Aš neklausysiu, nes tu klausaisi už mane

Savaitgaliais lietuviški televizijos kanalai transliuoja net kelias muzikines laidas, kurias sieja ne tik panašus transliacijų laikas, bet ir formatas. Tai konkursai, kuriuose rungiasi įvairūs muzikos atlikėjai (tikėtina, populiariausi yra vokalistų konkursai), o jų pasirodymus komentuoja ir vertina dažniausiai iš šios srities žinovų sudaryta komisija. Nors komisija tarsi ir neturėtų būti šių laidų traukos objektas, tačiau, kad ir kaip paradoksalu, kai kurių bent jau aš nepraleidžiu ne tik dėl skambančios muzikos, bet ir dėl komisijos komentarų. Kitaip nei įvairių sporto varžybų teisėjai, muzikinių šou konkursų komisijos nariai turi galimybę ir dažnai netgi prievolę savo sprendimus pakomentuoti.
Iš pirmo žvilgsnio toks šių televizijos laidų formatas tarsi nekelia jokio įtarimo. Jose imituojami tikri muzikiniai konkursai, kuriuose, kaip žinia, atlikėjų pasirodymus vertina ir konkurso nugalėtojus renka kompetentingi komisijų nariai. Įtarimų sukelia tai, kad laidose, dažniausiai kitaip nei tikruose muzikiniuose konkursuose, komisija atlieka tik patariamąją funkciją, galutinę sprendimo galią perleisdama žiūrovams. Galbūt komisija šiuo atveju atlieka šiek tiek kitas funkcijas, nei gali iš pradžių žiūrovui pasirodyti. Galbūt būtent šios, nelabai žiūrovo pastebimos papildomos komisijos funkcijos, nulemiančios tam tikrą jos populiarumą, yra neišvengiamos tokiose laidose.
Filosofas ir psichoanalitikas Slavojus Žižekas viename savo pranešime pastebėjo, kad įvairiuose televizijų transliuojamuose humoristiniuose serialuose girdimas menamų, „už kadro" esančių žmonių juokas skamba tam, kad tikrajam serialų žiūrovui nereikėtų juoktis. Tokiu būdu žiūrovo juokas pakeičiamas įrašytu juoku. Vieno elemento pakeitimo kitu esmė yra ta, kad sunkiau pasiekiamas elementas, šiuo atveju tai yra žiūrovų juokas, pakeičiamas kitu – pasiekiamu elementu, kuris yra ir lengviau kontroliuojamas: juk įrašas serialų kūrėjų gali būti įjungtas bet kada. Dėl to žiūrint serialą gali susidaryti įspūdis, kad juokiamasi net iš juokelių, kurie juokingi tik serialo kūrėjams, o įrašytas juokas tarsi įkūnija idealų žiūrovą, galbūt kiek perdėtai reaguojantį į smulkiausią serialo detalę. Pritaikius šią prielaidą aptariamoms muzikinėms laidoms-konkursams, iškyla klausimas: kokius šių laidų žiūrovų veiksmus ar santykį su girdima muzika pavaduoja jose dalyvaujantys komisijos nariai?
Susidaro įspūdis, kad komisijos nariai muzikos klausosi aktyviai, atidžiai, jautriai reaguoja į nedidelius atlikimo niuansus, šiuo savo santykiu su muzika tarsi įkūnydami klausytojų, kuriuos sutikti savo koncertuose trokšta kiekvienas atlikėjas, įvaizdį. Komisijos narius galima pavadinti idealiais klausytojais, nes jie ne tik įdėmiai klausosi, bet tarsi turi „trečiąją ausį", suteikiančią galimybę girdėti daugiau. Turėdami šį papildomą klausos organą, komisijos nariai girdi daugumai nepastebimus papildomus balsus ar nepagaunamas muzikines prasmes, išsidėsčiusias virš ar tarp skambančių garsų. Tokiu būdu sunkiai įgyvendinamas atlikėjų, o gal ir visos muzikinės bendruomenės noras, kad žiūrovai muzikos atlikimo klausytųsi aktyviai, – o tai neįmanoma dėl daugybės žiūrovą blaškančių aplinkos faktorių ir dėl fakto, kad dauguma žiūrovų nėra muzikos žinovai, – pakeičiamas lengviau pasiekiamu mažesnės grupės žmonių, sudarančių komisiją, aktyviu klausymusi. Kadangi laidose yra komisija, žiūrovai gali užmegzti lengvesnį – pasyvų santykį su girdima muzika. Šis santykis, tikėtina, malonus tuo, jog nedaug reikalauja: leidžia klausytojams išjungti klausymosi instinktą ir nesiklausyti – girdėti tik labai nedidelį kiekį muzikinės informacijos, nebijant ko nors neišgirsti. Žinodami, kad kompetentingi komisijos nariai vis tiek klausysis, žiūrovai gali atsiduoti aplinkos nekontroliuojančiam ir netgi priešingai – leidžiančiam aplinkai kontroliuoti juos santykiui, kuris dėl to yra šiek tiek mazochistiškas.
Televizijos žiūrovai – tai pasyvūs, anonimiški, neišprusę, priklausomi ir naivūs vartotojai. Nors toks jų įvaizdis vis dar populiarus ir gan dažnai sutinkamas, bet šiuolaikinėje medijų teorijoje egzistuoja ir kardinaliai priešingas žiūrovų įvaizdis. Jeigu sutiktumėme su šiose teorijose vyraujančia nuomone, kad televizijos žiūrovas yra aktyvus, išsilavinęs ir kritiškai vertinantis gaunamą informaciją vartotojas, tuomet aptariamose muzikinėse laidose-konkursuose komisija yra tarsi tam, kad sudarytų galimybę susiformuoti pasyviam žiūrovų santykiui su laidose skambančia muzika, o galbūt netgi žiūrovus įtikintų tokio santykio neišvengiamumu bei įtvirtintų požiūrį, kad tiesioginė komunikacija tarp atlikėjo ir žiūrovo yra neįmanoma, nes ji turi būti nuolatos tarpininkaujama ekspertų. Galbūt tokiu būdu yra įtvirtinama žiūrovų priklausomybė nuo šio daugiau, geriau, labiau išmanančio Kito, kurio žodis dažnai būna paskutinis, be to, kitaip nei atlikėjų pasirodymai, komisijos narių šou nėra tiesiogiai vertinami žiūrovų. Tad galima šio straipsnio pavadinimą perfrazuoti į neklausyk, nes aš klausausi už tave ir vietoje šiuo atveju nieko konkretaus nežyminčių žodelių aš ir tu įterpti konk­retesnius – žiūrovas ir komisija.