Gustė Vyšniauskytė. Lino Daugėlos nuotrauka

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Jie vaikšto Vilniaus gatvėm rudeninėm. Slenka Pilies, kiūtina Didžiąja gatve, pėdina Savičiaus gatvele, prasilekia pro Užupį. Dažnai Juos galima užtikti trinant barų kėdes. Ypač „Bixuose“, „Špunkoj“, „Bukovsky“, kartais +++. Jų nesupainiosi su kitais. Krinta į akis, atrodo, atvyko iš užsienio, o gal iš kito laikmečio?

Dažnai apie Juos vilniečiai sako: „Su charakteriu.“ Matyt. Sunku su tokiais ginčytis. Nieks ir nesistengia. Nepasakytum, kad Jie pasenę, bet ir ne jaunuoliai. Na, tokie gal vidutinio amžiaus. Nors ne vienmečiai. Kodėl Jie visur kartu, lyg kokia sekta? Ne visur visur, bet išsiskyrę netrukus vieni kitus vėl susiranda. Kažkaip tinka Jie tarpusavy. Ne visi Jie vyriškos prigimties, bet koks skirtumas? Vyriška giminė juk ir lotynų kalboje eina pirma, kaip ir kitur. O moteriškoji Jų dalis tokia užtilusi, nors jos populiarios, geidžiamos ir užima logistiškai patogesnę vietą – vyrai kažką vis tam rūsy veikia... Ir vis dėlto Jie juk vyrai.

Jie regi nuogus trylikamečių kūnus. Jų krūtų užuomazgas, Jie jas liečia ir glamonėja. Paauglės, žinoma, nesipriešina, pačios to geidžia. Galima būtų iškelti bylą, net kelias, bet kai viskas abipusiu noru?.. Labai tikėtina, kad ir maži berniukai nepraslysta, Jie liečia ir juos. Aišku, tai niekam neužkliūva, nes visuomenėje Jie turi gerą vardą. Juos gerbia ir pakankamai turintys sąskaitose, ir branginantys vertybes. Su vienais Jie apsilanko vakarėliuose (stilingų draugų visiems pavydu), su kitais šluoja gatves, dirba, sakykim, ne pačius prestižiškiausius darbus, o kartais būna ir bedarbiai, net konteinerių turinį tenka patikrinti, bet nuo to Jie netampa mažiau orūs. Gal dėl to, kad vykdo kilnią misiją? Dalyvauja visokiose akcijose.

Anksčiau Juos pažinoti buvo bohema, nors menininkai, ir tie ne visi Juos pripažindavo savo tarpe. Galingieji, įdomieji, gražieji tais gūdžiais laikais, matyt, buvo už tradicines vertybes, o Jie – per daug ryškūs, per daug kitokie. „O ko Jie nori taip reikštis? – galvodavo. – Ko mes mokom savo vaikus?“

Jie savęs negindavo, tylėjo ir laukė. Sulaukė. Bet gal kaip tik dabar Jų išskirtinumui nusileido saulė? Dabar, kai Jie daugelio draugai?

Jų namuose lankosi daug svečių. Vieni užbėga trumpam, tik pasilabinti, kitus tenka ir išprašyti. Kas vilniečius taip traukia? Turbūt Jų istorijos. Istorijos ir energija, kuria Jie spinduliuoja. Tik iš kur jos pasikrauna? Gal rado slaptą būdą jai konservuoti? Prisipildo iš vienų, atiduoda kitiems. Tokia tat mitybos grandinė. Nors, tiesa, kai kurių ta energija visai nepamaitina, netgi atvirkščiai – išsekina, tada jie sako: „Auros mūsų nesutampa.“ Ir daugiau pas Juos nebesilanko.

Vilniečiai dažnai galvoja, kad Jie nesiprausia. Kartais, atrodo, sostinės gyventojai nori sumokėti, kad Jie išsimaudytų šių voniose. Jaunesnieji, ypač jaunesnės vilnietės, taip ir daro – moka ir moka, kad tik galėtų padaryti šį gerą darbą. Visi nori daryti gerus darbus. Ne visiems pavyksta.

Jie vaikšto Vilniaus gatvėm rudeninėm. Dėvėti „Humanos“ drabužiai.

