Apie Romo Zabarausko filmą „Aktyvistas“.

 

Filmo „Aktyvistas“ kadras

 

Vos pradėjus žiūrėti naują režisieriaus Romo Zabarausko filmą „Aktyvistas“, juntamas ryškus susvetimėjimo su šiuolaikine realybe pojūtis. Filmas kviečia žiūrovą į pasaulį, kuriame atpažįstamos temos pateikiamos per sąmoningai stilizuotą, iš dalies fiktyvų vaizdinį. Ryžtingai prasidėjęs kaip provokuojantis politinis trileris, „Aktyvistas“ netrunka pasiklysti savo paties idėjų labirinte. Galiausiai žiūrovai irgi atsiduria filmo kuriamoje pilkojoje zonoje, kur klibantys veikėjų portretai ir nepastovus, tarp skirtingų žanrų svyruojantis pasakojimo pobūdis veda ne link tiesos, o kokybės paieškų.

Pačioje pirmoje filmo scenoje vidaus reikalų ministrė ir LGBTQ+ organizacijos „Vaivorykštė“ vadovas Deividas (akt. Elvinas Juodkazis) prie ministerijos pastato kreipiasi į žiniasklaidą. Juos stebinti minia – su priešiškais veidais ir įžeidžiais plakatais – primena 2010-ųjų pirmąsias „Baltic Pride“ eitynes Vilniuje, kuriose dalyvavo vos 350 žygeivių, lydimų dukart didesnio skaičiaus protestuotojų. Nors filme matoma scena nėra istorinė rekonstrukcija, ji tampa nuoroda į aiškią socialinės atminties žymę. Toks pasirinkimas atskleidžia filmo žaismę su laiku. R. Zabarauskas nesiūlo dokumentinio tikslumo – priešingai, jis pasitelkia laiko ir erdvės neatitikimus tam, kad išryškintų socialinės tikrovės įtampas. Jau pirmajame kadre režisierius signalizuoja, kad „Aktyvistas“ nėra skirtas naiviems žiūrovams: jei supratote, kad tas vaizdas nėra istorinis dokumentas, pirmą testą išlaikėte.

Tiesa, tas pirmas kadras tampa sumania pasala, užklumpančia savo idealams ištikimą žiūrovą. Nors filmas ir neatspindi konkretaus istorinio laikotarpio, socialinė politika jame glaudžiai susijusi su laiku. Per „Baltic Pride“ eitynes visuomenės susiskaidymas dėl LGBTQ+ bendruomenės palaikymo buvo toks pat ryškus kaip ir dabar, tik tuomet daugumą sudarė nusiteikusieji priešiškai. O šią vasarą stebint „Baltic Pride“ žygį, jau tapusį įprastu lietuviškos vasaros renginiu, stiprėja įspūdis, kad visuomenės nuomonė pasikeitė negrįžtamai. Anksčiau tam tikra minios dalis „dėl kompanijos“ ar „neturėdama nuomonės“ buvo linkusi stoti į prieštaraujančiųjų pusę, o šiandien dažniau šliejamasi prie palaikančiųjų.

Po trumpo įžanginio epizodo siužetas greitai sukasi į pagrindinius veikėjus – Deividą ir jo partnerį Andrių (akt. Robertas Petraitis). Tai klasikinė priešingybių traukos pora: Deividas – viešas aktyvistas ir politikas, Andrius – spaustuvės darbuotojas, gyvenantis kuklų uždarą gyvenimą. Vėlyvą vakarą ištikus buitiniam konfliktui poros namuose Deividas nužudomas, o Andrius, praradęs pasitikėjimą policijos tyrimu, nusprendžia pats rasti žudiką.

Sužinojęs apie pogrindinį neonacionalsocialistų judėjimą, Andrius pradeda pavojingą žaidimą, apsimesdamas esąs iš tos aplinkos, kuri galimai susijusi su Deivido mirtimi. R. Petraičio sukurtas Andriaus vaidmuo – daugiabriaunis ir paslaptingas. Jo poelgiai nenuspėjami, asmenybė lanksti, leidžianti tapti žmogumi chameleonu, gebančiu veikti abiejose barikadų pusėse.

Nors pirmoje filmo dalyje Andrius atrodo vedamas keršto, netrukus jo paskatos tampa dviprasmiškos. Jis atmeta kvietimą prisidėti prie „Vaivorykštės“ veiklos, bet užmezga romantiškus santykius su Bernardu (akt. Vaclovas Gumuliauskas) – Deivido draugu, perėmusiu jo pareigas organizacijoje. Šis siužeto vingis kelia klausimų apie Andriaus lojalumą, vidines vertybes ir emocinę brandą. Jo nuolatinis blaškymasis pilkojoje zonoje ilgainiui ima erzinti – vietoj dinamiško antiherojaus regime žmogų, kuris negali ar nenori apsispręsti.

