Jūratė Visockaitė. Ką mums transliuoja nacionalinis transliuotojas (2)

Anksčiau smarkiai sukritikavusi „LRT televiziją“ (ir laidą „Pra(rasta) karta“), dabar ją taip pat smarkiai išgirsiu. Už ką gi daugiau – už Sauliaus Pilinkaus „Daiktų istorijas“. Taigi už šios svarbios įstaigos, deja, retai pasireiškiantį sugebėjimą prie savo girnų pastatyti ne š... malantį žmogų.

Yra LRT dar panašaus profilio Virginijaus Savukyno pasisėdėjimai / pavaikščiojimai – „Istorijos detektyvai“. Virginijus orientavosi į legendinius Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko dialogus, kai viena pusė apsimesdavo mažiau išmananti ir kreipdavosi paaiškinimo į kitą, į garbųjį Absoliutą. Bumblausko režisūra tiko prie karalienės Istorijos veido, o Virginijaus istorijos mokslo popsas, linksmos ir intriguojančios istorijos, intencija kviesti mus, pavyzdžiui, į Valdovų rūmus, nes čia „Gedimino ranka galėjo liesti šitą mūrą ir tu gali pasijusti Gediminu“ yra skirta, na, sakysim, „Auksinio proto“ – tos bendrinės, paviršutinės „LRT televizijos“ stilistikos – žiūrovui.

Grįžkim prie reikalo. „Daiktus“ buvau nubaudusi nežiūrėjimu, kai aptikau juos slystant nuo subtilios temos, kai įžanginis daiktelis tapo priedanga, vien dekoratyviu objektu. Štai ir nusivažiavai, brolyti, sunku per visą laidą išsiuvinėti tokį poetinį punktyrą... Tačiau greitai atlyžau, nes, sakysim, spygliuotos vielos gabalas, sunarstytas gal prieš pat laidą ir tradiciškai demonstruojamas ant Sauliaus staliuko, vis tiek išlaiko grįžtamąjį žmogaus ir vietos ryšį.

Toji viela rišasi su IX forto monumentu; su baltagvardiečių generolo Piotro Vrangelio gimimu štai šiame name netoli Novoaleksandrovsko (Zarasų); su keista „transformatorine“ ant aukšto Altanos kalno Užupyje. Ir net visus tris siužetus jungiančia dvigalvio erelio sage laidos vedėjo (mūvinčio galifė kelnes!) rankose. „Tai ne pats mėgstamiausias ženklas Lietuvoje“, – ištaria jis dėl visa ko. O ir vėliau nebijodamas suerzinti rusofobų sugeba į savo tobulai artikuliuojamą šneką įterpti: nesvarbu, kad forto paminklas kurtas sovietiniais metais, jis privalo būti mūsų kultūrinėje atmintyje; mes čionai turime mažai carinių artefaktų, gal ir, ačiū Dievui, turime ir savų... Kitas siužetas apie Rokiškio žydo siuvėjo sūnų Jakovą Smuškevičių, Generolą Duglą, rusų-ispanų-mongolų, (bet ne lietuvių) karo lakūną didvyrį, 1939 m. aišku kieno nušautą ligoninėje ant neštuvų į galvą, pabaigiamas mūsų šviežiu „sušaudymu“: 2015 m. nuo pjedestalo Rokiškio aikštėje nurėžta Smuškevičiaus galva. Pilinkus ir krašto muziejaus direktorius ją nufilmuoja sandėliuke nuėmę skudurą – deja, be aštresnio komentaro... Gerbiamieji ir negerbiamieji, o juk galime pastatyti iš naujo sumodeliuotą turistinį paminklą bebaimiam žydui berniukui, pakilusiam į aukštas tarptautines padanges!

Mūsų politizuoti akademiniai istorikai tokiems krapš­tukams neprofesionalams kaip Pilinkus (ar Liudas Mažylis) yra palikę užtektinai baltų dėmių. Ką mes žinome apie lenkų Vilnių, ką apie vokiečių Vilnių? Bendruosius kontūrus. Mažiau nei apie Kęstučio ar Vytauto laikus (kurių noriai imasi romantiškieji „Istorijos detektyvai“). Pilinkus štai iškapsto lenkaitę Janiną Dłuską, karo sanitarę, Paryžiaus žurnalų mados dailininkę ir pilotę, 1932 m. žuvusią Vilniaus padangėse. Jos motina ant aukšto kalno stato dukrai šešiakampį, veisia ant jo egzotiškų augalų sodą. Grafičiais aptepliotas bunkeriukas stovi iki šiol, ir niekam nė į galvą, kokia šito daikto istorija.

