Rima Leipuvienė: „Molis man – vaistas nuo pasaulio beprotybės“

× Vilija Visockienė

 

Nulipdęs pirmuosius žmones, likusį molį Dievas atidavė jiems: šekit, žaiskit! Iki šiol jie ir žaidžia. Lapkričio 13 d. Dusetų dailės galerijoje atsidarė keramikės Rimos Leipuvienės keliaujanti paroda „Vieneri metai“ (veiks iki gruodžio 17 d.). Prieš keletą metų toje pačioje galerijoje Rima buvo surengusi pirmąją personalinę parodą „Iš nebūties“. Karantino ir savanoriškos emigracijos akmenuotame ir pušimis apaugusiame Latvijos pajūryje laikas keramikei buvo dosnus. Kalbėjomės apie tai, kaip sekasi paskirstyti laiką tarp dirbtuvės ir namų, apie kūrybos malonumą, eksperimentavimą ir, žinoma, apie molį.

 

Rima Leipuvienė: „Molis man – vaistas nuo pasaulio beprotybės“
Rimos Leipuvienės autoportretas

 

Ar pameni save mažą, lipdančią iš molio?

Pamenu, kad buvo itin įdomu tyrinėti žemę, smėlį, akmenukus. Sėdėdavau prie žvyro krūvos ir rankiodavau įdomesnius suakmenėjusius darinius, fosilijas. Maniau, būsiu archeologė. Prie molio prisiliečiau būdama moksleivė, keramikos būrelyje – nepaprastai patiko. Vyras kaip tų laikų relikviją laiko pasidėjęs vieną tokį molinį žmogutį nykštuką.

 

Kodėl molis? O jei ne jis, tuomet...

Jei ne molis, tai gal fotografija! Ji man įdomi, artima. Iš tiesų kelios meno sritys praturtina, plečia akiratį, suvokimą, duoda naujų impulsų. Kartais parašau haiku, piešiu tušu. Skirtingos sritys, bet turi bendrus kūrybos ir filosofijos principus. Koncentruota, glausta, intuityvu, daug tiesiogiai neįvardytos prasmės. Sustabdytos akimirkos kontempliacija, ekspresyvumas išreikštas per žodį, vaizdą, plastiką.

Man keramikos kūryba nėra vien meditacija ar kažkoks atsipalaidavimas, kaip gali pasirodyti iš šalies. Atvirkščiai, tai aktyvus fizinis ir mentalinis darbas. Juolab kad pasirinkta medžiaga – šamotas – yra grubus ir kūrybos pobūdis dirbant su molio luitu ar lakštu reikalauja jėgos. Nelipdau arba lipdau labai nedaug. Beje, jei esu susinervinusi – geriau nepradėti.

 

Tai antroji personalinė paroda. Besidomintieji tavo darbais skirtumus nuo pirmosios pastebės, bet padėk žiūrovui: į ką atkreipti dėmesį? Juk į keramiką žmogus žiūri paprastai: naudinga arba ne, gražu arba negražu.

Žiūrovui į šią keramiką siūlyčiau žvelgti kaip į atskiras skulptūras, objektus, primenančius organinius pirmapradžius darinius. Siūlyčiau sulėtinti tempą, stebėti reljefus, medžiagiškumą, keliauti paviršiais. Mėgautis natūraliais spalviniai tonais. Pavadinimus galima skaityti, bet galima jų ir neskaityti.

Yra įdomių technologinių subtilybių: darbai degami itin aukštoje 1300 °C temperatūroje, kurioje lydosi tam tikros uolienos, žemo degimo moliai, medžio pelenai – tai ir sudaro mano pačios gaminamų glazūrų pagrindą.

Šie kūriniai – tarsi mano dvasinė praktika, kelias, iš dalies grįstas tam tikrais, man labai artimais Rytų estetikos principais. Trumpai sakant, tai yra mano wabi-sabi pasaulėjauta. Į tą netobulą, natūralų, spontanišką, tamsų, intuityvų grožį ir kviečiu pažvelgti.

 

Karantine svetur praleisti metai davė daugiau, nei atėmė? Norėtum užsidaryti ir kurti, ar – atvirkščiai – keliauti, kuo daugiau pamatyti? Esi šeimos žmogus, bet...

