Kęstutis Šapoka. Balys

Jurgio Bernatonio paroda „Balys“ Jono Meko vizualiųjų menų centre birželio 11–24 d.

Jurgio Bernatonio darbas

BALYS. Manifestas.

Tai naujas interaktyvus meno judėjimas, apimantis visą gyvenimo būdą. „Balys“ – tai laikraštis, paroda, dizainas, piešinys, miestas, ženklas, politika, moralinė laikysena. Tai nepriklausomos Individo jėgos simbolika, šauksmas pažadinti individualybės jėgą, skirtas kiekvienam iš jūsų, kurie tiki galintys pakeisti pasaulį. Tai jėga, kuri oponuoja kolektyvizmui ir visoms jo atmainoms. Tikėjimas, kad individo siekiai yra svarbesni už nusistovėjusias visuomenės normas, kurios ne visada yra naudingos, o kartais ir žalingos individui. Tai anarchija, naudinga pačiai visuomenės komunai.

„Balys“ visų pirma yra meninis judėjimas, kurio tikslui pasiekti naudojama vizualumo paveikos galia. Tam tikra strategija, veikianti emocija, kurią sužadina vaizdas savo koncepcija, simbolika ir estetika. Tikslas yra sužadinti žmonių mintis apie tai, ką jie mano kiekvieną dieną, ką skaito, ką valgo, kaip kvėpuoja, kaip gyvena. Tai evoliucinis meno projektas, skirtas kuo platesnei žmonių auditorijai, todėl jis negali apsiriboti tik galerijų erdve. Balys yra žmogus, apie kurį šiandien niekas nežino, o rytoj apie jį kalbės visi. Tai vizualus miestų virusas. Jis privalo prasidėti Vilniuje ir išplisti po visą pasaulį.*

1. „Balys“ – judėjimas ir vizualus virusas, užgimęs dailės akademijoje grafikos katedroje, vadovaujant grafikui Jonui Čepui, o realizuotas 2015 m. birželio 11 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Jurgio Bernatonio (feat. Jurgio Balio, feat. Balio Bernatonio) magist­ro diplominio darbo pavidalu. Šiuo straipsniu prisidedama prie „Balio“ meninio judėjimo išplitimo po visą pasaulį arba bent jau Vilniaus apskrityje.

2. Kodėl reikia rašyti apie diplominį darbą? Todėl, kad diplominis darbas netelpa į diplominio darbo rėmus ir, kaip vizualus meninis virusas, diplominį darbą pasisavina, suvirškina edukacines klišes. Kitaip sakant, parodijuoja iš viršaus nuleidžiamą „diplominio darbo“ formatą su priedu – solidžiais komisijos nariais kažką solidžiai kalbančiais – ir save kaip „diplominį darbą“. Parodą apgaubia „YouTube“ sužvejotas aimanavimas. Aimanuojama taip nuoširdžiai ir sopulingai, kad tikrai griebia už širdies... Tol, kol sužinai, kad tai tikro katino morčiaus rauda.

3. Jurgio B. „fluxus anarchija“ suvaidinta. Jurgiui B. buvo linksma. Kitaip sakant, Jurgis B., kaip dabar madinga sakyti, trolina grafikos katedros dėstytojus ir diplominio darbo komisiją, kartu pats trolinimo faktas bent jau diplominio darbo rėmuose gali virsti kažkuo panašiu į Fluxus.

4. Šiokias tokias sąsajas su VDA ir „diplominio darbo“ vadovu Jurgio B. parodoje įmanoma atsekti kad ir prisiminus neseniai galerijoje „Kairė–Dešinė“ vykusią Jono Čepo ir Mato Dūdos parodą „Nuėjimai ten pat“. Bent jau Čepo parodos dalyje tikrai netrūko anarchijos, destrukcijos, šėlsmo. Jurgis B., žinoma, tą anarchiją labiau simuliuoja ir parodijuoja, supopsina, bet tam tikrų sąsajų su dėstytojo estetine pasaulėžiūra ar bent jau paskutine paroda yra.

5. „Balys“ balansuoja ties rimtumo ir parodijos riba. Jei nekvepėtų parodija, sakytume – naivu. Tačiau Jurgis B. naivumą lengvai įpina į projektą kaip „medžiagą“, kitaip sakant, apsimeta esąs naivus.

6. Kita vertus, naivumas, būdingas daugeliui (klasikinių) avangardinių judėjimų, yra varomoji jų jėga tiek negatyvia, tiek pozityvia prasmėmis.

7. Tai, kad turime reikalą su diplominiu, liudija ir šioks toks grafikos kvapelis, kadangi Jurgis B. mokėsi Grafikos katedroje. Tačiau grafika juk formaliai buvo vienas pagrindinių Fluxus (bent jau Jurgio Mačiūno) išraiškos priemonių, taigi šiuo atveju puikiai tinka.

8. Kaip pasakė vienas kolega, geriau Jurgio B. parodoje būtų buvę daugiau „dizaino fluxus“, o ne „fluxus dizaino“, tačiau tai jau rimtesnio pokalbio apie ideologiją ir edukaciją, kaip ideologinės propagandos dalį, tema.

9. Taigi Jurgis B. audžia instaliaciją, pasitelkdamas būtent Fluxus dizaino, vizualumo formas ir retoriką, jas vėlgi švelniai parodijuodamas. Neatsitiktinai paroda instaliuojama JMVMC, kuris su Fluxus kolekcija irgi tampa žaidimo, kitaip sakant, parodijos dalimi.

10. Kartu „Balys“ netiesiogiai sugrąžina prie dailės istorijos. Kiek įvairių meninių judėjimų pavadinimų – impresionizmas, ekspresionizmas, dada, Fluxus ir t. t. – prigijo tarsi atsitiktinai, dėl nesusipratimų. Ir kiek panašių pavadinimų – neurotinis menas, altermodernas ir t. t. – buvo mėginama įvesti į meno rinką dirbtinai, ir jie neprigijo.

11. „Balys“ – taip pat įvaizdžio, vardo kūrimo mechanizmų parodijavimas. Jurgis B. tarsi mėgina išsiaiškinti (arba simuliuoti tokį „tyrimą“), kiek „Balio“ įvaizdis gali būti įtvirtintas dažnai jį kartojant, kryptingai reklamuojant ir kiek priklauso tiesiog nuo atsitiktinumo?

12. Jurgis B. pašiepia perdėtą rimtumą, būdingą akademiniam pasauliui ir meniniam avangardui, kartu abejoja tiesos prerogatyva, nesvarbu kokiame kontekste šia sąvoka manipuliuojama. Tai galima vadinti nihilizmo doze, tačiau galima vadinti ir sveiku protu.

13. P. S. Paremti „Balį“ kaip žmogų, kaip menininką ir kaip meninį judėjimą galite paaukodami mažesnę ar didesnę piniginę sumą į šią sąskaitą: LT 247300010118568253.

* Balys. Kultūros, mokslo ir politikos laikraštis (savilaida, titulinis puslapis)

Jurgis Bernatonis. „Jurgis Balys klauso aimanų“