Prieš 50 metų Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodęs vaidybinis filmas „Jausmai“ iki šiol išsaugojo ir meninio filmo vardą.
Maskva (kad ir ką dabar sakytume, tiktai ji užsakydavo ir sumokėdavo už šitą brangią „muziką“) filmui suteikė žemiausią IV kategoriją: autoriai gavo mažą honorarą, filmo kopijų buvo padaryta 10 arba 16 – nenustatyta, kiek tiksliai (I kategorijos filmo atspausdindavo 2 000 kopijų). Tačiau filmas, kaip skubotai per įvairias retrodemonstracijas skelbia burbulą pučiantys žurnalistai ar net patys kūrybinės grupės nariai, vis dėlto nebuvo „padėtas ant lentynos“. „Jausmus“ 1975 m. sugebėta išvežti į tarptautinį San Remo festivalį ir pakelti jo oficialų prestižą žiuri prizu (režisieriams Algirdui Dausai ir Almantui Grikevičiui neleista vykti ir jie šito negalėjo dovanoti). Tariamam uždraustam vaisiui (plačiai nepadaugintam) tereikėjo laiko, kelių dešimtmečių, šiek tiek legendos ir jis... šovė į patriotinių reitingų viršų, aplenkdamas nepriklausomybės pradžioje kenksmingu, parsidavėlišku paskelbtą „Niekas nenorėjo mirti“.
Kažin kokioje neaiškioje kritikų apklausoje 1995 m. „Jausmai“ buvo išrinkti „geriausiu visų laikų filmu“. Ne tik formuluotė šiandien, praėjus 20 metų, verčia iš koto, bet apskritai istorijos lipdymas tarsi iš plastilino. Ar filmą matei, ar ne, ar prisimeni jį apytikriai, vis tiek reklama lįs tau į smegenis ir dar ilgai teigs „visų laikų“, „ant lentynos“, „Adomaitis vedė Bajorytę“ ir pan.
A. Grikevičius TV laidoje „Kine kaip kine“ (2010) ir kituose interviu nuolat kukliai teigdavo: „Panašiõs scenos (disidentinių herojų paskutinės vakarienės prieš bėgant į Švediją, – aut. past.) nėra niekur – jau tais laikais įteisinom šitą temą.“ Iš tiesų tokios „kietos“ nėra – buvo stebėtasi, kodėl gi cenzūrai jinai neužkliuvo? Identiškai perkelta į ekraną iš V. Žalakevičiaus scenarijaus, ji iki šiol skamba tikroviškai:
– Jis turi vaikus.
– Vaikai šiuo atveju vaidmens nevaidina, kai kalbam apie Lietuvos likimą. Aš galiu priverst.
– Ne kožną galima priverst. (...)
– Lietuvių kraujo kiekis ribotas.
– Ne pirmas toks išbandymas Lietuvai. Kol bus gyva emigracija, kol gyvi patriotai tėvynėje.
– Sakysim, kad jie jau nebegyvi.
– Nutilk!
– O jų vaikai jau komunistai.
Tačiau kelis kartus peržiūrėjus „Jausmus“ (kinofondas.lt), taip pat perskaičius, manau, vienintelę rimtą kinotyrinę Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės studiją „Kinas sovietų Lietuvoje“ (2015), šiandien susidaro įspūdis, kad filmas maskviečių buvo palaikytas ne antitarybiniu (iškarpyta buvo nedaug), o... autoriniu, lokaliu meniniu kūriniu, įdomiu tik sinefilams. Juk vos po kelerių metų jis buvo nuvežtas į Pabaltijo, Baltarusijos, Moldavijos festivalį Minske ir ten aktorė Regina Paliukaitytė bei operatorius Jonas Tomaševičius atsiėmė pelnytus prizus. Tiesą sakant, dabar žiūrint filmą, ne pagrindinių herojų Kasparo ir Andriaus, o būtent šios aktorės vaidmuo – Agnė, lygiavertė vyrams, nepaklusni, seksuali, gyvatiška moteris, – tampa pasakojimo ašimi.
Taip pat kompiuteryje „varinėjant“ filmą atskiromis scenomis, atsiranda stiprus vidinis „Jausmų“ ryšys su konkurentiniu „Niekas nenorėjo mirti“. Štai aktoriaus Laimono Noreikos partizanų vadas Aitvaras tampa mandagiu Inteligentu, emigruojančiu į Švediją, o karšti jaunėliai broliai Lokiai – dvyniais, lipdančiais savo gyvenimus ne vidurio Lietuvoje, bet pamaryje kone tuo pačiu laiku. Abiejų filmų moterys irgi pagimdytos vieno vyro fantazijų – apie jas šmaikščioji Aldona Liobytė prisiminimuose rašė: „Mačiau „Jausmus“. (...) visos bobos tik migiui, o visi vyrai – tik makaulių skaldymui, vienintelis šviesus personažas – karvė.“ Taip, V. Žalakevičiaus talentas ir geležinė ranka siejo ir nulėmė ne vieną Lietuvos įvaizdį.
Gerai įkrautas filmas, gilus ekranas įveikia laiko slenksčius ir žiūrovui atidengia vis naujas detales, naujas prasmes.
Pavyzdžiui, man šiandien atramos taškais filme tampa medinės lentos – tarsi formali estetika, bet itin lietuviška, šilta ir nebyli / iškalbi (plg. filmo refrenas „Daug kalbi...“). Įžangoje tos lentos kerta tau netikėtai, be pasiruošimo – gali išsyk ir nesuvokti, kad Morta gimdydama jau numirė, ir Kasparas, glostydamas savo statytos daržinės sieną (jinai – per visą kadrą), ima ardyti, plėšti, nes prireikė karsto. Genialu – nei mažiau, nei daugiau. Greitai vėl bus griebtasi lentų – dėžei, į kurią vyras suguldys gimusius dvynius ir plukdys juos valtyje per marias pas brolį. Pro aukštos tvoros plyšius Kasparas pamatys ir naująją savo pasiją Janę, pas kurią atvedė apsėklinti karvę – irgi tiesiog klasikiniai užsimezgančios meilės kadrai. Žinoma, filmo deguto lašu taps mediniai kapinių kryželiai, juokingai susmaigstyti tiesiog kopose.
