Berlynas dabar toks madingas... Į jį iš visų užkampių ir ypač iš darboholikais perpildyto, okey Londono¹ lyg į Niujorką (kuriame, sako, amazing, tik retas gali sau leisti patikrinti) keliauja žmonės, pasiilgę gero gyvenimo. Arba gero kino: vasario 7–17 d. čia vyko 63-ioji „Berlynalė“.
Į Šionenfeldo oro uostą žengiau ramiai. Dėl septyniais laipsniais vėsesnio Berlyno nebuvo ko ardytis. Išvydau „Berlynalės“ stendą, pasiklausinėjau, kur atsiimti akreditaciją ir kaip šiaip gyvenime (ne tik stovėti stende) tam žmogui sekasi... Tik žiū, mane kaip garbų svečią (!), „nes jiems negaila“, jau veža į miestą. Paleido ten, kur prašiau, tik kad prašiau ne ten, kur reikėjo. Tikslintis krypties nuslinkau prie kito festivalio automobilio ir nesuvokiamo įvykių sūkurio buvau įtraukta į mašiną, kur sėdėjo dar du keleiviai. Tai buvo juoko, kai paaiškėjo, kad tas skrybėlėtas vokietukas yra festivalio direktorius. Paklaustas, ar diriguoja ir orą, apgailestavo, kad ne, nes jo valia – snigtų. Bet štai, dienų dienomis jis iš taško A į tašką B vežioja pasiklydusias lietuves, o kartais ir latves, šios dvi šalys jam maišosi. „Aš Tito“, – atsisveikino Dieteris Kosslickas ir supratau: bus utititi šalta, bet be sniego.
Vokiečiai myli ne žodžiais, darbais. Britai užkalbės dantį, o vokiečiai (neprašyti) tamsioje kino salėje ieškos iškritusio tavo auskaro, pasirūpins, kad spaudos centre nuo filmų paklaikusiems žurnalistams niekada netrūktų vandens. Absoliučiai visi vokiečiai į „Do you speak English“ atsakys „A little bit“. O įdomiausia, kas seks po to. Geriausią savaitės dialogą su pardavėju sumetėme vienoje apšiurusioje krautuvėlėje, kai susidomėjau indeliu humuso:
– How much for this humus?
– 3 euros.
– Oh! That’s too expensive! But don’t worry, I will get something else.
– What can you give?
– All my love!
– 1 euro.²
Šitaip supratau, kodėl „Berlynalei“ rūpi socialinės tematikos filmai. Ne tik „Berlynalei“, geriems ir teisingiems jiems norisi būti visiems! Tačiau dėl tokio vokiško gerumo konkursinėje festivalio programoje atsirado pernelyg daug prastų filmų. Sakytum, filmų invalidų.
Sunku, pavyzdžiui, suvokti, kaip buvo atrinkti trys vienodi filmai. Guillaume’o Niclouxo „Vienuolė“ („La Religieuse“) dvi valandas ta pačia išraiška verkia, kad ją uždarė į vienuolyną. Bruno Dumonto „Kamilė Klodel“ („Camille Claudel, 1915“, akt. Juliette Binoche) irgi, tik talentingiau, verkia, kad ją uždarė į psichiatrijos kliniką. O Emmanuelles Bercot „Keliauju“ („On my way“) kas porą minučių rodo gražųjį Catherine Deneuve profilį arba kaip jinai rūko. Skirtingi kontekstai, ta pati nyki, nesikeičianti situacija. „Keliauju“ – neskoningiausia festivalio komedija. „Vienuolė“ toks rimtas, kad kėlė juoką, o dar ir „Kamilei Klodel“ koją pakišo: nebūtų ano, žymiai ramiau stebėtume šią subtiliai nufilmuotą ašarų pakalnę.
