× Dārta Ceriņa

 

„Marijos tyla“

 

Latvių režisieriaus Dāvio Sīmanio kino optiką nulėmė domesys praėjusiu šimtmečiu, jo radikalėjimo taškais ir trapumu – ypač sutelkiant dėmesį į sunkų, lėtą, iki šiol tebesitęsiantį ideologijų tirpsmą. Tačiau svarbiausia – enciklopedinis, aistringas režisieriaus kino istorijos išmanymas, sukauptas dirbant kino profesoriumi ir pedagogu, taip pat anksčiau studijuojant istoriją. Todėl visai dėsninga, kad jis tęsia tą pačią temą – nepaliaujamą XX a. pasikartojimą šiandien – ir naujausiame kūrinyje „Marijas klusums“ („Marijos tyla“, 2024), kuris pirmąsyk parodytas Berlyno tarptautinio kino festivalio Forumo programoje.

„Marijos tyloje“ atsispirdamas nuo latvių kino bei teatro aktorės Marijos Leiko (1887–1938) ir Maskvos latvių teatro „Skatuve“ („Scena“) darbuotojų mirties 1938 m. bei Didžiojo teroro, režisierius ir toliau bando užčiuopti istorinius prologus šiandienai. Stalino valdžios inicijuota Latvių operacija (1937–1938), kai sistemingai išžudyta apie 20 tūkst. latvių, buvo etninio pobūdžio, kaip ir kitos „operacijos“, vykdytos prieš lietuvius, ukrainiečius ir kitos etninės kilmės atstovus. Toks „nacionalinio valymo“ faktas ir motyvas „vaikai suvalgo savo kūrėjus“ šioje nespalvotoje, į kūniškumą sutelktoje dramoje nuskamba persmelkiančia tyla. Tačiau, deja, filmas pranašiškų apribų nebeturi – viskas vyksta čia pat, šalia mūsų.

 

Šešėliai kaip ženklai

 

Meistriškomis vaizdinėmis faktūromis pasižyminti drama „Marijos tyla“ yra D. Sīmanio vaidybinių filmų kontekste nebūdingas posūkis – jame juntama branda ir režisūrinis intensyvumas. Jis pasuka kitu keliu, lyginant su ankstesniais psichodeliniais dvigubais žaidimais filme „Gads pirms kara“ („Metai prieš karą“, 2021) apie priešlaikinių Pirmojo pasaulinio karo „idėjų“ paranoją ar su akivaizdžiai modernistinio kino paveiktu pilno metražo debiutu „Pelnu sanatorija“ („Pelenų sanatorija“, 2016).

„Marijos tylos“ vizualumas ir intuityvumas primena Iljos Chržanovskio „DAU. Nataša“ (2020) natūralizmą. Tiesa, kalbant apie siužetą, šiedu filmai turi tik vieną bendrą bruožą – KGB arba čekistų tardymo sceną, kuri pavaizduota kardinaliai kitaip. Operatoriaus Andrejaus Rudzāto kamerai būdingas besikeičiantis, netgi šokio pobūdis – vietomis jis formalus, o kartais nuolankus prieš pagrindinę filmo veikėją M. Leiko (akt. Olga Šepicka-Slapjuma), apdainuodamas jos veido ir silueto plastiką. Per visą filmą kamera perteikia vokiečių ekspresionizmui būdingą šviesotamsos tirštį. 

Kalbant apie filmokūros aspektus, „Marijos tylos“ meditacija apie sovietų valdžios nusikaltimus yra kryptingai naratyvinė, net klasikinė savo kino kalba, todėl pirmieji du trečdaliai filmo tikrai prikausto. Prie to ypač prisideda menininkės Kristīnės Jurjānės ir kolektyvo sukurta aplinka, drabužiai ir grimas detaliai apgalvoti, pradedant M. Leiko ilgais apgludusiais kostiumais, kuriuos tardyme pakeičia šiurkštus megztinis, baigiant „Skatuve“ spektaklių konstruktyvistinio stiliaus scenografijos elementais ir 4 dešimtmečio vidurio sovietmečio ženklais.

 

Leiko. Abstraktumas ir konkretumas

 

Aktorei O. Šepickai-Slapjumai tenka itin sunki užduotis: surasti M. Leiko organiką ir vidinę ekrano savastį, kurią persmelkia ir „nepatogios latvės“ pavidalas, ir mistifikuotos žvaigždės statusas. Plačiojoje Latvijos visuomenėje M. Leiko minima teatro trupės „Skatuve“ tragiško likimo kontekste, o kino istorijoje ji išliko kaip nebyliojo kino aktorė, dirbusi su Friedrichu Wilhelmu Murnau ir kitais klasikais. Kalbant apie jos biografijos ir karjeros tyrimus, minėtina 1989 m. išleista mokslininkių Gunos Zeltinios ir Anitos Uzulniecės knyga „Marija Leiko“, kurioje teorizuota apie jos galimybę likti „užmiršta žvaigžde“.

Tiek D. Sīmanio kino projektas, tiek Michailo Čechovo Rygos rusų teatro spektaklis „Skatuve. UGUNĪ“ („Skatuve. UGNYJE“, 2024, rež. Laura Groza), tiek ir aktuali sovietinio kolaboravimo tema Latvijoje paskatino pervertinti M. Leiko asmenybę. Čia reikėtų išskirti Latvijos kino žurnalo „Kino Raksti“ 2024 m. vasarį paskelbtą tyrimą* apie M. Leiko, kuriame analizuojamas jos statusas, kūrybinė veikla ir susisteminta prieinama informacija iš archyvų, periodinės spaudos, muziejų ir kt.

