Apie Vytauto Katkaus filmą „Svečias“.

 

 

Filmo „Svečias“ kadras

 

Tai vienas tų filmų, apie kuriuos sakoma, kad juose nieko nevyksta.

Šiuos žodžius dažniausiai kartoja žiūrovai, kurie kine pirmiausia tikisi nuoseklios istorijos, kitaip tariant, priežasties ir pasekmės santykiu grįstos įvykių grandinės su aiškiais užuomazgos, kulminacijos ir atomazgos taškais. Tokiuose kūriniuose personažai irgi privalo turėti konkrečius tikslus ir aktyviai veikti. Debiutiniame Vytauto Katkaus filme „Svečias“ viso to nėra arba pasirodo tik punktyriškai. Jame už tradicinę istoriją svarbiau atmosfera, o už personažų veiksmus – jų būsenos.

Kitaip ir negalėjo būti. Jau pirmuosiuose trumpametražiuose darbuose „Kolektyviniai sodai“, „Miegamasis rajonas“ ir „Uogos“ režisieriui nebuvo įdomu megzti siužeto ar kurti situacijų, kuriose veikėjai daug kalbėtų. Viską, kas jam svarbiausia, perteikdavo vaizdų kalba, o tai ir yra kino esmė. Šiuo atžvilgiu V. Katkus išties yra kino režisierius, kokių šiuolaikiniame lietuvių kine ne per daugiausia.

„Svečio“ siužetą būtų galima papasakoti vos dviem sakiniais. Norvegijoje šeimą sukūręs trisdešimtmetis Danielius (akt. Darius Šilėnas) trumpam grįžta į Lietuvą, į miestą prie jūros, kuriame kadaise gyveno, tačiau mirus tėčiui liko tik tuščias butas, kurį reikia parduoti. Kol laukia susidomėjusių pirkėjų, Danielius vaikšto po gimtąjį miestą, lanko pažįstamas vietas, susitinka su senais draugais. Štai ir viskas.

Ekrane, regis, nieko nevyksta, bet kartu vyksta daug. Tačiau, kaip dažniausiai tokiais atvejais sakoma, reikia žvelgti giliau, pastebėti detales, o konkrečiai „Svečio“ atveju – dar ir „išjungti“ protą bei „įjungti“ širdį.

V. Katkus subtiliai perteikia tą daugeliui mūsų pažįstamą jausmą, kuris aplanko, kai grįžtame į praėjusio laiko vietas. Viskas iki skausmo pažįstama, bet kartu pasikeitę. Viskas mūsų, bet kartu mums nebepriklauso. Viskas artima, bet drauge ir kažkiek nutolę. Liūdnas jausmas, bet ir neišvengiamas. Bent jau tiems, kurie paliko tėvų namus, pradėjo gyventi savarankiškai ir susikūrė gyvenimus toli nuo provincijos kasdienybės, į kurią dabar sugrįžta tik kelis kartus per metus. Lyg svečiai.

Tačiau, kaip rodoma filme (nors pakanka ir kiekvieno iš mūsų asmeninių patirčių), visada yra tų, kurie neišvažiavo. Liko savo noru arba priversti aplinkybių, apie kurias ne visada nori pasakoti. Štai antraplanis veikėjas Tomas (akt. Rokas Siaurusaitis), grįždamas iš parduotuvės su pilnais maišais prekių ir sutikęs gatvėje pažįstamą Saulę (Saulė Bliuvaitė), kviečiančią „varyti į šventę“, tik numykia, kad negali, nes namuose turi reikalų. Kokie tie „reikalai“, mes jau supratome iš ankstesnio epizodo. 

Distancija su gimtuoju miestu ir kadaise pažinotais žmonėmis nėra tik būsena, kuri, kaip galime numanyti, apima pagrindinį herojų. Distanciją su aplinka režisierius sąmoningai kuria ir pabrėžia pačiomis kino priemonėmis, o tai jau gryna režisūra, kurią įvertino ir Karlovi Varų kino festivalio konkursinės programos komisija, skyrusi V. Katkui geriausio režisieriaus apdovanojimą.

