Visi penki pasaulio protagonistai kalbasi apie „Viražų“ parodą „Vartų“ galerijoje

Protagonistas 1. Protagoniste 2, tu pasakojai, kaip sapnavai, jog esi miestas. Tavo kūne gyvena žmonės, stovi namai, važinėja mašinos. Ir kad kažkuriuo metu viena ranka – miesto dalis – nutirpo, apmirė. Aš irgi prisimenu panašų sapną. Jame nusiėmiau savo galvą, ramiai žiūrėjau į negyvas, bet šiltas vis dar savo akis. Mano – ne mano veido oda priminė ant šilto pieno užsitraukusią plėvelę. Paskui pabučiavau sau į lūpas tomis pačiomis  lūpomis (!), kurios liko nuimtoje galvoje. Tik sapne pavyksta taip ryškiai pajusti savo buvimo visumą, o kartu ir dalį. Kad net sunku atskirti.  Paroda –­ „Viražai“ – irgi metonimiška. Viražas yra susijęs su galimybe, o galimybė – su visumos dalimi.

Protagonistas 2. Anksčiau dažnai pagalvodavau, kad visas pasaulis yra vienas organizmas, kaip kokia milžiniška ameba ar Soliaris, tik Žemė dar gerokai žemesnėj evoliucijos pakopoj. Žmonės ir visa kita – skirtingi sutankėjimai, praretėjimai, persislinkimai, išsiklaipymai etc. Sapnai –­ tokio mąstymo iliustracijos. Atsimenu pokalbį apie mokslininkus, maniusius, kad jau atrado sielą. Tai – neuronų jungtys, kurios lieka kūnui mirus. Ar galimybė su visumos dalim nepanaši į neuronų jungtis? Abiejų buvimą rodo jų priežasties ir įprastinės aplinkos dingimas / nebuvimas. O ką reiškia įprastinės aplinkos nebuvimas, arba ką reiškia įprastinės aplinkos dingimas šios parodos atveju, kai kūriniai ir autoriai patenka į neįprastą kontekstą, šalia neįprastų kaimynų? Kai įsivaizduoti ryšiai tarp jų yra sukeičiami, perdėliojami, sutvarkomi pagal sapnišką sistemą, kita vertus, ar protagonistai supranta savo sapnus? Man atrodo, kad ši paroda apie viską, ką tu, aš, jis, ji, mes, jie, jos sugalvosim –­ viskas tinka. Įsivaizduoju jos kūną kaip save, būnančią miestu, juk kiekviename iš mūsų yra viskas, mes esam visi pasaulio žmonės, ir bet kas yra viskas. Tokiu atveju viražas – vienintelė galimybė.

Protagonistas 3. Virãžas (pranc. virage < virer –  pa(si)sukti) – daugybės skirtingų posūkių galimybės metafora. Viražu gali būti bet koks ir bet ko pasikeitimas arba būsenos kitimo fiksavimas. Ir tada, kai tai tėra galimybė, ir tada, kai galimybė jau tapusi faktu, kūnu. Panašiai kaip ir kvantinėje fizikoje:  ta pati dalelė yra ir energija, ir dalelė, kol nestabtelime ir jos neužfiksuojame. Tai panašu į buvimą skirtinguose sutankėjimuose. Dalelės buvimas arba nebuvimas priklausys nuo fiksavimo momento, kitaip tariant, nuo to, kada atliksime posūkį, viražą.

Protagonistas 4. Protagonistas 3 bando aplinkui paaiškinti, kad kiekviena paroda yra ir būsena, ir jos galimybė.

Protagonistas 5. Protagonistas 3 yra gudrus, o aš ne. Pavyzdžiui, man visai neaišku, ką Protagonistas 2 turėjo omenyje kalbėdamas apie dingimą ir kodėl galimybė bei jos dingimas panašūs į neuronų jungtis.

Protagonistas 2. Leisk paaiškinti: kadaise su Protagonistu 1 svarstėme, kad dingti yra dingstis ir kad tarp šių, regis, skirtingų žodžių esti stulbinantis etimologinis panašumas. Dingstis yra tai, kad dingstelėja, toptelėja, vadinasi, atsiranda, tad kodėl nuo žodžio dingti, kuris yra priešingas atsiradimui? Šis etimologinis disonansas man šiek tiek padeda supras­ti tą nebuvimo, dingimo kaip bene būtiniausios dingsties ir galimybės sąlygą. Galų gale, tau užteks suprasti tiek, kad šioje parodoje dingstis yra ryšio, jungties nebuvimas.

Protagonistas 4. Protagonistas 2 irgi bando aplinkui paaiškinti, jog kiekviena paroda – tuo pačiu yra ir galimybė (dingstis), ir jos nebuvimas (dingimas).

Protagonistas 3. Kiekvieno žiūrovo prote susidėlioja skirtingos parodos versijos ir galimybių matrica. Tai kaip skridimas apskritimu horizontalioje plokštumoje, bandant apčiuopti parodą ir kūrinius vienijančią gyslą, bet kiekvieno žiūrovo atveju, tas apčiuopimas priklausys nuo taško, kuriame stovėdami pasirenkame stabtelti ir fiksuoti. Tik tada paroda iš galimybės, iš neapčiuopiamos, bet jaučiamos energijos pavirsta apčiuopiamu ir stabiliu kūnu.

Protagonistas 1. Atrodo, šnekamės sapniškai. Kadaise vykusių pokalbių, minčių, patirčių nuotrupų koliažas. Jos pasinaudojo šia paroda kaip dingstimi, kad galėtų ištrūkti. Atsiskyrė nuo mūsų kūnų, kaip ta nutirpusi ranka susapnuotame kūne –­ mieste, arba nusiimta galva, bučiuojanti save pačią. Savidulkės ir savimylos. Mūsų pokalbis yra egocentriškas ir sapniškas, bekūnis ir besvoris. Ar kažkas galėtų man paaiškinti jo dingstį?

Protagonistų protagonistas. Jūsų visų penkių pasaulio protagonistų pokalbio dingstis be abejonės yra dingti, bet prieš dingstant arba bedingstant sukurti galimybę „Viražų“ dingsčiai – „Use it or lose it“.

Andriaus Zakarausko „Išvirkščioji ir geroji pusė“ – 4 viršelyje.