Lapkričio 17 d. vyko tradicinis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto rengiamas „Filologijos ruduo“. Šių metų laureatais tapo: Nomeda Griškevičiūtė (I vieta), Paula Urbonaitė (II vieta) ir Ieva Marija Sokolovaitė (III vieta). Spausdiname N. Griškevičiūtės miniatiūras.

 

Nomeda Griškevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Sūrelis su aguonomis

Pasaulyje – milijonai neatsakytų klausimų, į kuriuos tikriausiai niekas niekad taip ir neatsakys. Žinoma, egzistuoja ir trilijonai, į kuriuos jau atsakė. Bet įdomiausi yra klausimai, į kuriuos gali atsakyti ir kartu nerasti atsakymo su švyturiu. Iš karto galime atmesti klausimus apie gyvenimo prasmę ir religijas, nes čia jau nuomonės jurisdikcija. Bet vienas labiausiai kamuojančių klausimų yra palaima: kas ji tokia ir kas ją pažįsta? Į šį klausimą taip paprastai neatsakysi, nes daugelis tiesiog išreikštų savo pažiūras. Vienam tai gali būti gerai praleistas laikas su draugais ar tėvais, kitam – gaivus vėjo gūsis, nes turi tris astmas iš penkių, trečiam – ypatingi pasiekimai, dėl kurių jis kaltina sėkmę ir likimą, o trečias su puse palaima teigia esant šeštadienio rytą trečią valandą dienos. Smegenų palaima visiems yra skirtinga, bet kaipgi apčiuopiama?.. Dėl to šį klausimą ir vadiname Šriodingerio klausimu. Nors palaimą gali kelti ir mašinos, jachtos ar puodeliai, visi sutiksime, kad dalykas, kuris pakelia iki dangaus, yra tik vienas. Penkiasdešimt gramų. Penkiasdešimt gramų tyros palaimos. Penkiasdešimt gramų popieriniame įpakavime. Penkiasdešimt gramų „Urigos“ sūrelio su aguonomis. Jį galima valgyti tik su šakute ir peiliu, nes jis – tikra šventė, o aš noriu šventę švęsti. Jis padeda suprasti tikrąją memento mori prasmę. Gyvenimas trapus kaip varškė, žmogus yra visai kaip šokoladas, o popierinis pakelis – kaip didieji įvykiai, kuriuose visada palieki dalelę savęs, ir, kad ir kaip kiti bandys tave atkalbėt ir atkrapštyti nuo to likimo, niekur nejudėsi, tik paslysi visur, kur tau ir reikia būti. Memento mori tu nori ar nenori, bet tai, ko išties nori, yra visiškai aišku. Kas gi jų nenori. Aš norėčiau tapetų iš aguonų sūrelio popierėlių, žinoma, dietai tai nė kiek nepagelbėtų, tačiau išugdyta valia, tiesa, būtų beribė. Taip pat savo laisvą laiką pasiryžtu dedikuoti recepto paieškoms, nes internete jo neradau. Genijus. Sūrelio su aguonomis inžinierius yra tikras genijus, ir niekaip kitaip. Manau, jo namas yra pastatytas vien iš mano investicijų į tą penkiasdešimt gramų tyros palaimos. Ir drįstu teigti, kad iš manęs jis dar pasistatys juos tris. Už tokius ekonominius sugebėjimus tikrai galima skirti Nobelio premiją. Taisymas – reikia. Tiesa, jau kurį laiką bandau išaiškinti to nuostabumo receptą, tačiau į galvą šauna tik konspiracijos teorijos ir baisiausia, kad jos tikrai logiškesnės nei tiesa, nors jos ir nežinau. Turiu jų daug, bet galiu išskirti logiškiausias. Drįstu teigti, kad tai buvęs nelegalus produktas ir, valstybei nepajėgus susitvarkyti su klestinčia šešėline ekonomika, aguoniniai sūreliai buvo tiesiog įteisinti. O antroji teorija turi atsakyti, kodėl jie buvo nelegalūs. Nesu linkusi tikėti nelegaliomis substancijomis sūrelio varškėje, bet, manau, viskas iš pavydo ar marazmų. Kaip iš anekdoto: du draugai – politikas ir kulinaras – staiga susipyko, o kas toliau, nesunku suprasti. Bet paieškose aš rankų dar nenuleidžiu. Iki galo. Pirma sūrelio, o tada ir visų atsakymų.

