Greitai Los Andžele bus įteikti amerikietiškieji „Oskarai“. Geriausio filmo kategorijoje varžysis šie filmai: „Linkolnas“, „Optimisto istorija“, „Pi gyvenimas“, „Argo“, „Vargdieniai“ (LM, sausio 25), „Taikinys #1“, „Meilė“ (LM, 2012, lapkričio 2), „Pabaisos iš laukinių pietų“, „Ištrūkęs Džango“ (LM, vasario 8). Nominacijų sąrašas ilgas ir kasmet vis ilgėjantis. Dauguma filmų yra ar bus rodomi Lietuvoje.
„Pabaisos iš laukinių pietų“ (rež. B. Zeitlinas). Į filmą nuo pirmųjų kadrų tarsi imama pumpuoti deguonį. Daug vandens, ryškios saulės, augalijos, gyvūnijos (įskaitant žmones), šiukšlių (kurios nėra itin atgrasios), šnekų, klyksmų ir virpesių – čia, atskirtoje nuo civilizuoto gyvenimo oazėje, Luizianoje, gimė ir auga juodaodė mergaitė, beveik mauglis, ir viskas aplinkui apžiūrima jos akimis. Režisieriui debiutantui pavyko iš dalies susitapatinti su heroje, todėl išgaunamas stebėtinai retas efektas – pasakoje-nepasakoje natūralus laukinis vaiko žvilgsnis, jo pasaulėžiūra prikelia ir nuspalvina tuos aplink gyvenančius šiukšlynų žmones, amerikietiškus bomžus. Kloaka iš tiesų virsta pulsuojančia oaze, alkoholikas tėtušis, savo šešiametę mokantis atsiplėšti gyvenimo dantimis, atrodo, tuoj uždainuos. Nepatrauklus realizmas vykusiai verčiamas magija, kažkokiu spinduliuojančiu abstrahuotu priemiesčių folkloru, paraleliniu pasauliu, lokalios detalės skleidžiasi lyg keistos gėlės: retkarčiais pradundantys kompiuterių animuoti priešistoriniai šernai nė kiek negriauna mūsų iliuzijos, kad viskas yra tikra, kad šitie žmonės atrado savo vietą ir yra laimingi.
Tačiau iki kusturiciško pakylėjimo jaunajam Zeitlinui vis dėlto kažko trūksta. Įpusėjus filmui, metaforiška jo tapyba apsunksta; po viso iš šiukšlyno išgriebto taboro persikėlimo į sterilią ligoninę kažkas scenarijuje jau nebesusiriša; mergaitė gyvena sau, suaugusieji sau, jos jau nepavadinsi maugliu, ji jau žiūri smerkiamu ar tragišku žvilgsniu; kaip oro ima trūkti humoro.
O iki šedevro buvo visai netoli.
„Linkolnas“ (rež. S. Spielbergas). Amerikiečių jaunąją naciją Abrahamas Lincolnas turbūt įkvepia panašiai kaip lietuvius Mindaugas, o rusus Petras Pirmasis. Bet kadangi jis gyveno palyginti ne taip seniai, tai kinematografininkai turi kur kas daugiau dokumentinės medžiagos, daugiau galimybių kurti ir įkvėpti amžininkus, Jungtinių Valstijų piliečius, tolesniems demokratijos žygdarbiams. Taigi Holivudo meistras Spielbergas ėmėsi „valstybinio“ užsakymo ir padarė jį – akademiškai, profesionaliai perfect, tačiau sausai, su keliais lašais romantikos, pompos ar dvasios – o gal tik mums, neamerikiečiams, taip rodosi. Neįtikėtina, bet Spielbergas prisiverčia ir apsieina be savo „arkliuko“, puikių masinių scenų. Visos kovos – žodinės – vyksta kukliuose kabinetuose. Todėl lygiaverčiais filmo autoriais galima vadinti scenaristus ir aktorių D. Day-Lewisą, kuriam neduoti „Oskaro“ už geriausią vyro vaidmenį bus tiesiog neįmanoma.
