Britų mokslinės fantastikos serialas-filmų ciklas „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“) per septynerius gyvavimo metus atmintyje įstrigo būtent dėl klasikinės pasaulio pabaigos variacijų ir „ką mes padarėm įsileisdami į savo gyvenimą technologijas“. Kiekviena serija pasakoja vis kitą unikalią istoriją. Štai vienoje jų pagrobiama mergina iš karališkosios šeimos ir grobėjai reikalauja ministro pirmininko per tiesioginę transliaciją atlikti lytinį aktą su paršu, kitaip mergina bus nužudyta. Politiko nusistatymą netrukus pakeičia visuomenės apklausų rezultatai ir reakcijos socialiniuose tinkluose. Kita dilemiška situacija: tėvai įsigyja programėlę, iš dukros regos lauko pašalinančią visus tariamai neigiamą poveikį galinčius kelti vaizdus, ir per savo planšetinį kompiuterį stebi, ką toji duktė mato savo akimis. Dar vienas scenarijus: praradęs žmoną ir vaiko mamą tėvas perkelia jos savastį į pliušinį meškiuką, pro kurio plastikines akis ji žiūrės begalybę laiko negalėdama nieko padaryti ar numirti.

Serialo pavadinimas referuoja į savaime neutralius technologijų – telefono, televizijos, kompiuterio – ekranus. Mus išties gąsdina ne jie. Iškreipta technologinė antiutopija – tai žmogaus atspindys jo išmaniuosiuose ekranuose. Seriale fantastikos elementai (kartais simboliniai) formuluojami ne kaip fantazija, o kaip solidūs pasiūlymai dabarčiai. Vieną iš tokių pasiūlymų – totalią gyventojų reputacijos vertinimo sistemą – gan tiesmukai pasišovė įgyvendinti Kinija. Nepasveikinai draugo su gimtadieniu? Rytoj traukiniu nevažiuosi!

Daug kas giria serialą, esą šis detektyviškai atskleidžia technologijų pavojus ar galimas etines dilemas. Mano nuomone, didžiausia „Juodojo veidrodžio“ vertė, kad jis nors valandėlei grąžina technologijoms jų svaiginantį keistumą ir nenatūralumą. Kad ir kokios ateiviškos naujosios gyvenimo praktikos žvelgiant iš mūsų močiučių perspektyvos, mums jos natūralios, intuityvios, prigludusios. Kompiuteris – mūsų drabužis. Telefonas – mūsų ranka. Todėl, kai Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioj kunigas užlipa į sakyklą, nes nori išmaniuoju telefonu padaryti keletą geresnių nuotraukų iš viršaus, niekas net nesusižvalgo.

Serialai vis dėlto nėra ne pelno siekiančios organizacijos, atvirkščiai, jie natūraliai veržiasi link savo aukso veršių ir mes pratę prie suktos jų moralės. Ar tikrai serialo kūrėjai nusiteikę mus supurtyti? Gal imsim trinti savo instagramo profilius? Pakeisim naršyklę ir elektroninį paštą į mūsų nesekančias alternatyvas? Ne, tikrai ne. Mums užtenka jaudulio, kurį patiriame gąsdindamiesi ir žiūrėdami, gąsdindamiesi ir žiūrėdami. Viso labo ypač lauksim naujų serijų.

Jau sulaukėm per Kalėdas. „Bandersnatch“ pavadinta serija – tai laisva nuoroda į mįslingą, sunkiai apibūdinamą „Alisos veidrodžių karalystėje“ personažą, lietuviškai knygoje verčiamą Barzduku. Taip pat tai nedidelė kūrėjų dovanėlė, ant kurios kabo didelis transparantas: užteks pasyvaus žiūrėjimo. Dabar ir tu, paprasta piliete, gali pasirinkti, ar nužudyti herojaus tėvą krištoline pelenine, ar ne.

Principas paprastas: filmo herojus rankoje laiko dvi kasetes su skirtinga muzika; ekrano apačioje atsiranda 10 sekundžių langas pasirinkimui, nulemsiančiam, kurią kasetę herojus įsidės į grotuvą. Pasirinkimą padaro žiūrovas, kad ir kur sėdėtų ar tupėtų, nors ir pačioj Žemaičių Kalvarijoj. Filmas rieda toliau, kiek buksuodamas, o kartais ir visai sklandžiai. Siužetas seka jaunuolį, kuriantį kompiuterinį žaidimą „Bandersnatch“, ieškantį savo šeimos tragedijos priežasčių ir ilgainiui vis geriau suprantantį, kad yra kontroliuojamas.

