× Goda Aksamitauskaitė

2021 m. rugsėjį–lapkritį Seulo fotografijos muziejuje, Pietų Korėjoje, veikė lig šiol didžiausia originalius Lietuvos fotografų kūrinius pristatanti paroda Azijoje „Uncoverings. The Search for Identity in Lithuanian Photography“ („Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“), kuruota Ugnės Marijos Makauskaitės ir Justinos Augustytės. balandžio 10 d. Nacionaliniame Taivano dailės muziejuje šios parodos pagrindu atidaryta nauja ekspozicija tokiu pačiu pavadinimu. Su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fotografijos rinkinio tyrėja, kuratore, menotyrininke Ugne Marija pasikalbėjome apie šių parodų kilmę, turinį, tikslus ir Lietuvos fotografijos lauko problematiką.

 

 

Neseniai pasigirdo iniciatyva uždaryti Lietuvos diplomatinę atstovybę Kinijoje ir atidaryti naują Pietų Korėjoje. O kaip užsimezgė bendradarbiavimas su šia šalimi ir kilo iniciatyva surengti joje Lietuvos fotografijos parodą?

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus komunikacija su Pietų Korėjos kultūrinėmis institucijomis prasidėjo Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Tomo Ivanausko dėka. Pradžioje ketinome surengti parodą Seule ir kiek vėliau – Pekine, tačiau dėl politinių realijų pastarojo miesto nusprendėme atsisakyti. Mūsų tikslas buvo – ir jį pasiekti pavyko – surengti didžiausią retrospektyvinę Lietuvos fotografijos parodą nuo sovietmečio iki šių dienų, eksponuojant kūrinių originalus. Kartu tikimės, jog Seulo fotografijos muziejus LNDM surengs savo parodą.

Tam tikri kultūriniai reprezentaciniai mainai?

Taip, parodomis mezgame draugystę. Dabar kaip tik laukiame jų išplėstos parodos koncepcijos. Parodos atidarymu Seule paminėtas ir Lietuvos bei Pietų Korėjos diplomatinių santykių 30-metis. Tačiau jos įgyvendinimo procesas dėl COVID-19 tapo itin sudėtingas – tiek finansine, tiek laiko prasmėmis. Turėjome siųsti fotografijų originalus, tai reikalauja ypatingo vadybinio tikslumo, o kiekvieną dieną aplinkybės vis keisdavosi. Viskas galiausiai baigėsi sėkmingai, tačiau tradicinio atidarymo irgi nebuvo. Paradoksalu, kad pirmieji parodos lankytojai buvo Šveicarijos ambasadorius su žmona, kurie atsiliepimų knygoje paliko įrašą, kaip džiaugiasi pamatę Antano Sutkaus fotografijas, norėtų tokios parodos savo šalyje ir pan. Taigi svarbu ne tik kultūriniai mainai, politinis lygmuo, bet ir kuo platesnė informacijos sklaida.

 

 

Paminėjai A. Sutkų. Į parodą pateko lengvai nuspėjamas aukso fondas ar įtraukėte ir nišinių autorių?

Suprantu žmones (ypač iš Lietuvos fotografijos lauko), irzliai klausiančius, kiek galima rodyti tą patį per tą patį. Bet parodą konstravome žmogui, kuris nežino ne tik Lietuvos fotografijos ar meno lauko – jis apskritai Lietuvos nežino! Žiūrėjome ne iš nuvargintų menotyrininkų perspektyvos, o norėjome supažindinti žiūrovus su tuo, ką turime geriausia.

Patvirtinote vadovėlinį kanoną?

Įtraukėme ir tokius nevadovėlinius menininkus kaip Vytautas Kumža, Geistė Kinčinaitytė ar Laura Garbštienė. Suvokdamos tikslinę auditoriją atsispyrėme nuo identiteto sampratos, per meno kūrinius, surištus su politinėmis realijomis, siekėme pristatyti Lietuvos istoriją. Kitaip tariant, rašydamos parodos tekstus atkreipėme dėmesį į problemas iš socialinės kritikos, feministinio diskurso perspektyvų, tokiame kontekste pridėtinės svarbos įgyja Violetos Bubelytės darbai. Mes esame jaunesnioji karta, kuri dar nerašo savo vadovėlių, o interpretuoja, kritiškai peržiūri jau esamus. Bet dėl to tikrai nereikia atsisakyti A. Sutkaus.