 

 

Dūmų detektorius

Jis tik nori gero. Nors ir spiegia kaip berniukas, medy pamatęs pramanytą vilką, jis nesijuokia, kad juo ėmei ir patikėjai. Jis spiegia tik užuodęs tą vilką, o jo uoslė tokia gera, bet dar tokia neišlavinta, ir kartais tą piktą pilką vilką jis supainioja su apanglėjusia ir sudegusia bulve. Tačiau tai tik perfekcionizmas, privedantis prie nebūtinų, bet tikrai būtinų pratybų vidury anksčiausio ryto. Ir niekas kitas negeba taip greitai prisikviesti tavęs atgal į namus, kuriuos dar tikrai turi. Nors tokie juokdariai, literatūriškai apibūdinami kaip triksteriai ir išdaigų krėtėjai, egzistuoja, namuose jų – kolonija. Atrodo, ką gali pridirbti tas ovalus šimto penkiasdešimt milimetrų skersmens įtaisėlis, plastiko ir laidelių kratinys, bet jis gali ne tik tapti žadintuvu, prikeliančiu tave iš sujaukto miego režimo, bet ir atlikti daug kitų funkcijų. Jis gali atlikti bėgtakio, kai per visą miestą lėksi namo, funkciją, jis gali leisti pasijusti laisvai samdomu išminuotoju, kai ne tik galėsi, bet jau ir privalėsi atjungti spiegiantį įtaisėlį, o atjungti turėsi greitai, nes kaimynė Stasė jau pikta spiriasi į savo šlepetes. Jis tave išmokys begalinio kruopštumo, kai jau sukarpęs visus laidus turėsi juos sulituoti, bet šitą galima palikti hobiams. Žinoma, jis lavins tavo atmintį, o gal labiau ir nerimą, nes galvodamas, kad viskas su juo gerai, pastebėsi, jog tiesiog išsikrovė baterijos, ir taip išmoksi vertingiausios pamokos: jei ramu – kažkas dega, bet tikėsimės, kad ne paraidžiui. Ir net kartais jis atliks savo tikrąją funkciją, nors netikėtina, nes visos rajono močiutės ganėtinai apmeldė visą daugiabučių rajoną, kad net cunamis jį tiesiog gražiai apeitų. Taigi iš esmės jis darys viską, išskyrus tai, ką turi, kam jis gamintas ir skirtas daryti. Kaip studentas studentauja, taip detektorius detektoriauja. Detektoriauti – terminas, nusakantis gyvenimo ar, tiksliau, egzistavimo ir tikrai išsisukinėjimo būdą, kai darai viską, bet ta veikla nėra tai, ką turėtumei daryti. Pavartojimas sakiny: „Eik dirbt ir nebeprokrastinuok! Ramiai, aš detektoriauju.“ Panašūs žodžiai: detektoliuoti – flirtuoti mirksint viena raudona akimi. Pavartojimas sakiny: ,,O ką daryti, jeigu mirksi ne žalias, o raudonas šviesoforo signalas?“ – ,,Taip nebūna.“ – ,,Aš mačiau mačiau, tikrai mačiau.“ – ,,Tai gal jis tiesiog detektoriavo?“ Bet negalime pykti ant jo raudonosios mirksinčios akies, juk tikrai smagu būti pastebėtam, smagu, kai tavimi rūpinasi, smagu, kai jauti saugumo jausmą, jog atsikelsi, gal ir vidury nakties, bet visgi atsikelsi, smagu. Tikrai yra smagu. Smagu turėti mažą draugą dūmų detektorių. Draugą, kuris nepaliks tavęs, nes jis tikrai gali, draugą, kuris paskutines savo jėgas atiduos tau ir tavo gerovei, draugą, kuris yra už kiekvieno kampo, kampe ar vidury, draugą, kuris virš tavęs yra nors ir kiekvieną akimirką, bet niekad nesijaučia viršesnis už tave, ir galiausiai draugą, kuris visu savo balsu tau ir net tavo kaimynams praneš apie degančius koldūnus, kuriuos virei. Gera turėti tokį rūpestingą ir geranorišką draugą dūmų detektorių, kurį galite nusipirkti kiekvienas tik šį mėnesį su penkiasdešimt procentų nuolaida pas senius. Pyp pyp ir geros jums pyp.

