Serialai (I)

Jei manęs kas klaustų, koks didžiausias pastarojo penkmečio pokytis popkultūroje, nedvejodama nurodyčiau serialus. Bent jau mano amžiaus grupėje „kas ką žiūri" tapo ta tema, kuri neišvengiamai paliečiama (antroje vietoje pagal dažnumą, sakyčiau, yra feministinės temos –­ jei draugijoje yra bent dvi moterys).

Kol lietuviškos televizijos toliau užsiima menkų užmojų buitinėmis muilo operomis, Vakaruose serialai (net pats žodis atrodo nebetinkamas, greičiau – daugiaserijiniai filmai) sulaukė savo aukso amžiaus (kai kas sako, kad populiarumu pralenkė Holivudą). Iš tiesų, gyvendamas Lietuvoje, ne visada ir susivoki, kad šie serialai priklauso „televizijai", o ne „kinui". Juos čia žiūri karta, kuri namuose televizoriaus išvis nebeturi ir seniai vadovaujasi nebe TV programomis, o rekomendacijomis feisbuke ir IMDB reitingais, o pačią naujausią seriją išvysta beveik tuo pačiu metu su JAV ar Britanijos gyventojais.

Televizijos filmai dažniausiai laikyti tais, kuriems tarsi pritrūko pinigų, talento ar ambicijų „didžiajam ekranui". Užtvankas prieš 15 metų pralaužė „The Sopranos". Šis serialas laikomas bene reikšmingiausiu naujojo tūkstantmečio pradžios televizijos kūriniu, po kurio (paskutinis sezonas rodytas 2007 m.) jo įpėdiniams tapo daug lengviau kovoti dėl savo, kaip tikro meno, pozicijų.

Dabar, užsinorėjus susipažinti su reikšmingiausiais naujais serialais, sąrašiukas būtų iš kelių dešimčių. Be to, dauguma rodomi jau ne pirmą sezoną, o viena serija trunka apie valandą (taigi kaip pilnametražis filmas). Net jei esate išrankesni nei aš ir domitės tik konkretaus pobūdžio kinu, pastaraisiais metais tikrai sukurtas jums įdomus serialas. Žanrai ir temos, kurie jau buvo įsiėdę iki gyvo kaulo, atgaivinti su geresniais režisieriais, aktoriais, scenarijais, garso takeliais, neįprastose erdvėse ir laikuose: politika („House of Cards"), ligoninė („The Knick"), policija („True Detective", „The Wire"), mokslinė fantastika („Battlestar Galactica"), istorinis laikotarpis („Mad Men", „Downtown Abbey"), kalėjimas („Orange is The New Black") ir t. t.

Nors prisirišimas (negalėjimas nežiūrėti), kurį sukelia šie serialai, turbūt nedaug kuo skiriasi nuo to, kurį išgyvena „Marisol" ir „Marimar" žiūrovės, vis dėlto ši daugiaserijinių filmų banga nesiekia darbo liaudžiai teikti atsipalaidavimą. Priešingai – dauguma jų vizualiai ir psichologiškai „nepatogūs", trikdantys realistiškais vaizdais ir socialinėmis problemomis. Be to, kaip ir pasinėrus į bet kokį naują, gyvą, besiformuojantį procesą, masina ir tai, ką kūrėjai dar atras, kaip paveiks vienas kitą ir žiūrovus, galiausiai – ką iš serialų perims kinas.

Peaky Blinders (nuo 2013 m.)

Britų serialas „Peaky Blinders" (ką tik baigėsi antrasis sezonas) pirmiausia įdomus dėl pasirinktos istorinės vietos ir laiko. Scenaristas ir režisierius Stevenas Knightas („Dirty Pretty Things") dar prieš gerą dešimtmetį sumanė papasakoti apie Birmingamą po Pirmojo pasaulinio karo, bet tik pernai jo idėja sulaukė palaikymo iš televizijos kanalo BBC2. Greičiausiai čia padėjo kitų istorinį laikotarpį atkuriančių serialų sėkmė, tarkim, amerikiečių „Boardwalk Empire" (tas pats 3 dešimtmetis, „sausasis įstatymas") ar britų „Downtown Abbey" (2–3 deš. aristokratija; dabar rodomas per TV3).

Pramoninis Birmingamas, antras pagal dydį miestas Jungtinėje Karalystėje, nors laikomas heavy metal muzikos gimimo vieta, yra labiau šešėlinis metropolis, kurio kultūrinė reikšmė geriausiu atveju lygintina su Detroito reikšme Valstijoms. Tačiau Knightas, pats užaugęs Birmingame, sugebėjo tamsą ir nykumą paversti meniniais privalumais.

