Laurynas Kemzūra. Brendis, kava ir lietuviškas detektyvas

Blausus šaligatvių ir skverų paslaptis dengiančių rudens lapų šiurenimas. Po aukštomis lietpalčių apykaklėmis slepiami šmėžuojančių praeivių veidai... Puikus metas žiūrėti detektyvinį filmą! Ypač kai jis – po didelės pertraukos –­ lietuviškas. Pastatytas pagal pelnytai populiarų Renatos Šerelytės romaną „Vardas tamsoje“, modernios psichologinės prozos ir detektyvinės fabulos lydinį.
Agnės Marcinkevičiūtės filmas taip pat pasirodė esąs tarpžanrinis. Įžiūrimi film noir būdingi elementai: ciniškumas, erotinė motyvacija, nelinijinis pasakojimas, žmogžudystė siužeto centre. Nors ši juosta galėtų afišuotis ir kaip kandi komedija. Ji užbaigiama nedavus tiesaus atsakymo –­ atveriama erdvė žiūrovo vaizduotei. Tarsi atliepiama romanui, užsiveriančiam žodžiais: „Labas rytas. Štai jūsų kava. Gal pageidausit dar ko nors?..“
Filmas nubloškia į 1995 metus. Įvykiai sukasi aplink pagrindinę veikėją, mažo miestelio policijos Tardytoją (N. Varnelytė). Žavesio suteikia komiški santykiai policijos biure, kuriam vadovauja tvirtas Viršininkas (G. Liutkevičius), zuja smalsi, ambicinga Sekretorė (J. Jurkutė). Prisiminimai Tardytoją nukelia į vaikystę, mokyklą, kurioje ji įsimylėjo muzikos Mokytoją (G. Storpirštis)... Po ilgų metų brendžiu bei vynu saldinamas, vidiniais monologais bei košmarais apipintas Tardytojos pasaulis sulaukia seno svečio – Mokytojas ir Tardytoja susitinka restorane. Kaip tyčia pradedama ir nuskendusios septyniolikmetės byla. Buvęs Mokytojas patenka į įtariamųjų sąrašus...
Šerelytė teigia, kad filmas neturėtų visiškai atitikti knygos, ir santūriai užsimena, jog jis jos nenuvylė. Ir iš tikrųjų filmo komanda sukuria naują pasakojimą. Nederėtų piktintis, nes kinas gali būti ne tik langas, bet ir rėmas, tai yra, ne tik stengtis kuo autentiškiau perteikti romano (šiuo atveju) turinį, bet ir atskleisti autorių interpretaciją. Tarybinių mokyklų tamsiosios uniformos, lada markės automobiliai, Merlot vynas iš Vilniaus, neskoningai pasidabinusi restorano Barmenė (R. Valiukaitė)... Kūrėjai nuolat dėlioja politinius akcentus – dėl to čia išryškėja orveliškas motyvas, kurio taip stipriai nepajutau romane. Į savivaldybę kandidatuojančio asmens portretai gatvėje, biure, namie –­ „didysis brolis“ ir dabar tave stebi?
Išlaikyta ir romane itin ryški erotinė įtampa bei kai kur grubus ir aštrus leksikonas. Puikiai pasirinkti aktoriai. Teko skaityti įvairių nuomonių, bet šiame švelnia retro dvasia pulsuojančiame filme tinkamai „įsipaišė“ ir J. Jurkutė. Labai norint galima prikibti prie iš esmės kokybiško ir įtraukiančio operatoriaus F. Abrukausko darbo, kai kur susvyruojančio ir iš stilingai šalto detektyvo nubloškiančio į drėgną, betikslį lietuvišką rudenį.    
Filmo pavadinimas reiškia ne tik paslaptingą Mokytojo pasirodymą tamsiame bare ar viešbučio koridoriuje, bet metaforiškai įvardija ir policijoje užvedamą bylą. Pagrindinė veikėja, užstrigusi permanentiniuose įvairiausių bylų tyrimuose, nuolat tiria ir savo gyvenimo bylą. Tardytojos vardas irgi slepiasi tamsoje. Filmas įtraukia į psichologinę pagrindinės veikėjos savianalizę, bandymą sutaikyti save su praeitimi. Kita vertus, žiūrint filmą neapleido jausmas, kad kasdienės problemos, šmaikštūs dialogai, brendis ir kava bei negaluojantis šefo katinas svarbiau už istorinį ir politinį romano sluoksnį, gal net svarbiau už pagrindinės herojės išgyvenimus.
Tačiau smulkūs rutinos verpetai, apipinti išties puikiais komizmais, yra stiprioji filmo pusė. Gal leiskime sau išgert šiek tiek brendžio su kava ir pasimėgauti Marcinkevičiūtės lietuviškuoju detektyvu.