 

Karvės dėmė

Kas gi nenorėtų būti unikalus kaip kiekvienos šalies kontūras, jei pasakytume, kad į Kanados ir JAV sieną dėmesio nekreipiame? Unikalus kaip išsikišęs Šalčininkų rajonas, kiekvienas privalumas bei kiekvienas trūkumas ar asmenybės Tauragnai. Į tokią gilumą nerčiau kasdien, kol oro reikėtų pirkti man urmu. Tik įsivaizduokime, ką reiškia būti tokiam unikaliam kaip juoda karvės dėmė. Ir kas, jei karvė būtų kaip boružė? Kiekvienais gyvenimo metais atsiranda nauja dėmė, kuri tik parodo, kad su metais karvė ne sensta, o tik unikalėja. Bet jeigu taip būtų, visos karvės turėtų gimti visai baltos, tačiau avys tą baltumą jau užsirezervavusios, todėl karvės turėtų gimti plikos. Bet kartu ir pati seniausia karvė turėtų būti visa juoda. Bet tai jau paradoksas, nes prieštaraujame žilumo dėsniams. Todėl, jeigu norime įvesti naują dėmių unikalumo dėsnį, mums reikėtų gerokai padirbėti. Dauguma, žinoma, klaustų, kodėl jo išvis reikia, tokio karvių dėmių dėsnio. Bet surasti daugybę argumentų nereiktų nė penkių minučių. Pirma, norisi iškart paklausti – koks yra laimingiausias gyvūnas? Ogi šuo. Šuo, nes visi giriame jų kailį ir sakome, kokie jie nuostabūs ir geri yra. Pats laikas ir karvėms atliepti jų kailiuko unikalumą, nes tikrai norėčiau pamatyti laimingą po laukus skrajojančią karvę, nes ne tik Lenkijoje turi egzistuoti šokančios karvės. Antra, savaime aišku, laiminga karvė – laimingas pienas. Serotonino dabar galima bus gauti, blogiausiu atveju, nebe tabletės forma, o iš bet kurio pieno produkto. Pigu, greita, patogu ir labai skanu, tačiau dėl šio teiginio dar laukiame mokslinių tyrimų rezultatų. Ir galiausiai – kodėl gi ne? Stipriausią ir geriausią argumentą palikome pabaigai. Bet visas dėsnis veikia tik todėl, kad karvė pati žino savo dėmių unikalumą. Mano manymu, tai protingiausias gyvūnas. Jos visos suvokia, kokios nuostabios ir gražutės yra, ko net mes negalime dažnai apie save suprasti. Paprasčiausių faktų, padėtų prieš mus. Norėdami pasijausti unikalūs, turime karvių dėmėmis išmargintus kilimus, kepures, megztinius, kelnes ir viską, kas tik įmanoma. Tik noriu priminti, kad tigrai irgi kažkada buvo unikalūs. Bet visa tai nebūtų įmanoma, jei karvės nesuprastų savo dėmių gražumo. Nes kai karvės sako MOO, man rodos, jos tikrai yra mood. Ir visa tai – nes karvėm net nereikia nupasakoti savo dėmių unikalumo. Taigi mano karvės dėmės dėsnis būtų apibūdinamas gan paprastai: tai unikalus, nuostabus ir be galo išskirtinis fenomenas, apsimeskime, kad tai žmogus, kuriam net nereikia aiškinti bendro suvokimo reiškinių. Ir visi, kurie tai maišys su narciziškumu, gali apsistoti ties dirbtinėmis dėmėmis, atspindinčiomis tiktai šviesą, o ne dėsnį, unikalios karvės dėmės dėsnį. Dėsnį, kurio nereikia aiškinti karvei, nes ji nuo gimimo tai žino. Nors aš ir negimiau karve, kad ir kaip norėjau, galiu teigti: jų gyvenimo būdo tenka mokytis iki šiandien, ir mokysiuosi jo dar rytoj. Todėl kviečiu į karvės dėmės dėsnio seminarus į ironišką Arklių gatvę, dress kodas neironiškas – juoda balta, nes galiausiai gal unikali net ne dėmė?