1963 m. kovo 13 d. Vilniuje, paneryje, K. Požėlos gatvės gyvenamajame name tarp A. Vienuolio ir Komunarų g., buvo atidarytas dviejų salių kino teatras „Planeta“.

Tą pavasarį Neris tikrai plaukė į tą pačią pusę, per Žaliąjį tiltą (kiek įstengiu prisiminti, visai tuomet ir ne žalią, bet su panašiom apšvietimo lempom – pasitikrinkim Algimanto Kunčiaus nuotraukose) atriedėdavo ir nuriedėdavo kur kas daugiau sunkvežimių, tačiau tokio transporto konvejerio, kaip dabar šiame „žiedelyje“ su kuklia pušelių ir kovarnių salele, niekas nė nesapnavo. Stotelę „Planeta“ visada dengė šalto mūro šešėlis – už to mūro sienų aukštuose butuose gyveno daug menininkų ir mokslininkų, po savęs palikusių turbūt daugiausia sostinėje memorialinių lentų. Naujosios „Planetos“ kaimynystėje tada dar nebuvo apsistojęs mūsų Operos „titanikas“, išvis nieko tokio čia nebuvo (o dabar greit atsidarys dar ir Vytauto Kasiulio muziejus!). Kaip žinome, kinas chruščioviniame (ir stalininiame, ir brežneviniame) Vilniuje buvo vienintelis pigiai prieinamas, liaudžiai stropiai atrenkamas menas.

Į „Planetą“ su dviem ilgom niūriom „dešrinėm“ salėm nevaikščiojau, buvau gimtosios „Tėvynės“ patriotė – iš pradžių visą šeimą ten tempdavo „pasižmonėti“ tėvas, vėliau klasės draugai ir mokytojai. Tačiau svarbiausiu sostinės kino teatru neginčijamai tapo „Lietuva“, atsidariusi po poros metų, 1965-aisiais, ir užkariavusi visų vilniečių širdis (būtent širdies skausmas, gerai užsėdėta vieta paakino ir tą garsią, neseniai vykusią kino teatro gelbėjimo akciją, kuri neišgelbėjo –­ bet kas žino...).

Turiu vienintelį tikrą „istorinį“ prisiminimą: „Niekas nenorėjo mirti“ (1966) visa šeima draugiškai žiūrim didžiulėje „Lietuvoje“ su fantastiškai gražiai lenktom žiūrovų eilėm ir tūkstančiu sustingusių pakaušių, ir visi tie pakaušiai sutilindžiuoja nuo griausmingo – vieningos Lietuvos – juoko, kai Bronius Babkauskas ištaria: „Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei pasakius...“ „Lietuvos“ neįstengė „perspjauti“ nei senieji Vilniaus kino teatrai, nei naujieji „Vilnius“, „Vingis“, „Maskva“ („Helios“), „Lazdynai“.

O šiandien... O šiandien švenčianti išmintingoji solenizantė „Planeta“–„Skalvija“ žurnalistus pakviečia į ekskursiją po „tas vietas“... Na, jeigu pasakyčiau – po kapines – nesumeluočiau. Tokią ekskursiją galim pasidaryti ir kiekvienas iš mūsų (žr. žemėlapį) – juk dažnai pro tas pažymėtas 23 vietas Vilniaus mieste praeiname.

Per dvi valandas dviem autobusiukais didžiąją dalį tų „viešųjų erdvių“ apskriejome, pusėje nė nesustojome, tik gedulingai pristabdėme ir įsivaizdavome... Na, nieko nepadarysi – Vilniaus gatvėse kovo saulė vis dar linksmai užsižiebia, o likusiuose kino teatruose („Pasakoje“, „Skalvijoje“) ir kino centruose („Vingyje“,  „Akropolyje“, „Oze“) šviesa vis dar paslaptingai užgęsta.

Taigi, Vilniaus kino teatrai „Aušra“ (Pylimo g. 54) ir „Kronika“ (Pylimo g. 18) – vėl sugrįžo į Bažnyčios glėbį. Į Visų Šventųjų bažnyčios neviešąsias patalpas dabar neįsibrausite nė su ekskursija, 1944–1993 m. veikusiai „nudėvėtų filmų“ amfiteatrinei šimto vietų „Aušrai“ nūnai atstovauja bjaurios stiklinės durys. O štai Evangelikų reformatų bažnyčią mums atrakina pats kunigas –­ pajuokauja, kad dokumentinių filmų kino teatre „Kronika“ (1957–1990 m.) visi susėdusieji visuotinėje tamsoje (nes kinas sukosi ratu non-stop) žiūrėjo tiesiai į ekraną ir nematė 1835 m. statytos bažnyčios prašmatnių lubų, o dabar visi čia užėję tik į tas lubas ir žiūri. Mano atsiminimų vaizdajuostėje yra išlikusios kantrios žiūrovų eilės net tarp dorėniškų kolonų ir gatvėje – rodos, vienas iš tų „kasinių“ filmų vadinosi „Atsiminimai apie ateitį“. Keista, publika kažkaip susivokdavo, susižinodavo, kas, kur ir kada, nors jos didenybė reklama dar tik krutėjo vystykluose. Už 10 kapeikų nusipirkus bilietą į „Kroniką“ reikėdavo pro miegančius, sušalusius ir apsikabinusius, mindant jiems kojas, brautis į laisvą vietą eilės viduryje, o paskui taip pat išsinešdinti lauk. Žvėryne egzistavo dar vienas bažnytinio turto okupantas – „Žvaigždė“ (Sakalų g. 20, 1950–1982), bet ten jau nevažiuojame.

Gražioji ir iki šiol tebegraži iš išorės „Pergalė“ (Pamėnkalnio g. 7/8) mus įsileidžia pro apsauginius ir žavingą snobišką fontanėlį – giliau, už stiklo durelių, pro užuolaidėles, matome prie kazino lošimo stalelių rymančius retus šiuo pa­ros metu lankytojus. Antrame aukšte –­ eilė tų pačių neaukštų, tvirtų marmurinių kolonų, persisvėrus per barjerą atsiveria tas pats vaizdas į ištaigingą pirmojo aukšto fojė su lošėjais (anksčiau, regis, čia lošdavo šachmatais). Buvusioje kino salėje ruošiamasi kažkokiam renginiui su gausybe staliukų. Neoklasicistinę „Pergalę“ (1951–1992), teigiama, statė vokiečių belaisviai.

Labai panašius staliukus su kėdėm stumdome ir „Tėvynėje“ (Kalvarijų g. 85). Dabar čia įsitaiso muzikinio teatro ir „Niujorko“ klubo lankytojai, mėginantys užkandžiauti ir linksmintis. Erdvė neatpažįstama, ankšta, pigi ir neskoninga. Įdomu, kas šiuose ilgaamžiuose bunkeriuose vyks dar po 20–50 metų? „Tėvynė“ (1954–1992) pastatyta pagal tipinį projektą – tokie pat kino teatrai buvo suręsti Naujojoje Vilnioje („Draugystė“), Kaune („Taika“), Klaipėdoje („Aurora“).

Į „Spalio“ (Didžioji g. 18) apartamentus, XX a. pradžioje pastatytus ir priklausiusius bankininkams, dabar vėl įsikėlė jų kolegos. Tauria pilka spalva nudažytas namas, be abejo, pateko į geras rankas. Iki karo čia veikė dar ir kino teatras vardu „Adrija“ – taigi, interjerai buvo nesyk keisti, o „Spalio“ eroje (1945–1991), kiek atsimenu, kino teatro patalpose būdavo šalta – tais ne tokiais jau tolimais „ledynmečio“ laikais visą šitą seną dingusį kino kapinyną apšildydavo malkomis, tad jas visaip taupydavo.

„Pionierius“ (Naugarduko g. 10/2), kaip teigia istorija, apie 1956 m. turėjo netgi savo orkestrą. Gyva muzika iki karo ir dar ilgokai po jo kinematografui nebuvo svetima – nuo nebyliojo kino laikų kai kuriuose pajėgiuose užsimokėti kino teatruose prieš filmą grodavo vadinamieji taperiai (tikėkimės, kad prie jų bus sugrįžta, nes kino teatrams juk reikės kažkaip gelbėtis nuo „naminio“, piratinio kino). „Pionierius“ (1944–1988), įžūliai pionieriškai įsitaisęs prieškario žydų teatre, vegetavo ir gavo jį grąžinti atgal – dabar čia Tolerancijos centras.

Pro „Vilniaus“ (Gedimino pr. 5) grakštų fasadą su betoninėm klostėm, kurį, kaip ir visą modernų kino teatrą, atsakingai suprojektavo ir kaip architektūrinę „plombą“ tarp namų įstatė architektas Jonas Kasperavičius, manau, daugelis iš mūsų vis dar praeina kaip pro „kiną“, o ne pro parduotuvę „Benetton“. „Vilnius“ (1963–2001) mėgino egzistuoti kaip gyvas kinas, renginių ir kontaktų teatras – dievai žino, gal spiralė apsisuks ir kontaktai vėl susijungs.

Nostalgiškiausiomis ekskursijos vietomis kelioms minutėms tapo, sakyčiau, pačios kinematografiškiausios – tuščios. Netoli gėlių turgelio Gedimino prospekte buvo prisiminta medinė kareivių statyta daržinė „Helios–Soldaten“ (1944–1955). Pro rekonstruojamo Sereikiškių parko (Jaunimo sodo) vartus apžvelgėme išnykusios „Vasaros“ (1955–1986) išnykusius kontūrus. Įdomu tai, kad helios vardai kursavo per XX a. Vilnių, sušvisdami tai čia, tai ten (Didžioji g. 33, Vilniaus g. 17,  Didžioji g. 28).

Pabaigoje skaitytojams ir žiūrovams, ypač seniems vilniečiams, manau, derėtų pasakyti, kad ekskursiją organizavusi „Skalvijos“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė rengia knygą apie Vilniaus kino teatrus. Smulkiausi prisiminimai yra labai vertingi ir labai laukiami (A. Goštauto g. 2/15; sonatazalneraviciute@gmail.com).