Medėja ir Jasonas

Mes nebuvom nei draugai, nei mylimieji. Tik pakeleiviai. Kažkas man patarė neišmesti to laiko, kurį gyvenau, nes jis irgi vertingas. Aš nusijuokiau ir nuėjau. Taip žmonės kartais daro.

Santykiai nesusiklostė. „Per daug kontroliuojanti“, – bandžiau rasti nors vieną paaiškinimą, jis nieko nesakė. Mes išvis nesikalbėdavome. Neapsikraudavome. Kartais eidavome vienu keliu, retkarčiais jis pasukdavo priešingu. Apskritai stengdavomės vienas kitam netrukdyti. Iš serijos „Noli tangere circulos meos“ (neliesk mano apskritimo).

Aš žinodavau, kada jam sekasi, kada ne. Turėjau įtakos. Neneigsiu, būdavo atvejų, kai ja naudojausi. Bet juk norėjau, kad tik jam būtų geriau. Arba kitiems. Šiaip ar taip, ne iš piktos valios. Būdavo atvejų, kai jis man pakenkdavo. Ne dėl to, kad nekęstų ar mylėtų. Jis tiesiog kitaip nemokėjo. Aš tai supratau.

Niekas nebūtų galėjęs mūsų santykių pavadinti sveikais. Aš ir nesistengiau. Kartais man jo pasidarydavo pernelyg gaila, kartais norėdavau parodyti, koks vis dėlto pasaulis yra. Nepacukrintas. Kai kurie dalykai jam atrodė nežmogiški. Kadangi buvau labiau patyrusi ir daugiau girdėjusi, vis dėlto viską papasakojau. O kai neteisybė ryškiai įsiasmenino visų akyse, jau galėjome abu palaikyti teisiuosius. Tai mus suvienijo. Akimirkai. Nesakau, kad pati žinojau, ko noriu. Jis nežinojo dar labiau.

Mes susitikdavome dažnai, tačiau nevaisingai. Buvo ir laimingų susitikimų, aišku. Aš jam atsiverdavau. Jis man leisdavo pajausti savo nuoskaudas ir džiaugsmus, vaikystės traumas ir pasiekimus. Pažinojau visas moteris, su kuriomis susitikdavo. Pažinojau ir gerbiau. Pasitikėjau, kad aš iš jų visų svarbiausia.

Jis visur keliaudavo kartu. Net į tualetą, net sapnuose. Jausdavau jo esatį, įsišaknijusią mano mintyse tada, kai labiausiai norėdavau apie jį pamiršti. Kažkas mums abiem kuždėjo, kad turim vienas kitą palaikyti. Kartu gaudydavome įkvėpimą gyventi. Kai pavykdavo, būdavo kur kas geriau nei orgazmas. „Svarbiausia, kad būtų įtikinama, kitaip – ne mimezė“, – girdėdavau jo balsą. Jis pats man niekad to nesakydavo.

Nežinau, ar būtume ištvėrę dar vieną vasarą. Trys jau buvo praėjusios. Pirmąją man jis atrodė tiesiog genialus. Nežemiškas, jokiame romane neaprašytas, nes tokie kaip jis tiesiog neegzistavo. Svarbiausia, gebėjo mane įtikinti ir man nuoširdžiai skaudėdavo, kai skaudėdavo jam. Taip buvo pradžioje. Antrąją supratau, kad turiu jį išklausyti, būti atlaidesnė ir atidesnė. Dabar ir visados. Stengiausi gerokai labiau nei jis. Jis tiesiog buvo ir jam užteko savo pasauly jaustis visagaliu. Tada dar nesupratau, bet trečiąją vasarą jis aiškiai prarado susidomėjimą. Tą kruopelę, kurią turėjo. Praregėjau ir pamačiau, koks jis iš tiesų netobulas. Mane pradėjo vis mažiau jaudinti. Kiekvienas jo judesys, kiekvienas veiksmas. Nustojau juo tikėti. Ir „per amžius“ prarado prasmę.

Užuot palikęs mane ramybėje, jis su visu įkarščiu baksnodavo į mano trūkumus. „Tik tiek sugebi?“ „Paviršutiniška.“ „Naivuolė.“ Jaučiausi išduota.

Neapsikenčiau ir jį nužudžiau. Dabar gulim abu be kvapo. Aš ir mano knygos veikėjas.