Konkursinė programa – tokia atseit moteriška, kad akys raibo. Pagaliau visi supras: moterys – padarai, kurie verkia ir verkia, serga baisiai brangiai atsieinančiomis fizinėmis („Metalo rinkėjo gyvenimo epizodas“ („Epizoda u životu berača željeza“)), bet dažniau psichinėmis ligomis („Kamilė Klodel“, „Šalutinis poveikis“ („Side Effects“)), o jei neserga, tai yra trenktos ir kelia vėją lygioje vietoje („Prieš vidurnaktį“ („Before Midnight“)), be to, prisidirba net nepaisant psichinės būklės, t. y. tyčia ir netyčia žudo („Šalutinis poveikis“, „Laila Furi“ („Layla Fourie“)). Tokiais atvejais viską, kaip visada, išsprendžia vyrukai. Šizofrenikės nusikaltimą amerikietiškai atskleidžia sumanusis psichologas Benksas ir, aišku, uždaro merginą į kaliūzę. Laila Furi žmogų partrenkė netyčia, nes pasižiūrėjo į vaiką (galvoju, gal reiktų neleisti boboms vairuoti, nes žiūri į vaikus, o ne į kelią). Viską galų gale išsiaiškina žuvusiojo sūnus. Tai dar visa laimė, kad mergina jam patinka ir jis jai atleidžia! Kitaip ir ji sėstų už grotų.
Kuo sąžiningiau stengiesi pamatyti visus iš proto vedančius konkurso filmus, tuo daugiau šansų pražiopsoti būsimą nugalėtoją. Šiemet juo tapo rumuniškas, realistinis Calino Peterio Netzerio „Vaiko poza“ („Pozitia Copilului“). Dairykitės informacijos apie jį, jei kadaise sudomino „Pono Lazaresku mirtis“ ar „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“. Visi liudytojai kartoja: tos pačios, naujojo rumuniško kino bangos. Už geriausią vaidmenį čilietiškame Sebastiano Lelio filme „Glorija“ („Gloria“) apdovanotos Paulinos Garcíos taip pat neregėjau. Šaipėsi iš manęs vienas ekspertas sakydamas, kad San Sebastijane filmą prauliavojau, o Berlyne – pramiegojau. Kol susigriebiau, kad „Glorija“ – šiųmetės „Berlynalės“ hitas, visos kėdės jau buvo užsėstos. Laukime kartu, kada atveš šiuos filmus į Lietuvą, ir tikėkimės, kad juose moteriškės, net jei irgi nesveikos, tai bent jau įdomios.
„Homo-friendly“ Berlyne apstu filmų apie gėjus ir lesbietes. Du dirbtiniai konkursinės programos perlai („Vienuolė“, „Šalutinis poveikis“) geriau nė nebūtų lietę tų temų. Išprotėjusi lesbietė vienuolė (akt. Izabelle Huppert) ir šizofrenikę įsimylėjusi psichologė (akt. Catherine Zeta-Jones), kartu su paciente planuojanti žmogžudystę, tik išreiškia homofobišką režisierių būklę. (Nesakau, kad homofobija neįdomu, bet jai reikia kito žanro –­­ ko nors panašaus į dokumentinį Kim Ki-Duko dienoraštį „Arirang“.) Todėl lyg gaivaus oro gurkšnį prarijau Deniso Cote „Vikė + Flo pamatė lokį“ („Vic + Flo ont vu un ours“) – žaidžiantį berlynališko kino temomis. Visi personažai – visuomenės mažutėliai: lesbietės, invalido vežimėlyje sėdintis diedukas, visai ne prie ko filme atsirandantis ir užgrojantis juodaodis (juk toks dažniausiai jausmas apima, kai daugelyje baltųjų filmų dėl grožio įsisegamas koks vienas kitas spalvotasis). Siužetas tobulai atitinka „Berlynalės“ reikalavimus: kaip toliau gyventi iš kalėjimo išėjusiai lesbietei? Ogi puikiai! „Socialinis“ filmas virsta komišku, moterišku vesternu: vietoj šautuvų – kauptukai ir salotų lysvės. Be abejo, mylimosios žūsta, kai, lyg iš japoniško siaubiako, keturračiu motociklu atjoja kerštinga pabaisa ir paspendžia joms meškų spąstus. Tai – geriausia replika „Berlynalei“: perspausta orientacija į socialinės (silpnųjų) tematikos žanrą (jei tai apskritai galima vadinti žanru) nužudo Berlyno lokį. Todėl džiugu, kad filmas apdovanotas už „atvertas naujas perspektyvas“.
