Edgaras Bolšakovas. Lietuva yra dabar

 

Edgaras Bolšakovas. Lietuva yra dabar
„Nova Lituania“

 

Dabartinės politinės-visuomeninės diskusijos apie herbus ir vėliavas, apie Vėtras ir Vanagus, apie skulptūras ir aikštes kybo ant amžinai styrančios tapatumo klausimo vinies. Kaip save suvokiame? Tai yra: kas gi toji Lietuva? Į šį klausimą ir atsako Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“.

Neapleidžia nuojauta, kad pirminis pavadinimas buvo dažnai filme išgirstami  žodžiai „atsarginė Lietuva“. Tikrosios ir atsarginės Lietuvos dialektika ir yra kertinis akmuo, vis sutvenkiantis nesibaigiančias lietuviškojo tapatumo diskusijas. Ar statysime Lietuvą pagal liberalių Vakarų pavyzdį, ar tęsime didingąjį LDK projektą, o gal atkursime Jono Basanavičiaus eksplikuotą baltiškąją archicivilizaciją?

Režisierius atsiriboja nuo viešoje erdvėje tvyrančio, špengleriškų pagirių kamuojamo diskurso ir, remdamasis šalkauskininko Kazio Pakšto idėjomis, pasiūlo performatyvios Lietuvos idėją. Lietuva yra ten, kur mes ją įsteigiame. Lietuva nėra nei Vakarų ir Rytų civilizacijų sankirta, nei pelkėtas civilizacijos pakraštys, kuriame bajorai naktimis pasiverčia vilkolakiais. Tai laisvų individų įsteigtas vaizduotės laukas. Padaręs šį filmą K. Kaupinis išeina už minėtos dialektikos ribų, kad kaip ir pagrindinis filmo veikėjas Feliksas Gruodis atvertų diskusijose pamirštamą laiko sandą – ateitį. Tačiau futuristinė Lietuvos-Madagaskaro vizija nėra mokslinė fantastika. F. Gruodžio prototipo K. Pakšto utopija, kaip ir visos politinės utopijos, yra aktuali tiek, kiek kalba apie dabartį.

Filmo materija persunkta metacivilizacinių ir istoriosofinių K. Pakšto pamąstymų: „Lietuvių tautai reikia daug dvasios milžinų. Kiekvienas gyvenkime grand life, o ne paprastą nykštuko, žemės slieko gyvenimą. (...) Mūsų gyvenime turi vadovauti didieji siekiai – Amžino Gėrio, Grožio, Tiesos, Mokslo, Kultūros ir Tautos didybės.“ Tokios mintys siūlo vaizduotei įvairius šlovinimo ir žaidimo (garsusis Mažojo teatro „Madagaskaras“) sprendimus. Tačiau filme žaidimo nėra. Difuzija metonimiškai atsispindi ir protagonisto kasdienybėje – jo namuose. Nespalvotos „Nova Lituania“ šviesotamsa išryškina tai, ko labiausiai bijo dabartinė „TikToko“ karta, – nykumą. Per dažnai kartojami sprendimai (vis lėtinamas veiksmo laikas; tas pats paveikslas su užpjudomu žvėrimi; valstybės vadovas hermetiškame automobilyje) liudija kritišką režisieriaus požiūrį į herojų. Tačiau tai liudija ir režisieriaus nepasitikėjimą publika. Nepasitikėjimą kolegų, spoksotojų į ekraną, kognityviniais gebėjimais. Režisierius, einantis autorinio kino keliu, privalo gerbti savo žiūrovą.

Žiūrėdamas filmą supratau, kaip retai prakertamos autorinio kino džiunglės. O šiuo metu produkuojamam festivaliniam arba komerciniam kinui valstybės tapatumo klausimai nėra įdomūs. Kad ir kaip oksimoroniškai skambėtų, esminis tiek autorinio kino, tiek performatyvumo ontologijos bruožas yra laisvė.