Įdomus laikotarpis. Lydėjo nuojauta: jei nepadarysiu, neįgyvendinsiu sumanymų, įkvėpimas išblės... Tai tarsi galynėjimasis su laiku ir kaita... Jei neįdėsi pakankamai pastangų – jie tave praris, kita vertus, kartais naudinga pasiduoti aplinkybių tėkmei. Visur ir visada reikia atsirinkti... Iš dalies apie tai ir pasakoja mano keramikos kūriniai: apie laiko tėkmę, palankias aplinkybes, išbandymus ir pastangas, išsipildymus ir pan.

Teikčiau prioritetą „užsidaryti ir kurti“. Dabar to labiausiai noriu. Jei yra galimybių, pasaulį reikia pamatyti, bet mane  vis mažiau vilioja betikslės kelionės.

 

Rima Leipuvienė: „Molis man – vaistas nuo pasaulio beprotybės“
Rima Leipuvienė. „Laiko skaičiavimas“

 

Mama, žmona – tai daug laiko ir atsidavimo reikalaujančios pareigos. Kaip jas suderinti su ne mažiau laiko ir jėgų reikalaujančia meno mūza?

Tai nėra paprasta. Reikia artimųjų pagalbos. Reikia nuolat balansuoti. Kai susilaukiau antrosios dukters, buvau nusiteikusi nesustoti, kurti, kad motinystės rūpesčiai manęs nesustabdytų... Aplinkiniai siūlė nesiplėšyti, padaryti pertrauką. Tad pirmąjį karantiną pravaikščiojusi Latvijos pajūrio takais, antrąjį jau kūriau dirbtuvėse Vilniuje. Praeityje iššvaisčiau per daug laiko abejonėms... To nenoriu kartoti. Pasvarstau, kiek mano ramus meditatyvus menas gali būti įdomus kitiems, juk šiandien negvildenu socialiai jautrių, visuomenei aktualių temų... Tačiau tai antraeilis dalykas. Neabejoju tik dėl vieno – kai dirbu su moliu, esu ten, kur turiu būti.

 

Sakoma, žvejybos laikas neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę. Gal ir su kūryba taip pat? Minkant molį laikas teka lėčiau ar greičiau? Dukros domisi, ką mama veikia nuo visų užsidariusi?

Visiškai pritariu. Laikas praleistas dirbtuvėse kažin kur nejučia išnyksta. Man nenusibosta... Vyresnioji yra bandžiusi lipdyti, net porcelianą. Didesnio polinkio ir noro iš jos pačios nepastebėjau. O ir nesu labai svetinga – dirbtuvėse mėgstu būti viena, aplinka nepritaikyta vaikams: per šalta, per drėgna...

 

Keramika Lietuvoje seniai peržengė tradicinę, funkcionalią ribą, bet ar toli nuėjo? Kokios mados, tendencijos vyrauja pas mus ir svetur? Ar daugumai keramikas vis dar amatininkas?

Amatininkiškos srities virsmas į profesionalią dailės šaką jau senai įvykęs. Visada buvo ir yra ir profesionalų meną kuriančių keramikų, ir funkcionaliąją keramiką gaminančių meistrų. Keramika labai priklauso nuo žiūrinčiojo suvokimo. Beje, šiemet Lietuvos profesionalioji keramika mini 90-metį, tačiau tenka pripažinti, kad visuomenėje keramika per dažnai siejama tik su amatu, dažnai ieškoma funkcionalumo. Keramikos menas nepakankamai vertinamas ir jo padėtis sudėtinga, prestižas auginamas lėtai. Menotyrininkė Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė tokią situaciją aiškina „vėluojančios kultūros fenomenu“. Liūdna, kad nacionaliniai muziejai nepildo kolekcijų naujais keramikos darbais, nėra specializuotų keramikos menininkams atstovaujančių institucijų, t. y. nei muziejaus, nei galerijos, aplink kuriuos galėtų burtis aktyvių menininkų kolektyvai, plėtotis vietinė ir tarptautinė veikla, būtų populiarinama ši šaka. Gerai, kad Panevėžyje miesto dailės galerijoje yra keramikos paviljonas su gilesnių tradicijų tęstinumu. Kaune, kaip žinia, Keramikos muziejus neteko patalpų ir tiesiog buvo panaikintas. Šalyse, kur gilesnės keramikos tradicijos ir esama jas palaikančių institucijų, padėtis kitokia. Kad ir kaimyninėje Latvijoje – su pavydu dairomės į Daugpilio Marko Rothko meno centrą, kuriame profesionaliai, su atitinkamu finansavimu populiarinamas keramikos menas, kuriama tradicija. Nepaisant visko, galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime puikių, tarptautiniu mastu pripažintų keramikos menininkų, kurie atstovauja Lietuvai užsienio bienalėse ir parodose.

