Paskutinis kino festivalis, kuriame uoliai lankiausi, buvo Maskvos tarptautinis (penkių žvaigždučių), ir tai buvo prieš šimtą metų. Supratau, kad ažiotažinis kino žiūrėjimas, žvaigždės, plojimai ne man – ir užraukiau šitą reikalą. Man, „etatiniam“ žiūrovui, reikia individualaus suartėjimo su kinu tamsioje salėje ir tokio paties išsiskyrimo.

O jeigu pageidauji stebėti srautą ir tendencijas, reikia... tendencingo festivalio, retrospektyvos, siauros teminės kino savaitės. Reikia to renginio autoriaus, vienminčių kabineto. Tokių festivalių pasaulyje apverktinai mažai, nes jie pirmiausia naudojami pinigams, reklamai prasukti.

Atsiliepimus apie lietuviškus „Scanoramą“ ir „Kino pavasarį“ ne pirmus metus girdžiu tik iš pažįstamų lūpų („Reikia daug pažiūrėti, kad pamatytum 2–3 gerus“), o į festivalio nasrus nusiųsti akredituotieji ilgose apžvalgose paprastai vengia bent minimaliai reziumuoti, nes tai tiesiog neįmanoma. Argi?

Papiktinsiu kino vartotojus, tačiau esu įsitikinusi, kad dviejų panašaus veido festivalių mums daugoka – per tiek metų jie tiktai plečia apžvalgos horizontus ir nesirūpina kino švietimu tikrąja to žodžio prasme. Ką, pavyzdžiui, gali ugdyti, iškristalizuoti tokia organizatorių kryptis: šiemet didelis dėmesys skiriamas moterų sukurtam kinui?

Vis dėlto neiškenčiau ir atėjau į „Stebuklo“ (rež. Eglė Vertelytė), vienintelio į „Scanoramos“ programą įtraukto pilnametražio vaidybinio filmo, premjerą. Ir kultūros minist­rė, ir Lietuvos kino centro atstovai, mačiau, atėjo. Tikiuosi, jie filmą įvertino ir padarė atitinkamas išvadas.

Kuo gi mes, kolegos, taip džiaugiamės per 20-ąjį ar dar kažin kelintą festivalio jubiliejų? Pilnomis salėmis? Mūsų publika, kuri ploja tokiems Lietuvoje pagaminamiems filmams kaip „Trys milijonai eurų“ ir „Stebuklas“?

Man dėl „Stebuklo“ buvo paprasčiausiai gėda. Festivalio autoriai jo iš anksto neperžiūrėjo, o gal įtraukė į prog­ramą dėl edukacijos „Kaip nereikėtų filmuoti“, „Jeigu nesukuriamas kino vaizdas, nė puiki aktorė filmo neišgelbės“?

Kokia festivalio paskirtis? Kuo daugiau apžioti ar pamažu, metodiškai šviesti? Paskirtis tokia pati, sakysite, kaip ir kasmet ant savo ilgų kojų svyruojančių „Sidabrinių gervių“. Skatinti jaunimo susidomėjimą kinu, išsikovoti daugiau rėmimo, kad visi galėtų pabandyti...

Jeigu jūs visai taikiai, be spazmų išsėdėjote „Stebuklo“ premjerinį seansą ir paplojote, tai jums kino mene dar reikia šviestis ir šviestis – žiūrėti rinktinių režisierių filmus ir galvoti, lyginti. Gaila, kad kino festivaliai šitame švietime jums mažai pagelbės.

Beje, jūs dar iki Naujųjų galite kino teatruose ramiai, be fanfarų pamatyti iki festivalio „užspaustus“ gerus festivalinius filmus: „Kvadratas“, „Nuolankioji“, „Apie kūną ir sielą“, „Dėl viso pikto“.