Anton Zarickij. Neišmoktos „17 pavasario akimirkų“ pamokos ir III pasaulinis karas

Rugpjūčio mėnesį Rusijos televizija ir jos žiūrovai minėjo filmo „17 pavasario akimirkų" (režisierė Tatjana Lioznova) 40-metį. Yra pagaminta brangi spalvota šio nespalvoto serialo kopija, apie Štirlicą, kaip ir apie Čiapajevą, kuriami anekdotai, o ir pats serialas iki šiol visapusiškai aptariamas, jame kiekvienas ieško „penkių didžiausių netikslumų", jo istorija siejama su visuotine šalies ir pasaulio istorija.


 

Visos diskusijos Rusijoje pastaruoju metu baigiasi paieškomis atsakymo į vieną klausimą: pas mus šiandien 1916-ųjų Rusija ar 1932-ųjų Vokietija? Mūsų laukia esamos sistemos revoliucinis lūžis, kurio pasekmių negalima numatyti, –­ ar santykinai sklandus ir taikus valdžios perdavimas velniams ir mizantropams, kurių ir dabar nemažai valdžioje.
Beje, gali atsitikti ir viena, ir antra. Juk galiausiai 1917-ųjų revoliucija Rusijoje baigėsi stalinizmo statybomis, kurios vienintelės sugebėjo prispausti fašizmą ir nacizmą, nes nevertino žmogaus gyvybės.
Tačiau stalinizmo, sutriuškinto per Šaltąjį karą, oficialiai niekas taip ir nepasmerkė, nors jis ir rusų, ir dešimtims kitų tautų atnešė kančių (kurias galima lyginti, analizuoti) – ir būtent todėl stalinizmas šiandien ar rytoj gali atgimti. Ar ne todėl buvo apsiribota tiktai kuriozinių „17 pavasario akimirkų" netikslumų įvardijimu dokumentinėje juostoje apie serialo filmavimą (paro­dytoje per Pirmąjį kanalą), kadangi pačios „Akimirkos" labai aktualios?
Reikia pripažinti, kad nūdienė Rusija, nepaisant valstybės žmonių nemokšiškumo ir susikaupusio liaudies įtūžio bedugnių, nėra fašistinė valstybė. Bet dar svarbiau pripažinti, kad nūdienė Rusija su savuoju imperiniu nepilnavertiškumo kompleksu itin tinka Veimaro respublikos vaidmeniui. Pačiu artimiausiu laiku bus peržengtas pusiausvyros taškas, ir biurokratinė priespauda (ji vis didėja) nusvers naftos išteklius. Visuomenė, kurios didžioji dalis šiandien mėgaujasi vartotojiškumo bumu ir todėl palaiko „stabilumą", netikėtai suvoks, kad tokio stabilumo visiems nebeužtenka. Pirmieji signalai girdisi jau dabar: neseniai sužinojom, kad rusai pervertino savo jėgas ir prisirinko tiek vartojimo kreditų, kiek niekada nesugebės grąžinti.
Septintoje „Akimirkų" serijoje, monologe generolo, su kuriuo Štirlicas važiuoja traukiniu šveicarų sienos link, girdime nemažai karčių žodžių, tinkančių ir šiuolaikinei Rusijos visuomenei: „Kuo daugiau mums duoda laisvės, tuo labiau mums norisi gestapo, skundikų, konclagerių..." Pripažinę nacizmo nusikaltimus (pripažinę ir tai, kad tie nusikaltimai išjudino tautinius siekius atkurti imperinę galią), vokiečiai sugebėjo perauklėti save ir visų pavydui sukurti vieną iš pačių komfortiškiausių pasaulio šalių. Rusijos žmonės meilę „tvirtai rankai" iki šiol saugo ir laižo lyg katė nuspaustą uodegą, ir todėl šiandien tikėtis, kad režimas, kuris ateis į valdžią putiniškajam sugriuvus, bus demokratiškas, liberalus arba socialistinis, neįmanoma – jis bus totalitarinis ir radikaliai nacionalistinis. Dėl šios priežasties, beje, fiurerio vaidmeniui netinka Aleksejus Navalnas. Nors jam, tarp kitko, šiame istorijos posūkyje taip pat atsirastų vaidmuo – Ernsto Thälmanno, vado opozicijos, kurią sužlugdė susiskaldymas.
O Vladimiras Putinas visiškai tinka senstančio prezidento Hindenburgo vaidmeniui. Kaip mažus vaikus, žengiančius pirmus savarankiškus žingsnius, lydi rūpestingi tėvai (neduok dieve, nukris!), –­ taip ir Putiną, kai jis tarsi spontaniškai nutarė vienas pasivaikščioti Sankt Peterburge po savo dziudo trenerio laidotuvių, neatstodama lydėjo televizijos kamera. Ir visiškai vienas jis ėjo – jeigu nepaisysim milijonų žiūrovų, kuriems šis spektaklis ir buvo suvaidintas; ir tik aklas nemato šituose kadruose, kaip pavargo Rusijos prezidentas nuo savo vaidmens.
Kas taps naujosios Rusijos fiureriu, atspėti neįmanoma, tačiau akivaizdu: taip, kaip Hitleris buvo „žemiausiu laipsniu, pavogusiu generoliškus batus" (cit. iš filmo), taip ir mūsų vietinis fiureris dabartiniam elitui turi būti pusiau saviškis –­ wannabe čekistas, pusiau saugumietis. Skundikas, informatorius, сексот (сек­ретный сотрудник – slaptas bendradarbis, sutrumpintai seksot – terminas naudotas carinėje imperijoje ir perėjęs į sovietinę saugumo sistemą, arba vėliau iš vagių žargono perėjęs стукач –­ vert. past.) yra idealus „trečiosios Imperijos" vado užnugaris ir taip pat idealus lyderis visuomenei, svajojančiai ne apie teisę ir tiesą, o apie tvirtą ranką. Apskritai nuostabu tai, kad esant tokiam „rusocentrizmui" – įvykiai pasaulyje, mūsų nuomone, juk įvyksta todėl, kad būtų arba įgelta Rusijai, arba todėl, kad tokia yra Rusijos valia! – ir esant tokiai III pasaulinio karo scenarijų gausai, niekas rimtai nesusimąsto, kaipgi ims ta Rusija elgtis, kai „pakils nuo kelių". Mūsų šalis turtinga, be to, branduolinė, ir jeigu naujoji nacionalistinė Rusija ims dalyti niuksus visiems, kas tik mus nors kiek pakibina pasaulinėje arenoje, – be III pasaulinio karo neapsieis.
Kandidatūrų sąjungininko vaidmeniui –­ ideologiškai priešiškų, bet draugiškai siekiančių priešintis trečiajai jėgai – irgi yra. Tai Vakarų pasaulis ir Islamo pasaulis. Rusijos griūtis padalijant ją į rusiškus VDR ir VFR variantus – vienas kapitalistinis, kitas islamistinis – taip pat visiškai reali. Juk „Ivanas išlaisvintojas" yra kur kas efektyvesnis nei „Ivanas užkariautojas", kaip rodo istorija.


Nerealiai atrodo tiktai vėlesnis Rusijos susijungimas ir atstatymas jau ant demokratinio pagrindo. Pirmiausia VDR ir VFR susijungė tik dėl Gorbačiovo geros valios (arba, kaip daug kas mano, silpnumo) – ar surasite panašių perestroiščikų tarp šeichų ir ajatolų? Antra, kaip jau sakiau, vokiečiai viens du iškalė savo istorijos pamoką, o rusų žmogus vargu ar išmoks savąją ir per kelis kartus. Trečia, bus jau per vėlu: ekonomistai ne kartą kalbėjo apie tai, kad tos šalys, kurios per artimiausius 50 metų neišeis iš „trečiojo pasaulio" zonos, liks joje visam laikui. Na, arba iki naujos technologinės revoliucijos, kurios dar nežinia kiek lauksim.
Filme „17 pavasario akimirkų" yra daug kartėlio dėl vokiečių tautos, kuri vienąkart padarė tokį neteisingą istorinį žingsnį, kad iki šiol negali už jį atsiskaityti –­ laimei, šiandien tos skolos procentai ne tokie dideli, kaip 1945-aisiais. Kiekviena diena – visuomeninės apatijos, netolerancijos, nutylėjimų, bailaus „kad tik ko nors neatsitiktų" – artina Rusiją prie to istorinio momento, kai ji privalės pasirinkti – ir tas pasirinkimas, deja, bus nepakeičiamas. Tačiau nereikia manyti, kad dėl to nūdienės Rusijos totalinė korupcija ir veidmainystė yra mažesnis blogis – jos juk ugdo visą tą bjaurastį, ant kurios šiandien ar ryt užaugs ir suvešės rusiškas fašizmas.

Anton Zarickij - žurnalistės Anos Politkovskajos premijos laureatas, 2011.

Sobesednik.ru, 2013-08-15

Vertė Jūratė Visockaitė