 

 

Kodėl nuošalyje liko tarpukaris, modernios valstybės gimimas? To meto fotografijose būta propagandinių linijų, tačiau turime ir menine raiška vertingų darbų.

Labai geras klausimas. Kai tik pradėjome konstruoti šią parodą, buvau itin užsidegusi, užsisvajojau: Šleivytė, Drazdauskaitė... Vis dėlto paroda iš esmės sudaryta iš LNDM rinkinio, kuriame esančios tarpukario fotografijos ne visai atitiktų mūsų išsikeltą uždavinį. Įvertinus kitų laikotarpių stiprumą, turimi tarpukario kūriniai jų neatsvertų, tad nusprendėme visai atsisakyti.

Po šveicarų parodoje greičiausiai pradėjo lankytis ir korėjiečiai. Teigiama, kad humanistinė fotografija perteikia universalias vertybes, emocijas, žmonijos vienovę: meilę šeimą, draugystę ir pan. Vietiniai lengvai perskaitė lietuvių kūrinius ar būta pasiklydimų vertime?

Seulo muziejus vykdė daug įvairiausių edukacinių užsiėmimų parodoje, padarė 3D turą ir jų kuratorė Sunyoung Kim pasakojo pastebėjusi, kad žmonės itin susitapatino per istorinę, okupacinę patirtį. Lietuvos fotografai yra labai stiprūs. Užsikabini už kokio nors kuratorės parašyto fakto, tačiau pasakojimą pratęsia ir praplečia vaizdai, jų interpretacijos.

 

Paroda „Uncoverings. The Search for Identity in Lithuanian Photography“. Tomo Ivanausko nuotraukos

Paroda Taivane yra identiška Seulo variantui ar konstravote naują koncepciją?

Paroda praktiškai ta pati. Taivano kuratoriai patys kreipėsi į mus norėdami eksponuoti ją savo šalyje. Tačiau jei Seule pagrindinis išbandymas buvo pandemija, tai dabar – karas. Muziejus turi saugoti savo vertybes, tad nuspręsta siųsti ne originalus, o skaitmenines kopijas. Todėl teko atsisakyti V. Kumžos, nes jis darbuose naudoja stiklo, keramikos elementus. Žinoma, keitėsi ir tekstai, parodos architektūra. Po Nacionalinio Taivano dailės muziejaus paroda bus perkelta į Nacionalinį Taipėjaus fotografijos ir vaizdų centrą (National Center of Photography and Images in Taipei). Su LNDM direktoriaus palaikymu buvo nuspręsta parodą dedikuoti už laisvę kovojantiems Ukrainos žmonėms. Tai tik kruopelė to, ką galime padaryti, bet didžiuojuosi, kad ši vertybinė nuostata lydės parodos lankytojus.

Prie didžiųjų meistrų prijungusios naujus šiuolaikinius autorius, jūs vis tiek savotiškai pildote kanoną. Jauno menininko atsidūrimas bendroje parodoje su A. Sutkumi, Algirdu Šeškumi kilsteli...

...antakį?

Jo simbolinę vertę!

Man atrodo, tokių projektų tikslas yra supažindinti užsieniečius su Lietuva ir jos kultūra. Jeigu rengčiau panašią parodą Lietuvoje, stipriai praplėsčiau būtent jaunosios kartos dalį, įtraukčiau videodarbų. O klasikus bet kada galima pamatyti nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje.

Padedant Lietuvos kultūros institutui buvo atvykusi Seulo muziejaus kuratorių komanda. Ar iš šio vizito užgimė idėjų naujiems projektams?