Į filmą sąmoningai įtraukti jos gyvenimo faktai: pradžia Rygoje, studijos Vienoje, darbas Vokietijos teatruose ir kine, veikla Maxo Reinhardto trupėje, o atėjus į valdžią Hitleriui – grįžimas į Latviją. Yra žinoma, kad iki šių dienų išliko 10 filmų, kuriuose vaidino M. Leiko, bet jos filmografiją sudaro apie 30 kino darbų (daugiausia vaidino sutuoktinio Jānio Gutero filmuose).

 

Leiko įvaizdis. Filmas

 

Statuso klausimas esminis ir M. Leiko biografijoje, ir filme – kaip sovietų pakviestoji žvaigždė galėjo būti nužudyta? Filme „Marijos tyla“ veikėja sutinkama kaip ekrano sirena, bet staiga viskas aptemsta artėjant 1938 m. vasario 3-iajai, kai Pamaskvės Butovo poligone NKVD paleido kulką jai į galvą. Scenarijaus autoriai – D. Sīmanis, ilgametė jo bendraautorė Tabita Rudzātė ir Magali Negroni konceptualiai laikosi 1937 m. kaip atskaitos taško, kai šimtagramių stiklinių dzingsėjimo ir nerimastingų pokalbių pripildytoje traukinio kupė aktorė atvyksta į Maskvą.

Su santūria elegancija, kuri neleidžia jai iš aukšto žvelgti į vietinius, Marija pasiryžusi auklėti savo anūkę, nes dukra mirė gimdydama. M. Leiko sutinkama kaip ypatinga viešnia – jai pasamdoma guvernantė, skiriamas buržua butas ir duodama pinigų, kuriuos neslėpdamas romantiško susidomėjimo ja iš palto ištraukia čekistų viršininkas Jēkabas Petersas (akt. Artūras Skrastinis). Tai dar viena istorinė asmenybė – buvęs sovietinio režimo statytojas ir komunistas, kurį patį praėjus keliems mėnesiams po M. Leiko įkalinimo areštavo ir nužudė.

M. Leiko angažuojama priimtų darbą Tarybų Rusijos latvių teatre „Skatuve“ (įkurtas 1932 m.). Jos turimas statusas traukia maskviečius, bet po truputį jos įvaizdžio mitologija vilioja ir pačią „valdžią“. A. Skrastinio kuriamas J. Petersas smarkiai žavisi M. Leiko, bet šalia jo yra ir kitas viršininkas – Leonidas Zakovskis (akt. Ģirtas Ķesteris) – kuris taip pat jaučia dvigubą slaptą potraukį M. Leiko. Abu aktoriai, kad ir kokių skirtingų diapazonų, sugebėjo sukurti pilnakraujus paveikslus ir perteikti prislopintą brutalizmą, taip pat dekonstruoti „čekisto ikonografiją“ ir vaizdokūrą. Vystantis įvykiams, Ģ. Ķesterio kuriamas L. Zakovskis personažas yra tas, kurį šalia M. Leiko daugiausiai matome ekrane.

 

Epilogas

 

„Marijos tyla“ organiškai atitinka pastarųjų metų Europos biografinio kino fragmentiškumą ir nepasiekiamą „viso gyvenimo“ žavesį. Pažymėtinas įtaigus teatro aplinkos užkulisinis nervas – ypač pusiau sąmoningas ar net sąmoningas menininkų bendrininkavimas stiprinant režimą. M. Leiko „Skatuve“ trupėje dirba pas režisierę Asją Lācis (akt. Inese Kučinska) ir prie „Purvo braidžiotojo“ pastatymo, kuris pasižymėjo feministine interpretacija. Tuo metu jai 50 metų ir ji tampa spektaklio pagrindinio vaidmens atlikėja – Kristīne, stengdamasi suvokti jai nesuprantamų socia­listinio realizmo lozungų esmę. Ji bando suvokti, ją įtikina, ji vaidina.

Paskutinėje filmo dalyje jaučiami aiškūs atbalsiai iš ankstesnių D. Sīmanio kūrinių, kurie sumaniai sukonstruotą totalitarinio teroro pasaulį, palindusį po visų filmo personažų oda, nuo žiūrovo atitolina. Šitoks metodas – neeskaluoti smurto – suprantamas, kaip ir epochos estetika bei M. Leiko biografija, skatinanti įterpti aliuzijų, nuorodų ir kodų. Filmo pabaigos tonai kuriami pasitelkiant kitokią gramatiką – montažo sprendimai ir paralelinis laikas, kai suliejama M. Leiko įsivaizduojama ir prarasta laisvė, neišsipildžiusios motinystės našta ir atgaila, keičia žvilgsnio rakursą. Šiurpas nueina per nugarą, kai M. Leiko ir jos bendražygiai pašalinami nuo scenos. Šis šūvis „įvyko“ mano galvoje.

 

* Jēgers, Armīns. „Marijas Leiko gaitas vācu mēmajā kino“, „Kino raksti“, 2024-02-06, www.kinoraksti.lv/petijumi/marijas-leiko-gaitas-vacu-memaja-kino-1201.

 

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė