Monikos Dirsytės performansas „Pan/demos“ medijų menų festivalyje „ENTER ’18“ Šiauliuose

 

Štai jums ir pandemija – pats didžiausias pasaulio istorijoje performansas, kurį atlieka bet kas, o jame dalyvauja kiekvienas (plg. Marinos Abramovič „Dalyvauja menininkė“). Universalus dalyvavimas naujos zoonozės megadramoje, priverčiantis savimi estetinti (iš)gyvenimo faktą. Monikos Dirsytės „Pan/demos“ įtempė visą pandemijos aitrą į skaidrų laboratorinės žiurkės bėgimo labirintą 60 °C karštyje, popiečio saulės atokaitoje, ankštą skaidraus stiklo ir metalo narelių struktūrą – anaereobinį, t. y. beveik bedeguonį, tūrį alsoje.

 

 

Performansai vis dažniau pasirodo kaip itin koncentruoti kūno režimai (pasinaudokime gerai nukalta Anthony’o Giddenso sąvoka). Fiziologiškai kraštutinės, ištvermės ir net išgyvenimo ribas priartinančios patirtys, manifestacijos šiuolaikinio performanso mene išlukštena – tarsi iš erotiškai valgomo artišoko pumpuro – socialinį žiaurumą.

Visceraliniai išlikimo labirintai tokiame performanse tampa arenomis, rodančiomis galios ir skausmo santykius. Socialinė vivisekcija – beoris karštis kaukėje, alpstantis kūnas anaerobinėje erdvėje. Karnavalinis kankinimų ratas uždarose karantininėse katakombose. Kaukė, kvėpavimo fetišas, prilygstantis pasieniui su mirtimi. Arba su galia.

Kūno vidaus tvarkos, išverstos iš fiziologinės tamsos ertmių, deleuziškasis klausimas – „ką mūsų kūnai gali?“, – Homo sacer auka ir bausmė, padengusi sustabdytą noosferą prakaituotu lipniu sluoksniu. Įkūnytasis sociumas – uždaras ratas visų įžemintųjų šioje planetoje, pririštų prie šios Žemės, kaip antai apgailėjo žmoniją Hannah Arendt. Anaerobinės gyvybės prologai kaukių viduje – Monika šliaužia, alpsta ir vėl šliaužia ankštame stikliniame labirinte, pastatytame virinančioje saulės atokaitoje. Išgyventi – nekvėpuoti. Juoda kaukė prilimpa ir užčiaupia visus oro buvimo būdus – kalbėjimą, alsavimą, tapatumą. Taip, nes tapatumas yra nepridengto kvėpuojančio veido būvis.

 

 

Visa tai Monikos mums parodyta elegantiškai ir steriliai in vitro. Anaerobiniai laboratoriniai labirintai – iškūnijimo ir išžeminimo būdai. Gyvybinės funkcijos nustatytos, apribotos, įtvertos, sustingdytos. Kvėpavimas, esminė gyvybės sąlyga, tampa žetonu plaukiant per legitimumo upę į nežinomą pasaulį, kur sirgti lygu kvėpuoti, o kvėpuoti lygu naikinti. O laisva valia yra tokio svorio, kokio neatlaikytų nei kristoforai, nei žemės pluta, nei kitas kosminis modus vivendi. Šliaužti, ropoti, slysti, dusti skaidriuose kvėpavimo apkasuose kartu su alpstančia bedeguone Monika, oro pertekliumi palaimintai miniai pasilenkus virš labirinto stiklo – štai kvėpavimo performansas, ir ne po vandeniu, ne koperfildiškai, ironiškai, bet susitapatinant ir lyg atperkant – taip, kaip formulė susitapatina ir atperka dėsnį.

Dvi valandos nuo 16 iki 18 val. aklinoje popiečio saulėje. Saulė regima aukštielninkai, pro labirinto stik­lą, rasojantį nuo prakaitu tvinstančio kūno, labirinto, kurio aukštis ir plotis teleidžia gulėti arba šliaužti, saulė virsta pykinimu, alpuliu, trūkčiojančiomis Monikos kojomis. Šleikštulį kelianti pūvanti Georgeso Bataille’o vizijų saulė. Šleikštus karštis, juodas labirinto grindis trinanti oda, lipnus vanduo, iš buteliuko pilamas ant galvos antrąją valandą, lipnios jo balos ant juodų labirinto grindų – Monika guli tose balose ir ropoja lyg tropikuose išsiritusi lerva. Nes oras yra tik kitapus. Stiklo. Kaukės. Galbūt net ekrano. Ankštomis ribomis sutvarstytos erdvės pranašystė, naujieji sociumo vektoriai, nuo kurių nuklydus išaušta naujos sandaros nusikaltimai. Naujasis kvėpavimo kodeksas. Jį pažeidus suplevėsuoja mirtis ir galia. Monikos labirintas parodo skaidrius galios vidurius – visceralinis pasaulio valdymas.

 

 

Gal performanso menas yra tikrasis įlaikintas kūno menas? Kūno ribas peržengiančio kūrinio atlikimas fiziologinėmis dermėmis. Trumpa improvizacija apie kankinimus. Gal performanso menas iš tikrųjų yra vien santykio su galia refleksija? Kad ir kokia ši galia būtų, sociogalia ar biogalia, performanso menas vystosi iš afekto ir manifestacijos lervos į eksperimento lėliukę, kuriai nedera judėti. Performansas susitelkia į kūno valią nejudėti ir ištverti. Monikos labirintas net nesujungtas – šliaužioti tenka nuo vieno jo uždaro galo prie kito. Galima įsivaizduoti vis didėjantį greitį – o kaip pajausti vis augantį sąstingį? Labirinto perkirtimas lyg aistros paralyžius: aistros bėgti, būti, kvėpuoti. Paralyžiuotas oras.

Monika savuoju „Pan/demos“ sukuria maginio pasaulio modelį. Pati jame juda lyg poodžiu, yra to modelio gyvastis ir karštis. Performanso rekvizitas parodo jo paties ribas. Kaip andainykščiai šventieji, apsibrėždavę kreidos ratą (maginės vaizduotės užkratas teologijoje), Monika apsibrėžia karantininę piligrimystę stiklo dėže-labirintu. Abu modeliai – senųjų šventųjų ir Monikos – skaidrūs ir pralaidūs saulei, karščiui, žvilgsniui, lygiai kaip ir abu saugo simbolinę askezę ir auką nuo išsisklaidymo ar sugriovimo. Paskutinėms performanso sekundėms iškapsėjus leisgyvė Monika už rankų ištempiama iš stiklinio urvo – performansas taip pat yra laboratorinis-estetinis žiūrėjimas į askezę, auką ir vivisekciją in vitro.

 

Monikos Dirsytės performansas „Pan/demos“. Nuotraukos iš festivalio organizatorių archyvo.

 

Taigi performanso veidrodyje regimas Naujasis pasaulis nebepažįsta rato – tik dvi besikartojančias jungiklio padėtis. Tik slankiojimą – dugnu, vandeniu ar sensoriniu ekranu – iš vieno akligatvio į kitą. Ciklą pakeičia dvipusė atkarpa tarp nesibaigiančios pradžios ir pabaigos. Tarp karščio ir geidžiamos vėsos. Tarp saiko ir pjūvio. Tarp veido ir tapatumo.

Karnavalas laboratorijoje.

 

Apie „Pan/demos“ ČIA