Tikrieji peaky blinders (angl. smailūs akidangčiai) buvo jauni nusikaltėliai, kurie, pasak legendos, siautėdavo labai stilingai apsirengę (pavadinimas siejamas su muštynėse naudotomis kepurėmis, į kurias būdavo įsiūti skutimosi peiliukai). Tai Knightui tapo atspirties tašku. Tačiau seriale pasakojama apie organizuotą mafijos struktūrą – Šelbių klaną, užsiimantį nelegaliais lošimais, žirgų lenktynėmis, kontrabanda (tam pasitarnauja miesto kanalai, kurie, sakoma, ilgesni nei Venecijoje).

Serialo siužetas gana kanoniškas, be didelių netikėtumų (nenuspėjamo scenarijaus modelis, būdingas „Game of Thrones", – tiksliau knygoms, pagal kurias jis kuriamas, – tebėra retenybė). Plėtojami Šelbių klano tarpusavio santykiai, santykiai su kitomis grupuotėmis (veiklos plėtra) ir su teisėsaugos institucijomis. „The Sopranos" ar „Sons of Anarchy (apie kriminalinį baikerių klubą; rodomas nuo 2008 m.) žiūrovo dėmesį taip pat išlaiko ne detektyvine intriga, o santykių psichologija ir moralinėmis dilemomis.

„Peaky Blinders" Tomą Šelbį vaidinantis Cillianas Murphy's („The Wind That Shakes the Barley", „Inception", Ch. Nolano Betmeno trilogija) –­ angelo ar ateivio veido, žydrų akių vadeiva, į kumštį suspaudęs ir savo jausmus, ir visą miestą, dėl autoriteto varžosi su teta Pole ir isterišku vyresniu broliu, su kolegomis gangsteriais ir miestą valyti atsiųstu inspektoriumi. Airių aktorius laiko visas serialo vadeles: net jei neištaria nė žodžio, dominuoja daugumoje scenų („Man sakė, kad jūsų boso vardas Tomas, ir aš spėju, kad tai tu, nes tu žiūri į mane lyg aš būčiau suknista šūdo krūva"). Žiūrovai neišvengiamai tapatinasi su charizmatišku blogiečiu, – inspektorius čia tėra įkyrus trukdis, kurį reikia pašalinti, – taip tampame nusikaltimų bendrininkais. Drąsi šio ir kitų serialų aktorių atranka lemia, kad gerai žinomi veidai atskleidžia kitą savo pusę, o žvaigždėmis tampa trečiaplaniai ar kine išvis nematyti aktoriai.

Dar vienas būtinas gero serialo elementas – atmosfera (pats pasakojimo stilius). „Peaky Blinders" nebūdingas žiaurus hiperrealizmas (kuris, tarkim, „Game of Thrones" neutralizuoja fantastinius elementus), čia smurtas atviras, bet stilizuotas – sulėtintas, „atliekamas" pagal muziką ar tiesiog smagus.

Nuostabiame „Peaky Blinders" gar­so takelyje skamba tamsi, aistringa Nicko Cave'o, PJ Harvey, Jacko White'o muzika, sušiuolaikinanti šimto meto senumo istoriją. Lyginant su jau minėtu „Boardwalk Empire" matyti, kad amerikiečiai galėjo sau leisti gerokai prabangesnę butaforiją, įvairesnius interjerus ir platesnius horizontus. Birmingamo mafija skurdesnė, suspausta pritemdytame salūne, purvinose gatvėse ir kanaluose. Dėl tokio kontrasto herojų apranga ir šukuosenos atrodo dar stilingiau.

Be to, socialinis, kultūrinis kontekstas čia veikia daug natūraliau nei amerikiečių seriale, besimėgaujančiame emblemomis (archajiškas „Vogue" viršelis, iškabos, pvz., „Kūdikių inkubatoriai"). Pokario vargas ir nevykusi modernybės pradžia atskleidžiama per veikėjų santykių įtampas. Tomas Šelbis yra pranašesnis už inspektorių ne tik charizma, bet ir apdovanojimais už narsą kare, dėl kurių jam nuolaidžiauja net pats W. Churchillis. Karą pergyvenusius vyrus kamuoja psichologinės traumos –­ jie geria, vartoja morfijų, haliucinuoja („Turėtum įsodinti jam kulką į pakaušį kaip pakvaišusiam ark­liui", nes mafija negali glausti silpnųjų). Moterys – bebaimės ir emancipuotos: teta Polė, vyrams kariaujant buvusi matriarche, nenoriai atiduoda valdžią. Subtiliai įpinamos istorinės realijos: socialistinės idėjos, Airijos pilietinis karas, tautinių mažumų – čigonų, airių, juodaodžių – tarpusavio trintis.

Visad galima paburbėti, kad tokie kūriniai romantizuoja nusikaltėlius. Seriale motinos ir žmonos siūlo dideles pinigų sumas ir amžiną meilę, kad tik vyrai pradėtų naują, ramų gyvenimą kitoje vietoje. Bet ramybės nieks nenori, nori galios ir mirtinų linksmybių.

Emilija Visockaitė