Režisieriaus kamera (jis yra ir filmo operatorius) Danielių visada stebi iš šalies, per atstumą, nesikišdama ir niekada nepriartėdama iki stambaus plano, kuris kine visų pirma reiškia herojų vidinio pasaulio dramas. Kamera tarsi nesuinteresuota tuo, kas vyksta priešais, viską stebi „lyg tarp kitko“, dažnai įsižiūri ne į tai, kas istorijoje, atrodytų, turėtų būti svarbiausia, bet į antraplanius personažus ir apskritai antrą planą.

Šią distanciją tik dar labiau paryškina pasirinktos bendrųjų planų kompozicijos. Katkus laikosi vadinamosios kadro trečdalio taisyklės ir šalia herojaus sąmoningai palieka daug tuščios erdvės, kuri tik dar labiau pabrėžia jo svetimumą, izoliaciją ir vienatvę.

Tai iškalbingas režisūrinis ir operatorinis ėjimas, jis veikia, tačiau, man atrodo, autorius jį pasitelkia kiek per dažnai. Kai kone kiekvieno kadro kompozicijos asimetriškos ir kiekvienas kadras, tiesiog jauti, yra „išmąstytas“, net jeigu ir atrodo „lyg tarp kitko“, darosi sunku to nevertinti kaip šiek tiek tuštoko manieringumo. Katkus-operatorius kartais žengia pirmiau nei Katkus-režisierius.

Paradoksalu, bet kadre kuriama distancija nereiškia, kad vyrauja šaltas, objektyvus, nuasmenintas žvilgsnis. Anaiptol. „Svečias“ tiesiog persmelktas šviesos, šilumos ir meilės. Turiu galvoje ne tik faktą, kad filmuota vasarą, su 16 mm kino juosta, bet ir tai, kad į kūrybos procesą režisierius įtraukė savo draugus. Čia probėgšmais pasirodo režisieriai Marija Kavtaradzė, Domas Petronis, Augustė Gerikaitė, jau minėta S. Bliuvaitė, kino operatorius Vasilijus Šramkovas, fotografė Vismantė Ruzgaitė, montažo režisierius Darius Šilėnas.

Šie epizodiniai vaidmenys – tai ir gražus draugystės gestas, ir stiprios kino bičiulystės paliudijimas, ir kartu režisieriaus duoklė kažkam daugiau nei tik kinas. Kažkam, kas peržengia kadro rėmus ir išlieka amžiams įrašyta į kino juostą. Pavadinkime tai buvimo kartu stebuklu.

Apskritai – jeigu reikėtų V. Katkaus filmui rasti stalčiuką, jis patektų į šiuo metu lietuvių kine vyraujančio kasdienybės realizmo skyrių. Tačiau yra ir skirtumų. Režisierius į ekraną įsileidžia daugiau žaidybiškumo, nebijo improvizuoti, o filmui įpusėjus vis labiau trina ribą tarp tikrovės ir sapno, tarp to, kas yra, ir to, kas prisimenama ar įsivaizduojama. Ilgainiui „Svetyje“ viskas tampa įmanoma, ir tam nereikia jokių pigių flashbackų ar kitokių kino triukų. Praeitis čia prisėda prie dabarties, o dabartis susitinka ateitį.

Štai butą tvarkančios moters sūnus, su kuriuo Danielius išeina į kiemą pasėdėti ant „bordiūro“, o vėliau nusiveda už rankos valgyti ledų, gali būti du viename: ir nepažįstamas berniukas, ir pats herojus vaikystėje. O Arvydo Dapšio vaidinamas personažas tame pačiame epizode gali būti ir Danieliaus kaimynas, ir Danieliaus tėtis, ir pats Danielius. 

Taip šalia svečio tarp savų temos atsiranda ir sugrįžimo į vaikystę tema. Bet, kad ir kaip kiekvienas norėtume bent trumpam išsilaipinti į tą palaimingą gyvenimo tarpsnį, lyg į rojaus salą, visada ateina akimirka, kai tenka atsisveikinti su vaikyste ir leisti jai nudreifuoti per laiko jūrą.

Gražūs ir iškalbingi šie režisieriaus rodomi sugrįžimai, susitikimai ir susiliejimai. Jiems surežisuoti, kad viskas neatrodytų pernelyg dirbtina, reikia subtilumo ir įžvalgumo, kurių, kaip dar kartą įrodė „Svečias“, kūrėjui tikrai netrūksta.

Jau laukiu, ką V. Katkus sukurs ateityje. Akivaizdu viena: kino režisūroje jis toli gražu nebe svečias.