Iš instituto sulaukiau tiesioginės pagalbos ir bendradarbiavimo, ačiū jiems. Korėjiečiai susitiko su A. Sutkumi, kuriam jau pasiūlė surenti personalinę parodą, minėta kuratorė Sunyoung Kim Seulo fotografijos žurnalui parengė interviu su V. Kumža, apsilankė kitose kultūros įstaigose. Manau, labai svarbu suvokti, kad mes, kultūros lauko atstovai ir institucijos, privalome būti bendruomeniški – jeigu pasiseka vienam, pasiseka visiems. Kam galų gale priklauso menininkai? Jie nėra mano arba tavo, vienos institucijos arba kitos. Galbūt esu naivi, bet laikausi pozicijos, kad būtina bendradarbiauti norint pasiekti didesnių rezultatų.

 

Paulius Makauskas. „Naujos jūros (Nr. IV)“, fotografija, 106x135 cm, 2019–2020.

 

Provokacinis klausimas: ar Lietuvos fotografijos aukso fondas yra stipresnis, tinkamesnis už kitas medijas reprezentuoti Lietuvą užsienyje?

Ne ne, čia lygintume obuolius su apelsinais. Pastebiu kitą problemą – savotišką fotografijos lauko stagnaciją. Mano galva, meninė raiška, kurioje pasitelkiama fotografijos medija, gerokai praretėjo. Fotografija tapo taip lengvai prieinama, tokia demokratizuota, kad paprasčiausiai ištirpo. Kitaip tariant, nuotraukos tapo savaime suprantamu kasdienybės elementu, ir retas konceptualizuoja fotografiją kaip mediją. Įtariu, dalis problemos yra ir švietimo sistemoje.

Galbūt tuomet reikėtų remtis ne fotografijos diplomus rankose laikančiais studentais, o kuratoriams lįsti į socialinius tinklus ir ten ieškoti įdomių kūrėjų? Žmonės vartoja tiek daug vizualinio turinio, kad norom nenorom perima tam tikrą estetiką, perpranta rakursus. Jie gal nemokės išryškinti juostos ir patys nustatyti kiekvieno parametro (nors, mano galva, analoginė fotografija perdėtai romantizuojama), bet bus išvystę savitą raišką.

Esmė yra ne techniškai „teisingas ir taisyklingas“ kad­ras, o kas slypi už jo, idėja ir turinys. Galerijos irgi aktyviai ieško naujų menininkų, iš jų girdžiu panašių nuogąstavimų, tad šią problemą sugalvojau ne pati. Lietuvoje gausu jaunų kuratorių, atvirų erdvių – institucinis impulsas ir galimybė eksperimentuoti tikrai yra. Menininkas nebegali sau leisti likti XX a. menininko-bohemiko amplua arba sėdėti ir laukti, kol jį atras, reikia išdrįsti žengti bent jau pirmuosius žingsnius – imtis savivadybos arba kreiptis į kuratorius, menotyrininkus. Juokais galima prisiminti vieną Antano Škėmos eilėraščio eilutę: „...rašykite man laiškus, kaip reikia gyventi.“

Kad nebaigtume visai liūdnai, paminėk kelis dėmesio vertus šiuolaikinius fotografus. Kieno veiklą rekomenduotum sekti?

Paulius Petraitis (Paul Paper) yra stiprus ir kaip teoretikas, ir praktikas, pamenu, jo albumas „Too Good To Be Photographed“ („Per gerai, kad būtų nufotografuota“, 2017) po pristatymo Estijoje „Tallin Photomonth“ sulaukė daug susidomėjimo. Pauliaus Makausko plėtojamoje meditatyvioje fotografijų serijoje „Naujos jūros“ (žr. 4 viršelyje, – red. pastaba) žaidžia tiek turinys, tiek technologija, o tai yra reta. Juolab kad ir pasirinkta tema neįprasta – kone apokaliptiniuose vaizduose kalbama apie šiandieninio pasaulio sąlygojančio klimato atšilimą įtaką jūrai. Indrės Urbonaitės serija „Flamingos, Moonrise and the Slippers“ („Flamingai, mėnesiena ir šlepetės“, 2018) kvestionuoja dabartinį vaizdais perpildytą pasaulį, o Emilijos Skolevičiūtės personažas Nancie Naive ironiškai perteikia socialiniuose tinkluose (ar rek­lamoje) kuriamą nostalgišką moters įvaizdį.

Skelbiame kvietimą naujos kartos fotografėms ir fotografams! Iš ko formuosime XXI a. kanoną?