Edgaras Bolšakovas. Vaizduotės fronte nieko naujo

Egzistuoja reiškiniai, kurių prasmė nėra lengvai interpretuojama. Feministinė kino teorija jau seniai pastebėjo, kad klasikinis kino naratyvas – bet koks linijinis pasakojimas (užuomazga, veiksmas, kulminacija, atomazga) – steigia patriarchalinę, aplinką siekiančią užvaldyti galios logiką. Toks pats prasmės rigidiškumas galioja ir sekso scenoms – kad ir kaip kaitaliotume paviršiaus elementus (V+M, V+V, M+M, V+G), žiūrovas visada mato giliau, fiksuoją vaizdą per vyriškumo ir moteriškumo, pasyvumo ir aktyvumo bei panašias kategorijas. Vadinasi, agresyvi moteris vis tiek reprezentuoja vyriškumą ir vice versa.

Panašus, bet ne kasdien sutinkamas fenomenas – karas. Kiekvienas bandymas reprezentuoti karą kine automatiškai įjungia aristotelines kategorijas ir šitaip eliminuoja sodrią ir siaubingą tekstūrą, pateikia karą kaip įdomų dalyką.

Marato Sargsyano filmas „Tvano nebus“ (2020) bando apeiti šias kategorijas. Šis filmas ne apie Rusijos Federacijos karinę invaziją į Ukrainą. Režisierius lokalizuoja veiksmą Lietuvoje, bevardžiame ir visų pamirštame kaime. Punktyriškai, per pagrindinį veikėją Pulkininką (akt. Valentinas Masalskis) patenkame į skirtingas kažkokio karo erdvėje vykstančias situacijas. Pamažu augantis absurdas – karininkas dulkina avį, kareivis kolekcionuoja gėlės formos kulkas (patekusios į žmogaus kūną, jos nepalieka šansų išgyventi), kareiviai žaidžia galabydami Lietuvos archetipinį simbolį žaltį – galiausiai perauga į siaubą, kai kritę kariai ir karo belaisviai tampa organų ištekliais. Antra filmo dalis kardinaliai keičia siužetą priversdama žiūrovą savęs užklausti, ką mato: režisieriaus ar pagrindinio veikėjo haliucinacijas? Filmo finalas suspenduoja inertiškus žiūrovo įsivaizdavimus, klišinius tropus (pvz., kare gimusias tikras draugystes, pasiaukojimo, didvyriškumo ir prasmingo gyvenimo vaizdinius).

Kitaip tariant, šis filmas yra jau kelis dešimtmečius besitęsiančio bendro kultūrinio judėjimo dalis, jame per įvairias prieigas bandoma deestetizuoti karą.

Prisiminkime, „Iliada“ – pamatinis civilizacijos tekstas – yra pasakojimas, formuojantis ne tik mūsų vertybinę sistemą, bet ir pasaulio suvokimo būdus. Visas epo veiksmas, visos meilės ir neapykantos situacijos, visa būtis ir buitis vyksta karo paunksmėje. Homero epai gyvavo ir be rašto, todėl galime spėti, kad karas funkcionavo žmonių vaizduotėje kaip graikų polį steigianti jėga. Moderniaisiais laikais turbūt aiškiausiai karo, kaip gyvenimo prasmės šaltinį, gerai artikuliavo Ernstas Jüngeris: „Tik svajotojai tiki, kad yra išeitis. Optimizmas yra bailumas. Mes gimėme šiame laike ir turime drąsiai eiti keliu iki galo, kaip to reikalauja likimas. Kito kelio nėra. Mūsų pareiga – išsilaikyti prarastame poste be vilties, be išsigelbėjimo, kaip romėnų kareivis, kurio kaulai buvo rasti priešais duris Pompėjoje, kuris per Vezuvijaus išsiveržimą žuvo savo poste, nes buvo pamiršta jį paleisti. Tai ir yra didybė.“

 

Filmo „Tvano nebus“ kadras
Filmo „Tvano nebus“ kadras

 

Tačiau mūsų įsivaizdavimas apie karą ir karo tikrovė nėra tapatūs. Kai atsiverčiame dokumentinius karo prisiminimus, juose mūšių aprašymai dažnai pradedami nuo kvapo. Kraujo, išmatų, pūvančios mėsos kvapo nei kinas, nei literatūra, nei muzika ar kitos žmogui pavaldžios reprezentavimo technikos perteikti negali. Panašus šokas mūšio lauke, manau, ištiktų ir karo žinovus, įnirtingai diskutuojančius apie netvarkingą JAV pasitraukimą iš Afganistano ar Ukrainos kontrpuolimo klaidas kokiame nors Vilniaus bare, prieš tai pasiskundus padavėjai, kad atnešta šeivamedžio ipa yra dviem laipsniais per šilta...

„Tvano nebus“ yra filmas apie karo beprasmybę ir destrukciją, apie taikioje kasdienybėje išaugusios sąmonės ir karo tikrovės nesuderinamumą. Šis filmas apie būtinybę šiuolaikinei civilizacijai semtis prasmingo gyvenimo vaizdinių ne iš karo estetikos.

Jei būčiau žiūrėjęs filmą tarptautinės premjeros metais (2020), ši teksto dalis neegzistuotų. Tačiau, kad netaptume savo vaizduotės įkaitais, turime paklausti savęs: ar per pastaruosius dvejus metus tik­rovė kardinaliai pasikeitė? Karinė invazija į Ukrainą netikėtai supurtė mūsų visų gyvenimus ir įpareigoja mus permąstyti karo esmę. Aiškiai suvokiame, kad dabar kalbėti apie pacifizmą, karo nutraukimą dėl taikos Ukrainoje yra niekšiška. Tai Kremliaus pamėgta karas dėl taikos dainos versija. Bet kas atsitiko, kad filmo „Tvano nebus“ žinia per dvejus metus paseno?

Režisierius tarsi teigia: karas negali būti jokio gėrio šaltinis, tad geriausia išvis nustoti apie jį kalbėti. Tokia pozicija primena apofatinę teologiją, kurios pagrindinė tezė griežta: apie Dievo savybes galima kalbėti tik neiginiais. Dievas yra ne stalas, ne aukštas, ne vyras, ne baltaodis ir pan. Mano supratimu, ši pozicija klaidinga. Visų pirma, karas yra ne Dievo, o tikrovės dalis. Tai, kad kažkur ir kažkas sukuria tikrovę, amoralią ir nepateisinamą pasaulėžiūrą, nereiškia, kad negalima jų suprasti. Karas yra žmogaus galių produktas, racionalus dalykas, nesvarbu, kad tas racionalumas galbūt išsigimęs. Ne tik pati karo Ukrainoje eiga, bet ir faktas, kad pusė pasaulio piktdžiugiškai stebi, kas vyksta Europoje, įpareigoja mus suprasti Kremliaus režimą, jo perversišką mąstymą.

Nors suprantame režisieriaus M. Sargsyano siekį parodyti, kad bet kuri Istorija apie karą visada yra tik istorija, pasakojimo pabaigoje per daug užsižaidžiama referencijomis. „Tvano nebus“ regime autentišką režisieriaus viziją, turbūt susipynusią su jo asmenine patirtimi. Natūralų pranašumą suteikia ne šiuose kraštuose gimusio žmogaus ironija. Be abejo, tai tuščią vietą lietuviško mentaliteto žemėlapyje užpildantis filmas. Ir nebūtina priimti jungeriškas taisykles. Optimizmas taip pat reikalauja drąsos.


Edgaras Bolšakovas – VU Filosofijos fakulteto doktorantas, tinklalaidės „Laiko fragmentai“ autorius.