Kadrai iš „Juodojo veidrodžio“

 

Vienoje kone šventvagiškoje scenoje jaunuolis kreipiasi kažkur aukštyn maldaudamas, reikalaudamas duoti ženklą. Žiūrovas gali rinktis, kokį dievišką ženklą jam parodyti. Ir viena iš opcijų, žinoma, yra išpažinti tiesą: kontroliuoju tave per „Netflix“, esu XXI a., darau tai savo malonumui! Herojus sukrėstas, perbalęs nuo tokių komunikacijų. Žiūrovas sako: wow, omg, amazing.

Apie tiesmuką ketvirtosios sienos pašalinimą daugiau pasakytų teatralai. Serijoje jo būta ir tiesioginio: vienoje iš pasirinkimo variacijų pamatome filmavimo komandą. Tačiau mes herojui pabandykim atsakyti tiksliau, kas gi yra tas „Netflix“.

Tai mokama filmų ir TV serialų platforma, leidžianti pačiam laisvai rinktis, kada ir ką žiūrėti. Tiesą, į „Netflix“ patenka būtent tie filmai, kurie jam uždirba daugiausiai, t. y. santykis tarp kainos įsigyti vieną ar kitą filmą ir peržiūrų skaičiaus yra palankiausias. Ačiū, kad leidai rinktis. Mano išmaniojo ekrano valdymo pultelyje net yra atskiras mygtukas „Net­flix“. Vienintelis spalvotas. Mano patogumui. O štai pasaulyje jau ne vienerius metus populiarus posakis „netflix and chill“ reiškia ne ką kitą kaip lytinius santykius.

Lygiai taip pat interaktyvioje „Juodojo veidrodžio“ dalyje visi žiūrovo pasirinkimai atveria labai sąlygišką laisvę: pasirinkusi užpilti kompiuterio klaviatūrą arbata, esi grąžinama atgal ir priverti veikėją tiesiog trenkti kumščiu į stalą. Kitais atvejais atvirkščias sprendimas padaromas už tave arba tenka rinktis tarp „yeah“ ir „f**k yeah“. Taip su visu interaktyvumu į ekraną įšvirkščiama dozė žargono ir kasdienybės. Dar kitu atveju – pasirinkus nevartoti haliucinogeninių narkotikų – jie įmetami į herojaus arbatą, ir filmas su šiuo nedideliu nuokrypiu tęsiasi ta pačia eiga. Taip kūrėjai mus moko pasirinkimų reliatyvumo. Net pats herojus gali reflektuoti tam tikrus neuromokslo džiaugsmelius. Sako: nežinau kodėl, bet pasakiau „ne“, o paskui sugalvojau visą tokio pasakymo paaiškinimą.

Daug jaudulio krapštukams, pasiryžusiems ištyrinėti visas galimas žaidimo alternatyvas. Daug nusivylimo kino mėgėjams. Pats filmas – bevertis šlamštas, kad ir kaip bežiūrėsi. Vis dėlto nauja „Juodojo veidrodžio“ dalis sukelia nedidelį šoką. Ne todėl, kad atveria duris masinei gamybai filmų-žaidimų, leidžiančių žiūrovui sąveikauti su vaizdu. Veikiau dėl to, kad nuo šiol ne vien kelia į paviršių technologijų išprovokuotas dilemas, bet įžūliai puikuojasi technologijomis. Ir, žinoma, sukuria daug naujų „Netflix“ vartotojų. Interneto brūzgyne kažkas paklausė: o kaip dabar nelegaliai parsisiųsti „Bandersnatch“? Juk pasirinkimo galimybes sukuria tik „Netflix“, o svetimų pasirinkimų iškarpas žiūrėti nemalonu. Šauniausias atsakymas: negi niekada nebandei siųstis interaktyvaus porno?

Taigi ačiū visiems, kurie leido man rinktis. Ne tik herojaus veiksmą – jis pasitemps už ausies spenelio ar pakramtys nagus? Bet ir kuo tapsiu užaugusi, kokia būsiu kiekvienais metais, kiek uždirbsiu, kur keliausiu, kokius naujamečius tikslus kelsiu ir ką turėsiu tuo metu omenyje.