„Visuomenėje įvyko dideli pokyčiai keliant klausimus, kas yra šeima, kokios santuokos gali būti įteisintos, o kokios – ne, galų gale, kiek apskritai valstybė gali kištis į dviejų suaugusiųjų asmeninius santykius. Gyvename sparčiai kintančiame pasaulyje, kuriame šeima ir santuoka tampa kovos, nesantaikos ir priešpriešos arena.“ (Vilma Samulionytė)
2012–2019 m. Vilmos Samulionytės, aktyviai dirbančios konceptualiosios fotografijos srityje ir nagrinėjančios tokias temas kaip visuomenės ritualai, atmintis ir papročiai, vykdytas projektas „60 monumentų“, kurio objektas – civilinės metrikacijos skyriai, 2020 m. buvo publikuotas kaip autorinė monografija. Konstruktyvi fotografinio proceso plėtotė apibendrintą kūrybinį projektą leidžia analizuoti kaip laikotarpio dokumentą, kuriame susiduria meninė fotografija, taikomosios dailės istorija bei architektūros kontekstai.
Lietuvoje yra 60 civilinės metrikacijos skyrių. Tarybiniais laikais reorganizavus valstybinę santvarką, visuomenės ritualai taip pat turėjo kisti. Įkurti Civilinės metrikacijos skyriai pakeitė buvusias tradicines santuokos vietas ir tapo vienintele oficialia institucija, kuri galėjo įteisinti santuoką. Tokios dirbtinai sukonstruotos erdvės staiga virto ir įteisinančia įstaiga, ir „gyvenimo šventės“ vieta, kurią seniau dažniausiai įprasmino bažnyčia.
Po Sovietų Sąjungos griūties Civilinės metrikacijos skyriai išliko ir toliau atlieka savo funkciją. Kita vertus, dabar santuoką oficialiai vėl galima įteisinti ir bažnyčioje. Per pastarąjį dešimtmetį pastebimas nuoseklus metrikacijos skyrių tuštėjimas.
Serijoje dokumentuojamas sovietinių laikų palikimas, egzistuojantis kaip reliktinis objektas, bet iki galo atliekantis savo funkcijas. Fotografijų frontalinė kompozicija ir susitelkimas į pagrindinį objektą – stalą, ant kurio pasirašomas sprendimas, nukreipia mintį į institucijos biurokratiškumą, o matomas interjero dekoratyvumas išryškina dirbtinį erdvių sakralumą.
Serijoje naudojamas tipologiškumo principas fiksuoja sovietine ideologija grįstus vizualios kultūros principus ir tuštumu akcentuoja monumentalios pompastikos nehumaniškumą.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė teigia: „...šie sovietiniai apeiginiai pastatai žadina kultūros istorikų smalsumą tiek meniniu, tiek istoriniu požiūriais. Viena vertus, juos galima laikyti sovietinės architektūros grynuoliais, visų pirma dėl to, kad tai buvo nauji pastatų funkciniai tipai, skirti būtent sovietinei visuomenei aptarnauti. Toks simbolinių asociacijų ir reikšmių perteklius lėmė vėlyvojo sovietmečio (1968–1990) ritualinių pastatų architektūros įmantrumą. Šie statiniai yra bendros postmodernistinės architektūros dalis – dirbtinai konstruojamų veiksmų, reikšmių ir prasmių išraiška. Ritualinių paslaugų rūmų statyba buvo 7-ajame dešimtmetyje suaktyvėjusios ateistinio visuomenės indoktrinavimo dalis. Nepaisant politinio užsakymo, dėl architektų ir dailininkų sukurtų ir perinterpretuotų idėjų bei formų šie objektai tapo savitais hibridais – sekuliarios sovietinės visuomenės sakraliniais-pseudoreliginiais objektais, kitaip tariant, simuliakrais.“
Vilkaviškis
Vilmos Samulionytės nuotraukos iš serijos „60 monumentų“