Eskapizmo pamokos filme „Keliautojos poreikiai“ („Yeohaengjaui pilyo“, 2024)

 

Filmo „Keliautojos poreikiai“ kadras

 

Kultūrinio šoko ištiktas miestietis, nusprendęs persikraustyti į kaimą, ar jaukią kasdienybę užnugaryje palikusi ir savosios vietos po saule ieškoti išvažiavusi Julios Roberts herojė filme „Valgyk, melskis, mylėk“ – tai tik keletas kino pavyzdžių, atspindinčių su kelione ar persikraustymu susijusias patirtis. Tokiuose filmuose dažniausiai supriešinamos įsibrovėlio ir vietos kultūros, subjekto ir visuomenės pozicijos. Šios temos neaplenkia ir šių metų Berlyno kino festivalio „Sidabrinį lokį“ laimėjusi drama „Keliautojos poreikiai“, sukurta Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-soo. Lietuvoje ją galėjome pamatyti per kino festivalį „Lokys, liūtas ir šakelė“.

Prancūzų kino aktorė Isabelle Huppert šiame filme įkūnija Iris – vidutinio amžiaus prancūzę, bandančią užsidirbti pragyvenimui iš prancūzų kalbos pamokų žaliuojančiame Seule. Mokytojai susidūrus su mokiniais, netrukus tampa akivaizdu, kad po nerūpestinga bohemiško elgesio ir lengvo būdo kauke moteris slepia netolimos praeities skaudulius. Neturinti jokios pedagoginės patirties Iris išranda savo mokymo metodiką, kuriai išpildyti reikia vos kelių kvadratinių lapelių, įrašymo kasetės ir šviežios, pozityvios patirties iš mokinių kasdienybės. Metodikos veiksmingumą kaipmat užtemdo „pažodinis“ Iris vertimas iš anglų kalbos į prancūzų, pakeičiant žodžių prasmę ir pabrėžiant gyvenimo sukeliamą kančią.

Kitas veikėjos vidinę sumaištį išduodantis požymis – nuolat į jos rankas kelią surandantis korėjietiškas ryžių vynas „Makgeolli“. Iš pažiūros nekaltas, pieną primenantis balsvas gėralas padeda Iris nors trumpam pabėgti nuo pojūčio, kad yra svetimšalė, tačiau saldžios apsvaigimo būsenos šalutinis poveikis – atsipalaidavimas, privedantis prie moralės ribų peržengimo. Pavyzdžiui, itin subtilioje scenoje, kai Iris flirtuoja su savo mokinės vyru. Neturėdama pakankamai išteklių asmeniniam būstui, Iris gyvena su jaunuoliu Inguku (akt. Ha Seongguk). Jo mamai tai atrodo neįprasta, tačiau nestandartinė jaunuolio ir vyresnio amžiaus moters gyvenimo kartu situacija tik­rai nėra keisčiausias šio pasakojimo aspektas. Tiesa, Iris netikėtai pasirodžius ant Inguku namų slenksčio paaiškėja, kad moteris daugiau neturi kur dėtis, tad vienintelė jos šiltos ir patogios nakvynės garantija – jauno studento naivus gerumas. Užuominų į Iris gyvenimą iki atvykstant į Pietų Korėją stoka tik dar labiau žadina smalsumą, kokius išgyvenimus slepia retkarčiais neadekvati veikėjos elgsena.

I. Huppert – išskirtinė aktorė, gebanti genialiai sukurti prieštaringus vaidmenis. Šiek tiek nerangi ir netaktiška, asimiliuotis nė neketinanti atvykėlė Iris – be galo simpatiškas personažas. Turbūt todėl, kad režisierius vengia teisti jau savaime pažeidžiamą veikėją. Kuklių, kantrių korėjiečių aplinkoje prancūziškos arogancijos ir išdidumo kupina Iris laikysena atrodo nenatūraliai, pabrėžia veikėjos nepritapimą ir vienišumą. Ji yra nepriklausoma, ori vidutinio amžiaus dama, kažkodėl atsidūrusi kitame pasaulio krašte, bet kartu ir bejėgė našlaitė, ieškanti paguodos pokalbiuose su nepažįstamais žmonėmis ar savo mokiniais. Hong Sang-soo filmas iš esmės bando nutapyti šios sunkiai perprantamos moters portretą, kol ji be tikslo klaidžioja Seulo parkais, užsikorusi ant didžiulio akmens valandų valandas žvelgia tolyn ir bando svetimos erd­vės horizonte sužinoti ką nors tikro apie save.

Lėto tempo ir koncentruoto siužeto filmas leidžia sutelkti dėmesį į psichologinį pagrindinės veikėjos paveikslą, kultūrinius prancūzės ir korėjiečių skirtumus. Statiškais kadrais įrėmindamas Iris susitikimus su aplinkiniais, režisierius kuria melancholišką atmosferą, protarpiais praskaidrindamas ją mažumėle ironijos. Kameros nejudrumas žiūrovą paverčia stebėtoju, filmą patiriančiu kartu su jo veikėjais dabarties akimirkoje. Šioje dramoje dabartis be galo tvirtai apčiuopiama, filmo laikas beveik atitinka realų laiką. Tačiau tarsi netyčia pasikartojantys Iris pokalbiai su mokiniais pašiepia šį glaudų santykį su tikrove, sukurdami keistą laiko kilpos efektą. Vis dėlto žiūrint filmą nuolat persmelkia neišsakytos tuštumos pojūtis. Tai, kas lieka Iris mintyse per jos rūkymo pertraukėles ar net už ekrano ribų.

„Keliautojos poreikiai“ – subtiliai eskapistinė kino patirtis. Kino, kuriame ne bėgama nuo pasaulio ir savęs, o siekiama surasti kelią atgal. Čia vadovaujamasi senu kaip pasaulis paradoksu, kad, norint suprasti akivaizdžius dalykus, kartais reikia gerokai atsitraukti nuo pažįstamos aplinkos. Net pats filmo pavadinimas siūlo ironiškai pasvarstyti, kas gi tie esminiai keliauti verčiantys dalykai. Juk svarbiausi Iris rūpesčiai giliai paslėpti po išorinėmis būsto ir pajamų problemomis. Galbūt tikrasis keliautojos noras tėra sutikti artimą sielą ir būti išgirstai.