Mūsų kino teatrų ekranuose susidūrė dvi beprotybės. Jos netgi kilusios iš to paties Europos regiono, tik skirtingu laiku. Tai Vincento van Gogho ir Larso von Triero kūrybiniai apsėdimai.
Filme „Prie amžinybės vartų“ 37-erių Vincentą vaidina beveik 30 metų už jį vyresnis amerikietis (bet su plačiom europinėm šaknim) Willemas Dafoe. Tačiau pasipriešinimas dėl tokio amžiaus skirtumo ne tik greitai ištirpsta – tau tampa aišku, kad kiną apie V. van Goghą būtina buvo kurti vien dėl šio atlikėjo. Režisieriaus Juliano Schnabelio („Drugelis ir skafandras“) impresionistinė dailininko biografija kai kur greitosiomis susiūta (mirties aplinkybės), bet išorinis ir vidinis pagrindinio herojaus ryšys su autoportretais, netgi su mažai iššifruota dailininko asmenybe, akivaizdus. Atsiranda pasitikėjimas ir aktoriumi, ir filmo autoriais (to – bent man – neatsitiko žiūrint „Bohemijos rapsodiją“, nors protu suvokiau, kad Rami Malekas kuo tiksliausiai lipdo Freddie Mercury).
Ypač vykusios „drebančia“ kamera filmuotos, tarsi įžūliais vangogiškais dryžiais teptos scenos natūroje – laukuose, ant skardžio, alėjose su molbertu. J. Schnabelis pats yra profesionalus dailininkas, jo asambliažinių (su skaldytom porceliano šukėm) paveikslų yra įsigiję neprasti muziejai, todėl kolegos versija – kokia gi iš tikrųjų buvo genijaus buitis ir būtis – abejoji mažiau nei kitomis. O versija netikėta – šviesi, optimistinė. Vincentas žinojo, kas jis toks, ir buvo laimingas! Sudžiūvusios saulėgrąžos stypso Arlio lauke, tačiau mums įprastą tragišką dailininko figūrą nustumia į šoną vitališkas, per dieną po paveikslą nutapantis išrinktasis, Dievo pateptasis (vis dėlto 2000 darbų – tai šis tas!).
Su įtariais kaimiečiais Vincentas bendrauja patikliai, noriai aiškina kiekvienam, kas ir kaip. Ir net išaiškina – įspūdingas susitikimas su naujoviškos tapybos nesuprantančiu pastoriumi (akt. Madsas Mikkelsenas). Kvosdamas Vincentą, jis patiki, kad tai, kas jam bjauru, gali būti gražu ir net dieviška. Autoriai neakcentuoja visur ir visada, deja, pirmiausia nuskambančio fakto – nupjautos ausies. Ir ligoninėse dailininką visi globoja ir supranta. Brolis Teo, gerbiamas draugas Paulis Gauguinas yra šalimais tiek, kiek įstengia.
Grėsmingiausia filme yra nepažįstamos Tatjanos Lisovskajos aštri fortepijoninė muzika – kažin kokie garsai ir balsai, galbūt protarpiais kankinę dailininką. Tačiau, nepaisant jų, nepaisant tik vieno per gyvenimą nupirkto paveikslo, W. Dafoe herojaus veidas švyti iš vidaus – kaip ir Vinsento paveikslai iki šiol.
„Namas, kurį pastatė Džekas“ jau tiek ir tiek apkalbėtas, aprašytas, nuteistas ir pašlovintas. Dvi su puse valandos seanse išsėdėjęs, atrodo, ką čia, žmogau, bepridursi.
Filmas mūsų jausmus išjungia – veikia tik galva. Tačiau ar tokiu atveju ji veikia dvigubai stipriau? Ar ji suformuoja teisingą išvadą? Nuomonės apie filmą visokiausios, net kardinaliai priešingos.
L. von Triero naujas architektūrinis statinys kino ekrane – šaldytuvo viduriai su išsiraičiusiais žmonių lavonais – yra priešprieša „Melancholijos“ finale mažo berniuko iš vytelių pastatytai kiaurai palapinei. Atsimenate? Anas tokio pirmykščio, beginklio būsto vaizdas griebė už gerklės, ašaros tekėjo skruostais... Beje, ten iki siaubingo galo veiksmą tempė moterys, vyras neištvėręs nusižudė anksčiau. „Džeko“ moterys yra vienaip ar kitaip kvailos, kažkieno (nagi, aišku, kieno) pristumtos prie pat kraštelio ir jų kvailų kūnų net negaila (juk dauguma mūsų užsimerkia tik tada, kai kerpama koja ančiukui). Viename epizode kūrybos šišo apimtas Larsas, kaip ir Vincentas, tarsi be priežasties pasižymi ir nupjauna krūtis – ne sau, bet koks gi skirtumas?
Galime režisierių pulti taip pat šiurkščiai, kaip ir jis mus puola. Kadaise, perėjęs miesčionišką raudoną kilimą, Larsas garsiai leptelėjo: „O, aš suprantu Hitlerį!“ Ir buvo draugiškai pasmerktas pragarui. Nūnai arogantiškas genijus atsikeršija, ima ir sukuria opusą, kuris šifruojamas: žudyti yra menas, menas yra žudymas ir pan. Ir ką tu jam?!
Tiems, kurie vėl labai piktinasi, siūlyčiau žiūrėti šitą filmą kaip operą, kaip dar vieną „Tvin Pyksą“. Galų gale, kaip mūsų madingojo Šarūno Saukos paveikslus, į kuriuos jau išmokome žvelgti racionaliai, be lašelio jausmo. Kaip ir priklauso XXI a. žmonėms.
O gerbiamam Larsui nuoširdžiai linkiu sveikatos ir kito filmo.