Mariaus Zakaro debiutinė paro­da „Mane kuriančios rankos“, kuri neseniai veikė VDA galerijoje „Argentum“, supažindino su savito jauniausios lietuvių juvelyrų kartos atstovo kūryba. Jau vien kuklus, nepretenzingas parodos pavadinimas sufleruoja, kad autorius dar tik ieško savo kūrybinio įvaizdžio, išraiškos, naujų idėjų analizuodamas formos raišką, simboliką, verbalines potekstes. Taip pat šiam jaunam juvelyrui labai rūpi originaliai panaudoti ir jau klasika tapusias medžiagas, aptinkamas daugelio Lietuvos juvelyrų darbuose, ir anksčiau rečiau naudotas, analizuojant jų apdirbimo technologijas, eksperimentuojant, mėginant išgauti  netikėtus medžiagų, formų, faktūrų, tekstūrų bei spalvų sąskambius.
M. Zakaras parodoje pristatė gana utilitarius kūrinius. Tai „nešiojama“, „patogi“ juvelyrika, kuria galima puoštis kasdien. Ji pasižymi gana universaliomis, beveik uni­sex stilistikos ypatybėmis, tad Mariaus sukurtais žiedais, kai kuriais auskarais bei sąsagomis gali pasipuošti ir moterys, ir vyrai.  Paprastų, asketiškų formų papuošalai, kuriuose neišvysime įmantrios puošybos, sudėtingo dekoro, atspindi ne vieną šiuolaikinėje juvelyrikoje plintančią tendenciją. Viena jų – tai improvizacijos militaristine tema. Militaristinės estetikos atspindžiai gana akivaizdūs stilistiškai artimame juvelyrikos kūrinių duete „Dantys“, kur auskaro tūris konstruojamas iš cilindro, primenančio iššauto šovinio tūtas, o iš mamuto kaulo išdrožtas dekoras ir žiedo akis aiškiai mena žmogaus dantį. Taigi, atšiaurūs karo motyvai M. Zakaro darbuose jungiasi su organinėmis, fiziologiniu natūralizmu pasižyminčiomis formomis. Žinoma, jos originaliai ir meistriškai interpretuojamos, todėl yra intriguojamos ir netikėtos. Eksperimentai su „tikroviškais“ organiniais intarpais šiuolaikinėje juvelyrikoje – gana dažnas reiškinys. Neretai tokiuose kūriniuose regime žmogaus plaukų, gyvūnų kailio faktūrų ir kitų panašių vaizdinių. Tačiau M. Zakaro juvelyrikos originalumas slypi netikėtose jungtyse, kai militaristinės užuominos kontrasto principu sugretinamos su gamtiškais motyvais.
Ne viename iš eksponuotų darbų juvelyras naudoja mamuto kaulą, derindamas šią šiltą, subtilios faktūros bei atspalvio medžiagą su kitomis. Tačiau jis ieško kaulo dermių ne su įprastais papuošalų juvelyrikoje metalais – sidabru, auksu, o su titanu, kuris net bendrinėje kalboje turi sinoniminę reikšmę, kai kalbama apie kietumą, atsparumą, atitinkamą žmogaus būdą arba itin sunkiai nuveikiamus darbus (titaniškas darbas ir pan.). Titanas palyginti neseniai buvo pradėtas naudoti juvelyrikoje, nes jo apdirbimas, formavimas tapo galimas tik atsiradus naujoms, pažangioms technologijoms, įrankiams ir įgijus kvalifikuotų įgūdžių. Taigi, M. Zakaras dirba su titanu. Atrodytų – tokia rūsti medžiaga, kuri, kaip visuomet maniau, tinka tik vyriškiems papuošalams. Matyt, klydau, nes iš ugnimi apdoroto titano sukurti papuošalai jaunojo juvelyro rankose įgauna itin subtilų, kone kosmiškai švytinčio mėlio atspalvį.
Kitas svarbus M. Zakaro juvelyrikos elementas – spalva. Menininkas savo san­tūrių formų papuošaluose gana meistriškai derina spalvinius skirtingų metalų niuansus, viename kūrinyje naudodamas tiek titaną, tiek tamsintą ar balintą sidabrą. Kartais – titaną kaitindamas iki mėlynumo. Kukli, nerėžianti akių, tačiau labai subtili ir įtaigi papuošalų spalvinė įvairovė pabrėžia originalų, asketiškai puošnų menininko kūrinių pobūdį.
Kiekvienas jaunas juvelyras siekia surasti jo darbus iš kitų kūrėjų išskiriančių detalių, kurios, tarsi kokios signatūros, atpažinimo ženklai, neleistų jų supainioti su kitais. Tai tarsi ženklų kodas ar spaudas ant senųjų meistrų, auksakalių cechų dirbinių, žymėjęs kūrinio autorystę. M. Zakaras savo kūrinius dažnai papuošia, paženklina grakščia tūrine karūnėle, kurią, ko gero, taip pat galime laikyti jo „prekiniu ženklu“. Jis atrodo kiek ironiškas, turint omenyje įprastą karūnos simboliką, tačiau kodėl gi potencialiam šių papuošalų nešiotojui neleidus pasijusti ypatingam, išskirtiniam, pasidabinusiam karališkais atributais... Juolab kad menininko-profesionalo sukurto papuošalo išskirtinumą mūsų visuomenei dar reikia išmokti tinkamai vertinti ir gerbti.
„Mane kuriančios rankos“ –  nedidelė, kamerinė paroda. Suprantama – jaunam menininkui fiziškai ir finansiškai sunku sukurti daug eksponatų, ypač juvelyrui, dirbančiam su tauriomis medžiagomis. Tačiau net ir keletas meistriškai sukurtų papuošalų leido susipažinti su besiformuojančiu kūrėjo braižu. O svarbiausia, kad jame akivaizdžiai slypi nemenkas potencialas. Todėl įdomu, ką M. Zakaras parodys publikai kiek „paūgėjęs“, ar leisis toliau savo paties jau kiek pramintu drąsaus medžiagų derinimo keliu, jungdamas taurią ir „paprastą“ materiją, gamtos ir karo pavidalus.