Aš ir sienelė

Turiu galvoje fotografavimąsi prie atitinkamos sienelės atėjus į renginį.

„ArtVilnius ’22“ šią procedūrą pakėlė į „ArtLygį ’22“.

Gigantiškas sietynas iš sudaužytų stiklo šukių.

Medvilnės kuokštai ant surūdijusios geležies stiebų.

Išnarstyti meškinai iš senos medvilnės – tarybinių „adijalų“.

Glotnūs akmeniniai čiulpinukai.

Dideli apdegę degtukai.

Spalvotų medinių kaladėlių bokštai.

Sniego žmogus.

Nuogas gyvas žmogus (vyras).

 

Jurgitos Radzevičiūtės nuotrauka

 

Klausimas Dianai

Noriu paklausti simpatiškos mugės vadovės D. Stomienės: kokie meno kūriniai kabo ir stovi jos namuose?

Aukcionas

Aš – ožka solidi, tad kas ketvirtį nueinu į Vilniaus auk­cioną, žinau, į ką tūkstančiai investuojami. Ne, nesunku prisiminti: Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas, Antanas Samuolis, Jonas Čeponis, Adomas Galdikas. Naftalinas, kaip pasakytų artvilnininkas.

Švietimas

Atvedžiau savo vaikus, jiems patinka. Sakau, išsirinkit vieną. Ne, renkasi ir tą, ir kitą, ir dar dešimt. Neišeina išsirinkt.

Gerai parodas lankęs žmogus

Mugė yra mugė. Marga, jomarkas. Bet tai gal ir ne minusas. Ne tik žiūrovai virusais mainosi, bet ir galerijos apsikeičia žiūrėtojais, daug būna ir pripuolančių naujų. Tai rimtas pliusas, nors gal ir laikinas. Gerai parodas lankiusiems aišku, kad pusė Mugės yra metų parodų santrauka. Kas nelankė, turėjo susimokėti 15 eurų ir gauti špargalkę apie Lietuvos parodinį gyvenimą. O gal ir ką nors spėti įsigyti, kai gyvenimo tėkmėje nespėjo, pamiršo. Vadinasi, beveik vieni pliusai. Tik išeini ir automobilyje net radijo nejungi, galvoje makaliūzė, reikia tylos, nes buvo daug, daug vidutiniškų darbų, tarp jų ir labai gerų, keistų, įdomių senienų, bet pirmi nusveria.

Paprastai įspūdingai projektų erdvėje pasirodantis „Lewben Art Foundation“ šį kartą tiesiog išdėstė skulptūras, užrašė pavadinimus ir dar rėmėjų mašiną įvarė. Jau ne muge, o turgumi kvėptelėjo. Girdėjau, aukcionas vyko, kiti ir kitų uždari vakarai, VIP zonos – tokios graudžios prestižo versijos. Pliusas, kad visi plačiu glėbiu ukrainiečius priėmė, žmonių tame flange, kur jie eksponuojami, buvo daug daugiau. Keista, kad viename jų paveiksle tapyti žmogeliukai šaudė į kuratorių (pagal pavadinimą). Kodėl? Nesupratau. Juk labai turi į ką šaudyti. Bendrai mugė buvo neišskirtinė, bet vis dar naudinga kultūros bendruomenių cementavimo darbuose.

Grikevičius

Aš, kaip tapybos fanė, žinai, ką pirkčiau sau – Ramūno Grikevičiaus „Mimikriją“, anksčiau jo nežinojau. Ten diedas gerai murkso su katinu.

AP

Prieikite arčiau: sudėtingai sudėlioti keramikos darbai, viskas lygu ir tobula, bet čia iš atskirų dalių, Panikos kambariai, Milena Pirštelienė, taip, nuo vieno tūkstančio iki keturių.

Liežuvis

Ir ašen atkutau. Pirkau Mačiūno, iškišusio liežuvį, fotografiją. Tęsiant turgaus ir mugės žanrą, kartais sekmadieniais Halės turguje galima įsigyti neblogo jautienos liežuvio. Bet Fluxus negenda. Jo nereikia laikyti šaldytuve, nėra galiojimo laiko. Tai ir pasikabinau namie, ant sienos, tą Mačiūno liežuvį. Sakoma – stipriausias raumuo.