 

Rima Leipuvienė: „Molis man – vaistas nuo pasaulio beprotybės“
Rima Leipuvienė. „Pasaka“

 

Domėjimasis filosofija, ypač Rytų, padėjo pasiekti to, kas pasiekta. Kas toliau?

Su Rytais paaugau, atrodo, išsprendžiau keletą ankstesnių kūrybos kompleksų. Išsilaisvinau. Tie dalykai man dar įdomūs, juolab kad tūkstantmetes keramikos tradicijas turinčiose kultūrose apsčiai išminties, istorijos ir filosofijos. Šiandien jaučiu, kad užbaigiau keramikos darbų ciklą „Vieneri metai“, turiu tolesnių kūrybinių planų, tačiau rezultatų greitai nebus. Ieškau keleto naujų technologinių sprendimų. Laukia galynėjimasis su medžiaga. Dažnai idėjos ir koncepcijos aiškesnės, greitesnės ir gilesnės nei fizinės galimybės jas išpildyti.

 

Dirbtuvėje skamba muzika?

Man reikalinga visiška tyla. Pripratau dirbti vienumoje, rūsyje, kur nematau aplinkinio pasaulio, šurmulio. Tik mažas langelis į sodą suteikia šiek tiek natūralios šviesos.

 

Bendrauji su kitais keramikais, menininkais?

Dažniausiai pasimatome parodose, reikšmingesniuose renginiuose, simpoziumuose. Bendravimo su keramikais trūksta. Jų bendruomenė uždara, įsilieti į ją nėra paprasta.

 

Daug būni gamtoje. Matydama medį, akmenį, gal jau įžvelgi būsimą skulptūrą?

Ne, dar neįžvelgiu. Sugeriu informaciją, ilsiuosi. Gamta yra viena pagrindinių netiesioginių įkvėpėjų. Man atrodė, kad tai labai neoriginalu – jautrų santykį su gamta akcentuoja daugelis kūrėjų. Dabar nesivaržau. Mano kūryboje gamtiškumo daug. Naudoju natūralias, ramias, neerzinančias, gamtai artimas spalvines išraiškas. Kūrinių tūriai, formos, siluetai – arčiau laukinėje gamtoje randamų objektų. Juose daug asimetrijos, grubumo, rimties, netobulumo.

 

Molis tau yra...

Vaistas nuo pasaulio beprotybės, kelias į save ir net būdas ištverti, įprasminti egzistenciją. Esu įsimylėjusi molį – šamotą. Esame beveik vienodose aktyviose pozicijose, tiek jis diktuoja man savo sąlygas, tiek aš jam. Man vis dar nesinori jo pažaboti, aklinai paslėpti po glazūromis, užpiešti, užlyginti. Noriu, kad būtų laisvas, tikras, tylus, tačiau skleistų energetiką, judesį.

 

O jei kas pasakytų kad nuo šiol lipdysi tik „naudingus“ daiktus, gerai uždirbsi? Gal esi sau atsakiusi, kaip reikia gyventi, kad liktum švaria sąžine?

Šiandien mano pasirinkimas – kurti meninę keramiką, o ne naudingus darbus. Didelės priešpriešos čia nematau, tai skirtingos veikos. Tiesiog nespėju... kartais padarau kokią vazą, pialą, bet pardavimui turiu vos keletą. Norėdamas iš to uždirbti, turi sukurti savo produktą, skirti laiko rinkodarai ir vadybai. Kurti funkcionalius žiestus gaminius galiu, esu anksčiau tai darius. Turėjau ir užsakymų. Naudingas ir funkcionalus daiktas gali taip pat būti labai meniškas ir savitai atspindėti individualų keramiko požiūrį. Tačiau man įdomiau leisti sau padžiazuoti, eksperimentuoti. Tai kiek kitas kelias, bet sielos ramybės negarantuoja...

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA