiką studijavusi Monika Klimaitė rodė vieną pirmųjų savo performansų. Juodai apsirengusi mergina įsivyniojo į baltą siūlą, judėdama pagal plonos, nutrūkstančios medžiagos galimybes. Jai pritardamas ir provokuodamas menininkės veiksmus kontrabosu grojo Povilas Šimonis. „Tai kartu ir vidinis mano balsas", – vėliau prasitarė menininkė. Jai norėjosi, kad kūnas ir kontrabosas reaguotų vienas į kitą. Nusitraukusi siūlus, jaunoji performerė galiausiai pratrūko šokti. Kontrabosas virto perkusiniu instrumentu. Ritualinį išsilaisvinimo šokį lydėjo kritimai ant salės grindų. Iš pradžių atrodę dirbtinokai, kuo toliau, tuo natūraliau jie įsiliejo į šokį. Šviesoms užgesus ir kontrabosui nutilus, salėje dar girdėjosi aidas kūnui krentant ant grindų.

Ievos Savickaitės performansas, pavadintas „Tekėjimu", buvo labai ramus. Nusirengusi šlapius juodus drabužius ir sudžiovusi juos ant radiatorių, ji nuoga atsisėdo ant kėdės atlošo, rankose laikydama degančias žvakutes. Matėsi, kaip nuo šalčio ir turbūt nepatogumo purtėsi jos kūnas, šildomas tik delnuose besilydančio vaško.

Šio performanso pabaigos nepavyko pamatyti beveik niekam. Pagal organizatorių sumanymą, prie jo turėjo būti grįžta vėliau, tačiau iš šio gyvo meno žanro galima tikėtis netikėtumo. Performansui neplanuotai baigiantis, dauguma žiūrovų kitoje POST salėje buvo prikaustyti Suomijoje gyvenančio lenkų kilmės menininko Tomaszo Szramos pasirodymo.

Šis nemažai patirties turintis performansų menininkas pasirodymuose gausiai naudoja šou elementus. Efektingi triukai, humoras akimirksniu sudomina publiką. Performanso „Būkime sąžiningi" metu menininkas pasakydavo, ko niekada nėra daręs, ir dramatiškai „pirmus kartus" išgyveno kartu su publika. Salėje liejosi vynas, cukrus, krito stalai ir rožių žiedai, o iš žiūrovų sulaukta daug teigiamos reakcijos – juoko. Menininkas veikė kaip magas: iš lagamino vieną po kito traukė įvairius daiktus ir jais improvizavo, nors vėliau užsiminė abejojęs, ar tai, ką daro, galima pavadinti menu – mat joks „tikras" menininkas to nedarytų.

Dainos Pupkevičiūtės pasirodyme dominavo balta spalva ir į ją įsigeriantis kraujas. Performanse „Terapija X" prie savęs prisismeigusi salėje ant lango rėmo kabantį baltą audinį, menininkė nusikirpo jo tiek, kiek galėjo pasiekti. Adatoms smingant į nugarą, atrodė, lyg ji siūtų ant savęs drabužį –­ tramdomuosius marškinius, o gal vestuvinę suk­nelę. Tačiau audinį nukirpus ir įdavus jo galus išskleisti žiūrovams, jis labiau priminė angelo sparnus. Medžiaginiai sparnai kartu su adatomis ir kraujo žymėmis, liko gulėti ant grindų iki pat reginio pabaigos, tarsi primindami, kad kartais norėdami kažko pasiekti turime kažką ir paaukoti.

Suomės Ellos Tahkolahti performansas „Teritorija" prasidėjo salę koncentriniais ratais pažymint sirupu. Atsisėdusi centre, menininkė nusirengė solidų juodą drabužį ir liko su kičine rožine suknele, vaizduojančia katę. Lyg būtų nepakankamai saldu, menininkė įmerkė galvą į kibirą sirupo. Tirštam sirupui lėtai varvant žemyn, ji uždengė ant suk­nelės esančio kačiuko akis. Apgraibomis radusi kačių kraiko, pradėjo jį berti ir kapstyti, kol šis taip pat sudarė ratą, o tuomet keturiomis išropojo iš salės.

Vienintelis grupinis Maximiliano Lat­vos ir K. Kainulainen performansas irgi neapsėjo be butaforijos, absurdiškų kostiumų, bet turbūt buvo ir emociškai sunkiausias. Žaliai mėlynu kostiumu ir minkšta auksine karūna vilkintis Maximilianas lėtai ėjo per galeriją laižydamas sienas, liežuviu žymėdamas nueitą kelią kraujo pėdsakais. Sesele apsirengusi Katri kantriai laukė rankose laikydama penkis savadarbius skirtingų dydžių greitosios pagalbos automobilius. Kostiumą nusirengęs me­nininkas įlindo į juodą dėžę. Per dėžėje išgręžtas skylutes jį buvo galima pamatyti iš pažiūros ramiai gulintį, nors vakaro pabaigoje užsiminė, kad, kaskart kam nors žiūrint pro skylutes, garsai ir klaustrofobijos jausmas sustiprėdavo. O seselė niekaip negalėjo nurimti: vis žvilgčiodama į dėžę, lyg kažko laukdama, nerimastingai vaikščiojo vis dar lipniomis nuo sirupo salės grindimis su visais žybsinčiais greitosios pagalbos automobiliais. Pasiekusi kulminacinės įtampos tašką, galbūt nevilties apimta, menininkė daužė automobilius į sieną, tada vienu metu užsirūkė net keturias cigaretes. Į kosinčią, besispjaudančią ir nuo ašarų nuvarvėjusiu makiažu menininkę buvo sunku žiūrėti be užuojautos.

Performansų programą užbaigė jauna, dar tik antrą performansą rodžiusi Ada Burzdžiūtė. Žinant, kad ji studijavo teologiją, galima įtarti, kad performanse „Išvalymas: neturėk kitų spalvų, tik mane vieną" sąmoningai nurodoma į vieną iš dešimties Dievo įsakymų. Žaliu, medicininę aprangą primenančiu drabužiu vilkinti menininkė panardino baltą audeklą į tokios pat beviltiškai žalios spalvos dažų pilną dubenį. Iš pradžių audeklu nudažė patį dubenį, tuomet po juo esančią taburetę ir perėjo prie grindų. Per ramų, meditatyvų procesą žaliai nusidažo ir nuogos rankos, basos kojos. Staiga grindų nebepakanka. Dažuotu audiniu menininkė pradeda dažyti ir galerijos sieną. Šis veiksmas vieniems sukelia nerimą (juk sienos buvo tobulai baltos!), kitiems – teigiamas pokyčio, kismo emocijas, tretiems –­ asocijuojasi su visiška neviltimi ir gyvenimo beprasmybe, kai reikia tiesiog kažką daryti. Performanso pabaigoje atsisėdusi ant taburetės, audeklą menininkė užsidėjo ant galvos, taip visiškai „įsižalindama".

Iš žiemos miego žadinantis renginys parodė skirtingas Lietuvos ir Suomijos performanso meno tradicijas, kryptis ir prieigas. Lietuvių performansams būdingi ištvermės reikalaujantys veiksmai, nepatogumo, kančios elementai, monotoniška/rituališka veikla ir minimali teatrinė estetika, kur žiūrovas daugiau ar mažiau ir lieka žiūrovu. Suomių performansai išsiskyrė humoro, absurdo ir šou elementais, tačiau taip pat žadino publikos empatiją, nors ir kiek kitomis priemonėmis. Nuo markeriu užrašytos programos iki sutemptų langų, dėžių ir taburečių, badymosi, rūkymo, šiukš­linimo –­ viskas priminė pogrindinį renginį. Penkių valandų performanso invazija į POST galerijos erdves baigėsi vynu, alumi ir sirupu nulietomis grindimis, krauju ir dažais išmargintomis sienomis ir laikinumo, buvimo čia ir dabar iš žiemos miego pabudintomis žiūrovų širdimis.