Ašakos ir kaulai

„ArtVilniuj“ man tai labai patiko lašišos kepsnys valgykloj – lašiša, žuvis kaip ne kaip, o visai be kaulų. Neradau nė vieno. O nepatiko, kad prekystaliuose, na gerai, ekspozicijose neradau tų kaulų, bent kelių ašakų, kurios įstrigtų gerklėj, kad negalėčiau atsikrenkšt... Menininkai – jūs gi ašakos ir žeberklai... Ašara Dievo aky. O dabar viskas kaip ikėjoj, kaip tie švediški kukuliai – nuryji, nuslysta, ir tiek žinių... Bet visi bučiuojasi, fotkinasi, drapanas savo rodo, labai tokie va „žmonės“... Tai ir aš sakau: viskas turi būti žmoniškai, be vikruntasų. Čia eidamas jau nieko nesitikiu, tai jau beveik ramu, nors gerai gerai... vogčia viliuosi, jog iš skrybėlės iššoks triušis drąsuolis.

Dar labai gaila buvo tų dviejų panų priešais įėjimą į paviljoną, kurios kankinosi su virve ir tuo timba limba svyruojančiu įrenginiu. Kankinosi ir kankinosi.

Išėjus kirbtelėjo mintis – reikės dar kartą pasižiūrėti Rubeno Östlundo „Kvadratą“.

Tiltas

Mane „Artas“ ir vėl patraumavo. Kai išėjau į lauką, man viskas atrodė meeenas, net sudžiūvusios žolės kuokštai tarp šaligatvio plytelių. Bet, žinot, geriausias TOS dienos performansas buvo Krymo tiltas, laukiu nesulaukiu, kol pakartos.

Pliaukšt

Per pilnatį nesimiegojo, tad užsukau į kabareto klubą „Nijinsky III“. Pasitiko meškos dydžio apsauginis su banko plėšiko kauke, papuošta blizgučiais. Uždėčiau tokias „ArtVilniaus“ savanorėms. Prie baro užsisakiau kokteilį „Sex on the Beach“, barmenas pažiūrėjo į mane taip šiltai, tarsi būtų baigęs psichologijos bakalaurą ir perpratęs mano vaikystės traumą. Kaipmat supratau, kodėl kokteilis brangesnis nei rinkos kaina. Na, o scenoje – teatro aktorė Toma Vaškevičiūtė su raudonu papinyku ir botagėliu, turiu pastebėti, net pataikaujantys rusiški „blet’“ neužmušė jos meistriškumo, pasijutau kaip patekęs į Getsbio vakarėlį ar filmą apie tarpukario Berlyną, visokio plauko burleskos, pole dance šokėjai, kitokie naktiniai žvėrys ir apsvaigę žiūrovai, besiropščiantys ant scenos, vienas net gavo su botagėliu. Linksmybės maro metu. Kaip visada, įgėlė labiau nei bet koks kultūrinis renginys ar meistriškai sukaltas tekstas. Ir kas pasakys – kodėl? Duosiu saldainį.

RoRa sąrašas

Galerija – „Galerie Intershop“, Leipcigas.

Menininkas – Audrius Janušonis.

Video – Rita Stankevičiūtė.

Ekspozicija – Ramūnas Alminas; Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova; Kęstutis Grigaliūnas.

Performansas – Monika Dirsytė ir Agnė Sabulytė.

Mugė kaip mugė, o ką?

Man tai viskas patiko, nors kaip ir nieko naujo - mugė yra mugė. Joje laikas sustoja - paveikslai vis kiti, autoriai iš dalies tie patys. Lankytojai - irgi iš dalies tie patys. Ir jei jau išsiruošei į mugę, tai kvaila piktintis, kad per daug visko, kad triukšmas, kad žmonės... Tuomet į galerijas reikia eiti. Ir ne per atidarymus. Tada tuščia, gali kontempliuoti kūrinius valandą, dvi, tris. Bet va, kažkodėl galerijos (ne per atidarymus) tuščios, o mugėje, kaip ir kasmet, spūstis.