Vizualiniu požiūriu „Aktyvistas“ svyruoja tarp klasikinio trilerio estetikos ir minimalistinio pasakojimo. Dauguma scenų vyksta uždarose patalpose, dažniausiai naktį. Tai sustiprina filmo kuriamą uždarumo atmosferą ir veikėjų vidinę izoliaciją. Operatorius Narvydas Naujalis pasitelkia duslią, slogią atmosferą: ankštumo pojūtį keliantys kadrai, suspaustos erdvės, tamsūs interjerai tarsi slegia veikėjus iš visų pusių. Pasikartojantys barjerų – tvorų, durų slenksčių – įvaizdžiai kartu su atspindžiais languose ir veidrodžiuose tampa ne tik vizualiniais elementais, bet ir prasminiais simboliais. Jie atspindi veikėjų vidinius konfliktus, blaškymąsi tarp tiesos ir saviap­gaulės, tarp to, ką norisi matyti, ir to, kas iš tikrųjų yra.

Vienatvė neapsiriboja emociniu fonu – ji tampa pagrindiniu siužetą judinančiu veiksniu. Filme netrūksta tylos, ir ne tik dėl pirmoje pusėje veikėjų išgyvenamo gedulo: tyla „Aktyviste“ tampa būdu perteikti veikėjų vidinį konfliktą, įstrigimą paviršiniuose ryšiuose ir negebėjimą užmegzti gilesnio žmogiško ryšio. Jau minėti vizualiniai sprendimai subtiliai paryškina klaustrofobišką siužeto logiką, kai veikėjai įstrigę ne tik fiziškai, bet ir morališkai – tarp kaltės, troškimų, baimės ir neįvykdytų pažadų.

Kaip kinas neįsivaizduojamas be stiprios techninės kūrybinės komandos, taip ir paveikus filmas negali egzistuoti be įtikinamų antraplanių veikėjų. „Aktyvisto“ antrame plane skleidžiasi buvusių meilužių Jono (akt. Simas Kuliešius) ir Laimos (akt. Teklė Baroti) istorija. Laima, pasinaudodama Deivido laidotuvėmis kaip priedanga, grįžta į Kauną tikėdamasi atgaivinti santykius su Jonu. Jam pasipriešinus, ji iš keršto praranda blaivų protą – iš pradžių apšmeižia „Vaivorykštę“ viešame straipsnyje, o vėliau įsitraukia į neonacių veiklą, taip keldama pavojų buvusiems kolegoms. Tačiau Laima taip ir netampa fatališka moterimi, kurios reikalautų žanras. O į Joną – jautrų, tačiau bejėgį veikėją – ilgainiui žiūrėti darosi nuobodu. Jų siužetinė linija suteikia filmui melodramos atspalvį, tačiau paviršutiniški dialogai ir išblėsusi aistra primena vyresnio amžiaus porą, kuriai tarpusavio barniai tapę kasdieniu įpročiu, tad kodėl tai turėtų sujaudinti žiūrovą?

„Aktyvistas“ baigia režisieriaus R. Zabarausko „profesijų trilogiją“, kurią sudaro dar du filmai: „Advokatas“ (2020) ir „Rašytojas“ (2023). Visus kūrinius sieja socialiai angažuotas žvilgsnis į jautrias, visuomenėje dažnai kontroversiškai vertinamas temas – nuo pabėgėlių krizės ir sovietmečio atminties iki LGBTQ+ bendruomenės diskriminacijos. R. Zabarauskui būdingas politinis angažuotumas neatsiejamas nuo jo siekio filmuose perteikti mažumų balsą ir atskleisti sisteminius socialinius konfliktus. Vis dėlto „Aktyvistas“, kitaip nei ankstesni trilogijos filmai, ne visada išlaiko tą emocinį tikrumą, kurį anksčiau padėdavo sukurti jautrūs, įtaigūs dialogai. Šįkart personažų pokalbiai neretai tampa deklaratyvūs – jie labiau informuoja, nei išreiškia, labiau perteikia idėją nei santykį. Dėl to veikėjų ryšiai tampa fragmentiški, o žiūrovas paliekamas nuošalyje. Žodžiai, turintys galimybę išsivystyti į  intymius prisipažinimus ar paveikius vidinius išgyvenimus, kartais nuskamba tarsi retoriniai pareiškimai, o personažų santykiams pritrūksta gylio ir gyvybės – jie lieka dūlėti tarsi bežadžiai nacionalinio stadiono pamatai.

Filmo pabaigoje teisingumo svarstyklės išsikreipia: abi pusės, tiek „Vaivorykštės“ atstovai, tiek neonacių judėjimas, veikia vedami asmeninių interesų, manipuliuoja ir dažnai peržengia žmogiškumo ribas. Pažįstant R. Zabarausko kūrybą nesunku atspėti, kuri pusė bus vaizduojama griežčiau. Nors pabaigoje paliečiamos sudėtingos temos (nuo visuomenės poliarizacijos iki kovos dėl vertybių ir įtakos), žiūrovui žadėta provokacija lieka neišpildyta. „Aktyvistui“ nepavyksta iššifruoti savo paties užkoduotos mįslės – kūrinys tampa ne tiek provokacija, kiek jos imitacija.