Filmo dailininkai Jeronimas Čiuplys, Vladas Žilius, Nijolė Klišiūtė asketiškoje, nebuitiškoje uždarų jausmų teritorijoje negalėjo per daug reikštis: vidinis interjeras apkabinėtas džiovinamų žolių ryšuliais; pastatytas netgi poniškas senovinis mušantis laikrodis ir filodendrai, įrėmintos giminės nuotraukos – kodėl gi ne, juk čionai pamarys, dvynių „diedai pas kaizerį kariavo“; vyrai aptempti megztiniais, moterys – tiek jau to – miestietiškai sušukuotos. Tiesa, pernelyg dažnai įkyriu fonu per visą blyškų ekraną tampa kažin kokia turbūt ambicingos Agnės megzta užuolaida. Kadrai operatoriaus ir režisierių kuriami pabrėžtinai frontaliai, žiūrovui tarsi tiesiai į kaktą, jie vėliau gerai atrodys nuotraukose, vieni kritikai juos galės pavadinti atidžios dokumentininko rankos padarytais, kiti, dabartiniai ir jaunesni, atvirkščiai, čionai įžiūrės teatrą, ypač aktorių vaidyboje, nors toks buvo visas anos eros nesusmulkėjęs ir kiek pakylėtas kinas.
Tačiau, kaip šykščiai toje televizijos laidoje tarsteli operatorius J. Tomaševičius: „Kinas... Kinas arba yra, arba jo nėra.“ (Užšalusi prie kranto, tačiau properšose sunkiai banguojanti ir vangiai bėglių valtį priimanti jūra!) Naują kino erdvę ir laiką arba pavyks sumontuoti iš daugybės kūrybinės vizijos sudedamųjų, arba jos nuskries kur nors į šiukšlių pilną kosmosą.
Iškart po filmo premjeros L. Tapinas rašė: „Žiūrovas nėra parengtas sekančiam epizodui, kadrui. Jis jaučia nesuprantamą filmo trūkčiojimą.“ Ir A. Mikonis-Railienė šiandien pritaria: „Elipsinis naracijos būdas, nevientisas montažas, kiek statiška ir vienoda filmo erdvė trukdė autoriams sukurti priežasties-pasekmės principu paremtą siužeto plėtotę.“
Visiškai taip, nors negali nepripažinti, kad iš toliau pažvelgus nevikrūs trūkčiojimai į vieną originalų daiktą ir sudeda šitų nerangių jausmų bei juos aplenkiančių, absurdiškų karo pabaigos įvykių istoriją. Pasiteisina net latvio Egono Livo romano „Velniakaulio dvyniai“, iš kurios scenaristas nugvelbė porą situacijų, pavadinimas.
Nuslūgusiame lyg Kuršių marios „Jausmų“ finale „Po dešimties metų“ – su neturtingu kokios nors tarybinės Pervalkos (kurios žvejų nameliuose ilgai ilgai – iki kapitalistinių nepriklausomybės grimasų įsitvirtinimo – Kino studijos darbuotojai vasarodavo) gyvenimėliu – Kasparas, užeigos šeimininkas, sulaukia brolio Andriaus. „Iš Sibiro sugrįžau“, – sako jis, nors su kostiumu ir kaklaraiščiu atrodo lyg nulietas iš švediško paveiksliuko. Gal filmininkai šitaip pajuokavo – juk galėjo būti finalas „iš Švedijos“? Mįsle šiandien pasirodė ir tie Kasparo išauginti dešimtmečiai dvyniai, kurie padeda tėvui tvarkytis ir nepasako nė žodžio, tik kaip nebyliai linksi galvomis. Jie užaugs teritorijoje, kurioje užteks linksėti.
Taigi filmas vėl užtikrintai įtraukia tave, priverčia skaityti kampuotą, nepatogų, nekompiuterinį rankos raštą.
Įsimintini, nė kiek nenublukę ir tolesnei ateičiai pasiliekantys gražiausi (aktoriniai!) epizodai: pirmasis tardymas milicijoje, Kasparo-Regimanto Adomaičio ir stribo Vaitkevičiaus-Broniaus Babkausko (plg. Donato Banionio pirmininkas Vaitkus), vaikystės draugų, dialogas, naivūs žodžiai apie tai, kad „kas nors ir tą darbą turi atlikt, ne amžinai juk“; įskundusios valdžiai karštai tebemylimą Kasparą Agnės-R. Paliukaitytės moteriška logika: „Kodėl pasakei, kad du vokiečiai? – Du tai daugiau negu vienas“; garsioji, jau nuzulinta, bet nenusibodusi nebyli meilės scena, kur ant suolo petys prie peties sėdi Eugenija Bajorytė ir R. Adomaitis; vežimas su žuvusiais partizanais ir stribais bei juos palydintis Gedimino Girdvainio Valdas, kurio priėjęs Kasparas klausia, kaip laikosi jo nusižiūrėta sesuo: „Karvę buvau atvedęs. Neprisimeni?“ O tas nesupratęs atsako apie bulių: „Tai ką, ar nepadėjo?“
Suskaitmeninti „Jausmai“ atlaiko metų svorį, negana to – gali pakeisti skurdų šiandienį kino meniu. Galite pasitikrinti.