Vis dėlto sveikų filmų apie lesbietes, kuriuose seksualinė orientacija yra tiesiog viena gyvenimo formų (kaip plaukų spalva ar figūra), buvo, tik ne pagrindinėje programoje. Komiškas, bet ne lėkštas receptas, kaip pasveikti nuo lėtinio šeimyninio gyvenimo nuobodulio, pateiktas amerikietiškame Stacie Passon „Sukrėtime“ („Concussion“). O braziliškas Bruno Barreto „Siekiant mėnulio“ („Reaching for the moon“) pasakoja dviejų iškilių XX a. menininkių –­ amerikiečių poetės Elizabeth Bishop ir brazilų architektės Lotos de Macedo Soares – meilės ir kūrybos istoriją.
„Užtrauktose užuolaidose“ („Parde“) Jafaras Panahis ezopiškai gvildena savo depresiją ir į prokrusto lovą jį spraudžiančią valdžią. Aišku, visi režisierių dėl arešto ir draudimo kurti filmus užjaučiame. Tikiuosi, šį kūrinį išsamiai aptars Irano kino ir kultūros ekspertai, nes beveik kiekvienas žiūrovas bent penketą rytinio, devintos valandos, seanso minučių pramiegojo. Po to gaujomis slinkome į artimiausią „Starbucks“ kavos, kur vieni kitus kvotėme apie praknarktus epizodus. Užmigę būtume net žinodami, kad Jafaras Panahis bus apdovanotas už geriausią scenarijų.
George’o Sluizerio „Tamsus kraujas“ („Dark Blood“) –­ 1993 m. pradėtas ir nebaigtas (nes mirė pagrindinis aktorius Riveris Phoenixas) filmuoti neovesternas. Trūkstamas scenas režisierius įskaitė balsu, todėl žanrinės ribos išnyko. Kas tai – paskutinės Riverio Phoenixo gyvenimo akimirkos? Komiksu virtęs neovesternas? Geras juodraštis ar užuojautos, lyg traumuotas visuomenės narys, pasiprašęs kūrinys? Priėmiau filmą empatiškai, todėl įsivaizduoju, kad su slaptuoju „Berlynalės“ išbandymu susitvarkiau.
Už išskirtinę meninę raišką apdovanotas jauno Kazachstano režisieriaus Azizo Zhambakiyevo filmas „Harmonijos pamokos“ („Uroki garmonii“). Tai į kafkiškas fantazijas (kaip jaunimas dažnai mėgsta) nuolat krypstantis pasakojimas apie žiaurius paauglių santykius mokykloje. Dviejų valandų filmas rodėsi ilgesnis nei buvo. Bet vos nuspręsdavau eiti iš salės, pamatydavau kokį nors labai gražų kadrą ir likdavau savo vietoje. Gerai, nes galiausiai patyriau vieną tų retų ir saldžių „gyvenimo kino teatre“ akimirkų, kai salėje jaučiamės ir reaguojame vienodai: vidury filmo aistringai paplojome visuotinių patyčių nebegalinčiam kęsti, todėl mušeikai į marmūzę trenkusiam berniukui. Kai kuriems nepažįstamiems, koridoriuose garsiai pliurpiantiems kino kritikams – tai festivalio atradimas, o štai žymiajam rusų režisieriui S. Loznicai filmas toks prastas, kad jam (kone išklykė) „gėda!“.