Ilgesio valandėlę „Linkolno“ herojai vis ima į rankas tuometį fotoportretą – neseniai išrastą dagerotipą, ir pats filmas stilistiškai yra tarsi iš to dagerotipo stikliniame futliare išplaukęs: dažniausiai juodame-mėlyname dujinės lempos apšviestame kadre santūrūs veidai ir prislopinto tembro balsai nuodugniai, po milimetrą atkuria gyvą trimačio vaizdo istoriją ir sidabro šituose paveikslėliuose tikrai atrandame. 16-asis JAV prezidentas Lincolnas, tiesiog retorikos profesorius, šneka tyliai, įtaigiai, nesustodamas ir „užšneka“ vergiją – priimama konstitucinė pataisa. Tai yra pasigėrėtinas istorinis faktas. Kuriuo, reikia manyti, gėrėjosi visi JAV prezidentai – iki dabartinio 44-ojo, nuo vergijos atsiplėšusio kosminiu atstumu.
Filmas muziejinis (gerąja prasme) ir gali būti vadinamas tam tikros rūšies šedevru.
„Argo“ (rež. B. Affleckas). Istoriniu faktu – CŽV ir Holivudo staigiai suplanuota ir sėkmingai įvykdyta „operacija „Argo“ – remiasi ir šis veiksmo filmas. 1980 m. iš įkaitusio Irano fiktyvi filmavimo grupė išveža šešis amerikiečius, kurie per riaušes pasislėpė Kanados ambasadoje... Keista, kad per 30 metų niekas šios tipiškos „amerikietiškos“ istorijos neišsitraukė iš palovės, gal nesiryžo ir nemokėjo korektiškai dėlioti politinių akcentų? Subrendęs ir be galo surimtėjęs aktorius Benas Affleckas tuos akcentus aptrina – daug vaidmenų filmo projekte atliekanti kino žvaigždė (ir pagrindinį CŽV agento vaidmenį) pasirenka pasiutusį trilerio tempą, ir žiūrovai atkurtos tuometės Irano aplinkos ir jos tiesmuko vertinimo gauna ne tiek ir daug. Važiuojant automobiliu pro langą tik akimirksnį šmėkšteli ant statybinio krano pakartas žmogus; turgaus prekeiviui nepatinka fotografuojanti amerikietė; iraniečiai vaikai iš sunaikintų sukarpytų dokumentų primityviai lėtai dėlioja bėglių fotoportretus; oro uosto ginkluota kontrolė iš keleivių eilės viens du išgriebia įtartiną keleivį; o bruzdančios minios bendrojo plano kadrai nebedaro įspūdžio, nes turbūt visus tuos 30 metų buvo kasdien rodomi per mūsų televizorių. Filme nėra kraujo, yra vykusio, deja, trumpalaikio humoro iš holivudinių kabinetų, kuriuos kino žvaigždė Benas nesyk mynė; nėra įsitikinimo, kad Rytai – žvėrys, o amerikiečiai – tai jau pasaulio gelbėtojai. Ir už tai ačiū. Tvarkinga siužetinė schema, užtikrinta režisūra, puikus montažas ir garsas, jokių paklaidų (išskyrus „priklijuotą“ saldų agento sugrįžimo namo pas žmoną finalą) – taigi, penkios žvaigždutės?
Vis dėlto „Argo“ pasaulinio kino kontekste pavadinčiau atgyvena, na, arba (vėl prisiminus jo siužetą – Irane Holivudo tarsi filmuojamą juostą apie „mėnuliečius“) gerai sukaltu fantastiniu dokumentiniu filmu. Irano kinematografininkai šiandien kuria kiną, kuriam panašios holivudinės schemos tiesiog juokingos. Ir jeigu į „The Oscars 2013“ geriausio užsienio filmo nominacijų sąrašą per klaidą būtų patekęs koks nors naujas iraniečių filmas, išvystume paradoksalų kino peizažą...
Taigi, suteikti „Argo“ šedevro poziciją (arba nominaciją) net laikinai yra labai drąsu.