Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Vaizduotės ir patirčių galia

Birutės Zokaitytės paroda „Aštrūs objektai“ Vilniaus Rotušėje veikė iki lapkričio 29 d.

 

 Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Vaizduotės ir patirčių galia
Birutė Zokaitytė. „Mergina ir grybas“, medžio raižinys, 49 x 48, 2021

 

Iki šiol vis dar švietė grafikės Birutės Zokaitytės „atkurtų“ mėnulio kraterių šviesa, intrigavo „Mėlynbarzdžio“ ciklo kūriniai, miestietiškos reminiscencijos ir nuotaikos pernykštėje parodoje. O parodoje „Aštrūs objektai“ – galimybė išvysti naujausius, penkerius metus kurtus darbus.

B. Zokaitytė šį labai daugiasluoksnį, vizionierišką, vietomis ir siurrealų, tarsi levituojančių, sklendžiančių laike ir erdvėje vaizdinių ciklą sąlyginai įvardija kaip „vietas, kuriose aš nebuvau ir nebūsiu“. Ir tikrai reikia labai susikaupti, kad atsektum šio ciklo ženklų chronologiją, autentiškumą bei menamus šaltinius. Inspiracijų šaltinių čia begalė, kaip ir patirčių, supančių kiekvieną moterį-motiną-menininkę, moterį-mediumę, tarpininkę tarp keistųjų patirčių, vaizdinių, vizijų ir šio konkretaus pasaulio, visas tas patirtis įrėžiant medžio trinkose.

Atrodo, grafikės vizualinis pasaulis ir patirtys jau nebeturi ribų nei rėmų, kinta ir jos technika: tradicinius kaltus ir rėžtukus keičia kiti įrankiai. Nedaug kas dabar kuria medžio raižinius iš didžiausio formato medžio nuopjovų. Kaltai ir rėžtukai bematant sudyla, ąžuoliniuose paviršiuose palikdami rėžius, linijas, punktyrus, todėl vietoje įprastų įrankių tenka imtis priemonių, kurios tarp medienos rievių palieka visiškai kitokius „raštus“. Visiems žinoma, kad spaudoje ir poligrafijoje išdidinus spaudinių paviršius, pasimato spaudos rastrai, o skaitmeniniuose kūriniuose vaizdus kuria pikseliai. O B. Zokaitytės didelio ir labai didelio formato medžio darbuose išryškėja jos techninė naujovė – taškinis pulsas. Taip sąlyginai pavadinau piešinio kūrimą klišėje, kai piešinys išgręžiojamas įvairuojančio diametro grąžtukais. Tai jau nebe spaustuvinė ar skaitmeninė mechanika ir algoritmai. Tos žymės, kurdamos piešinį, perspektyvą, šviesą bei kontrastus, tarsi pulsuodamos, šokčiodamos, tankėdamos bei retėdamos kartu su kvėpavimo ritmu, kintančiomis emocijomis, išlieka unikalios, nesumechanintos, neapskaičiuotos jokiais tankio skaičiais. Tos žymės savyje saugo tokią pat emociją, kaip ir ranka brėžta linija ar anglimi atlikto piešinio mostas.

Ne tik išraižyti, išgręžioti medieną yra sudėtinga – ne ką lengviau tokio didelio formato darbus ir atspausti išgaunant norimus atspalvius ir niuansus, vienos ar kitos detalės ryškumą bei kontrastus. Stebina ir eksponuojamos didžiųjų darbų klišės: būdamos labai vizualios dėl įrėžtų linijų bei taškų, rodančių būsimo atspaudo negatyvą, kitaip suskambančią medžio paviršiaus tekstūrą, rieves, kartu jos įgauna ir skulptūriškumo. Jos esti tarsi tarpinė grandis tarp svaraus dvimatiškumo ir trimatiškumo, o kartu ir tam tikra prasme edukuoja ne tokį išprususį žiūrovą, kuris anksčiau galbūt nė neįsivaizdavo, kaip medžio raižiniai apskritai kuriami.

Tenka prisipažinti: tyrinėdama Birutės estampus, neretai patenku į sunkiai nusakomą būseną, savotišką transą – jos sukurti vaizdai, mįslingi pasakojimai nukelia į kitokią erdvę, pasijuntu lyg būčiau grįžusi į praeitį, kai sėdėdama savo senelių namo palėpėje vartydavau šimtamečius leidinius (anatomijos atlasus, kelionių aprašymus, viso pasaulio herbarijus, sveikatinimo, vaikų auginimo patarimų knygas arba žurnalus), kuriuose labai patraukliai atrodydavo senos litografijos ir blankios nuotraukos. Būdavo ten ir senų fotografijų albumų (naujesni stovėdavo kambarių etažerėse), stebėdavausi tais vaizdais „vietų, kuriose nebuvau ir nebūsiu“.