Štai vėlgi ekrane kitatautis, vokietis mokslininkas Theodoras Grotthussas iš XIX a. ir iš neprižiūrėto Gedučių dvarelio, kuriame atrado elektrolizę, ilgai sirgo, 37-erių nusišovė, jo vardo stipendija ir premija tyliai kažkam įteikiama, nes svarbesnės yra kažkokios naujos, išgalvotos premijos ir vardai, nes mokslininkai nemoka piarintis. „Grotusą“ gabiam jaunuoliui moka ją įsteigusi Theodoro giminė, o ne valstybė – tai gražu, tikra, intymu (kaip ir Gailių klano premija). Išties gal asmeniniai santykiai su verslu, o ne valstybės kapšas yra mūsų kultūros ateitis.

 

Jūratė Visockaitė. Ką mums transliuoja nacionalinis transliuotojas (2)
Žilvino Jagėlos piešinys.

 

O apsilankius Medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje – laidoje gvildenama druskos istorinė tema – kyla ir „sūresnių“ klausimėlių: oho, kaip fundamentaliai per keletą dešimtmečių direktorius Tauras Mekas sulipdė muziejų, bet ar nereikėtų čionai naujo vėjo ir net, atleiskite, šluotos. Juk farmacija – tuo labiau medicina – nūnai valdo pasaulį, pelnosi milijonus, gydo ir numarina milijonus... Ar dabar muziejus gali vaidinti tiktai šiltą užutėkį? Ar aštresnis laidos kampas yra ne Pilinkaus formatas?

Ak, turbūt ne... Nepatemps Pilinkus. Matyt, esu „neviernas Tamošius“, nes, televizijos mediatekoje radusi seniai pažįstamas pavardes, antrą sykį ir jau su savo didinamuoju stiklu revizuoju jas – ne, nėra nei formato, nei daiktų, nei mylimo laidos autoriaus...

Šaltenių giminė davė daug menininkų Lietuvai! Keliakamienis medis tampa banaliu „Daiktų“ atskaitos tašku ir noru pasilengvinti kūrybinį procesą. Pateisinčiau tokias šalteniškas legendas (pasisavintą kitų portretinių laidų objektą), jei jos čia būtų atskleidusios nematytas, negirdėtas giminės likimo detales, nenugludintus kampus. Prasitartų pasakoriai, kuo gi tapo kiti broliai ir seserys šalteniukai, arba patyrinėtų tą dėdės, „Puodžiūnkiemio“ rašytojo Antano Vienuolio kino kadrą darbo kabinete su Stalino portretu (juk redaktoriai sugebėjo jį surasti „Tarybų Lietuvos“ archyve). Dabar gi rašytojas Saulius ir dailininkas Arvydas, puikūs menininkai, artistiškai suvaidina dar vieną savo biografijos dublį, ir tiek. O laidoje apie Stefaniją Ladigienę (argi neišliko jos nuosavų daiktų, rekvizito ir ilgam meniniam filmui?) einama patogiausiu numindžiotu taku – pridedamas Irenos Veisaitės prisiminimas apie ją karo metu priglaudusią Stefaniją. Ir Irena pritemdo Stefaniją.

Daiktas, skirtingai nei žmogus, liudija tyliai ir neapgaudinėdamas. Todėl apmaudu, kai išslystama iš atrasto kelio, kai televizinė pompa priverčia pūsti burbulus, pasidaryti tokiam kaip visi. 

Na, ne kaip visi. Dar ne. Įsivaizduoju Pilinkų, skaitantį... žinias. Nes, viena vertus, žinios yra labai svarbi nacionalinio transliuotojo kolona. Antra vertus, labai svarbus yra balsas. Kokie lygūs lygutėliai, taisyklingos tarties, ir tiek, beaistriai, išsivadėję ir todėl nepatikimi balsai tas žinias per visus kanalus pas mus skaito! Ooo, kaip dailiai sustato kojeles prie „Panoramos“ stalo. Nacionalinis transliuotojau, išsiskirk šiuo atžvilgiu, pasitark su psichologais, su nusipelniusiais artistais, su gerbiamomis „Dviračio žiniomis“. Pasiklausyk ir pajusk užsienio garsių kanalų žinių energetiką. Eglė ir Marijus yra nuostabūs ir harmoningi, tačiau ar įsišak­nijusio pas mus diktoriaus neturi keisti (bent kartais, bent vienose žiniose nuo ryto iki vakaro) briaunota asmenybė? Nesakau juk, Pilinkau, eik ir skaityk. Bet... Gal esu neteisi, gal virusas taip veikia, ir monotonija yra tvirtas mūsų kasdienybės pagrindas?

Kol kas žiūriu „Daiktų istorijas“ ir išgirstu pritrenkiančią naujieną apie raupais nesirgusias karvių melžėjas. O greta įdėtas senutėlis „Begemotas, kuris bijojo skiepų“ (1966) išvis „tamsumas prašalina“.

Draugai