Didįjį žiuri prizą gavo Daniso Tanoviciaus „Metalo rinkėjo gyvenimo epizodas“ (Bosnija ir Hercegovina). Tai „jau matytas“, nuobodus filmas apie persileidimą patyrusią, sveikatos draudimo neturinčią moteriškę, bergždžiai (kartu su vyru ir dviem vaikais) varstančią poliklinikų duris. Kita vertus, filmas minkštas ir mielas, į jį susmengi kaip į patogią kino teatro kėdę. Nestandartinės, įspūdingos išvaizdos moteris, „auksinio“ amžiaus (kai jau nebliauna, bet dar ir meluoti nemoka) vaikai ir mašinas kirviais kapojantys vyrai. Siužetas nesujaudino, bet akių nenuleidau nuo didelių Senados Alimanovic rankų ir jos felcetavo megztuko. Prizą už geriausią vaidmenį gavo ne ji, o mylintį vyrą suvaidinęs Nazifas Mujicis. Kai pagalvoji, gal tikrai komisijos nariai teisūs, gal tikrai vyrams meilę vaidinti sunkiausia?
Geriausias 2013 metų „Berlynalės“ režisierius ir prasčiausias aktorių rinkėjas – Davidas Gordonas Greenas. Net nežinau, kaip tiksliai jo filmo pavadinimą („Prince Avalanche“) reikėtų versti, nes Emile’is Hirschas ir Paulas Ruddas vaidino taip tragiškai, kad mane egzistenciškai pykino, todėl ėmiau nebesuvokti jų specialiai beprasmių tekstų. Taip pašiepiami infantilūs visuomenės individai, bet kodėl ir filmą reikėjo padaryti tokį pat kvailą?
Festivalio pradžioje į prastus filmus reagavome abejingai – dar tikėjomės pamatyti gerų. Po poros dienų konvulsiškai juokėmės ir per pertraukas kalbėjomės maždaug: „Oi koks tas blogas!“ – „Ne, ne, tas, kur aš mačiau, dar blogesnis!“ Galiausiai supykome, guvus mūsų tonas virto bumbeklišku balbatavimu – „pavargome nuo blogų filmų“. Ir vis tiek į kiekvieną naują seansą ėjome tikėdamiesi pamatyti ką nors tikro. Keisčiausia, kad į prastą oficialiąją programą visi senbuviai reaguoja ramiai – neva toks paprotys, todėl reikia žiūrėti paralelinių – „Panoramos“ ir „Forumo“ – programų filmus. Vieno vokiečio paklausiau, kodėl taip yra. Jis man atsakė, kad tai tęsiasi jau daugybę metų ir kuo ramiausiai nuėjo toliau gerti vyno. Kodėl, kodėl, kodėl, Tito?
„Berlynalės“ poveikį geriausiai išreikš trumpa istorija apie Berlyno metro stočių muzikantus. Čia itin populiarūs (kitokių nė nemačiau) senas daineles, o kartais net Bachą (!) skambinantys akordeonininkai. Kukliai Potsdamo aikštės stotyje sėdintis žmogelis kas rytą mus džiugindavo garsiąja 1977 m. miuziklo „Niujorkas, Niujorkas“ melodija. Vieną paskutinių kartų prieš seansą stovėdama eilėje ir lyg šarka klausydamasi, kokiais filmais labiau nei aš nusivylė kiti uolūs lankytojai, vieną vyrą išgirdau niūniuojantį tą pačią melodiją... Susimąsčiau, kuriose stotyse sėdi tikrieji mūsų širdžių režisieriai...

¹ Naudojuosi proga pasiūlyti labai smagų straipsnį: Jochen Hung. Berlin's housing bubble and the backlash against hipster tourists (http://www.guardian.co.uk/world/2012/sep/18/berlin-backlash-against-hipster-tourists)
² – Kiek humusas? – Trys eurai. – Oi, per brangu! Bet nesijaudinkite, nusipirksiu ką nors kito. –­ O ką gali duoti? – Visą savo meilę! – Vienas euras.