Senų ir naujesnių fotografijų fragmentais naudojasi ir grafikė, perkeldama tarytum nesusijusių tarpusavyje nuotraukų fragmentus ant šviesdėžių paviršių. Juose šmėkšteli čiuožėjas, vyras prie medžių, grupelė žmonių... Grafinė paviršių perforacija ir apšvietimas iš vidaus sukuria neįtikėtiną efektą: atrodo, šie vaizdai ne tik šviečia, bet ir įgauną spalvą, tonus, spalvinius niuansus, o paviršiai tampa spalvoti tarsi visiškai nenaudojant spalvos.

 

 Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Vaizduotės ir patirčių galia
Birutė Zokaitytė. „Autoportretas“, medžio raižinys, 62 x 60, 2021

 

 Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Vaizduotės ir patirčių galia
Birutė Zokaitytė. „Miškas“, medžio raižinys, 55 x 75, 2021 (fragmentas)

 

B.Zokaitytė sukuria nuostabius pasakojimus, kur moterys tarsi švyturiai, išneriantys iš menamų jūrų ir stebintys vyriškąsias chimeras su žuvų uodegomis, kur aukšliagrybiai primena fantastinės architektūros statinius, o medūzos pakimba horizonte lyg skraidantys objektai iš kažkelintos paralelės pasaulių, kur ir baugu, ir būtina įžengti į paslapčių kupiną mišką, nors kamuoja pirmykštė miško tankmės, šešėlių ir drėgmės baimė... Moters ir vyro santykių sveikatinimo ritualai taip pat intriguoja. Kartais pasirodo (gal net pasivaidena), kad Birutė estampais siunčia itin sudėtingai užšifruotą informaciją: galbūt pamokymus, neegzistuojančias patarles ar priežodžius, kurdama XIX–XXI a. susipynusią, persisluoksniavusią moters-mediumės mitologiją. Kyla noras ne tik iššifruoti tą paslaptingą informaciją, bet ir ją įgarsinti – nors įtariu, kad kiekvienas stebėtojas vaizdus ir ikonografiją pamato ir supranta savaip. Vaizduotės ir asmeninių patirčių galia vaizdinių pavidalu siunčia daug žinių, pajautų: kartais – sarkastiško pavidalo, kartais – jautraus ir nostalgiškai lyriško, o kartais – ir skaudaus moters buvimo kasdienybėje ir kūryboje pažinimo atspindžių.

Moteris, tiek kurdama meno kūrinius, tiek gimdydama ir augindama vaikus, tiek analizuodama sėk­mes bei nesėkmes, sugeba viską: kontempliuoti, daryti išvadas, auklėti, guosti ir barti. Visa tai galima rasti grafikės darbuose – tereikia panorėti ir įsijausti. O kūdikio, išdidinto iki beveik suaugusio žmogaus, atvaizdas mane veikia tarsi moters visagalybės, viešpatystės simbolis. Kūdikis – visų mūsų džiaugsmų ir kančių įvaizdinimas. Birutei pavyksta visa tai įprasminti šiuo dideliu estampu.

Miškas – vis besitęsiantis, tamsėjantis, tarsi besiskverbiant vis gilyn ir gilyn, mąžtant šviesos ir daugėjant paslapčių – taip pat reikšmingas simbolika ir emocijomis. Prisiminus psichoanalitikų taip mėgtas analizuoti pasakas, Švarcvaldo (vok. Schwarzwald – juodojo miško) istorijas ir net Wilhelmo Hauffo aprašytą Špesarto smuklę, galima pasvarstyti, kad miškas simbolizuoja ribą tarp pažinaus ir nepažinaus, sąmonės bei pasąmonės, šviesiųjų ir tamsiųjų patirčių bei buveinių. Ypatingą įspūdį paliekantis didelio mosto estampas nustebins tikrai ne vieną žiūrovą. Menininkės kūryba gerokai praplečia mūsų supratimą apie tai, kokie nuostabūs galėtų būti estampai ir medžio raižiniai.

 

 Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Vaizduotės ir patirčių galia
Birutė Zokaitytė. „Vidudienis“, medžio raižinys, 90 x 90, 2020.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA

Draugai