Rūta Birštonaitė. Jei sninga, vadinasi, yra priežastis

Kodėl kino režisieriaus Hong Sang-soo kūryboje reguliariai atsikartoja žiemiški motyvai? Atsakymas turbūt paprastas: neretai jis sukuria bent du filmus per metus ir visad filmuoja natūralioje aplinkoje, taigi labai tikėtina, kad vienas tų filmų paklius į žiemos sezoną. Tik kodėl atrodo, kad žiemą šio režisieriaus veikėjai gyvena kitokį gyvenimą nei kitu metu? Štai filme „Viešbutis prie upės“ (2018) dvi jaunos moterys vaikšto po snieguotą peizažą ir kalba, kad „kai lietus, nieko panašaus nebūna“. Nors žiemos Korėjoje, sakoma, sausos, šaltokos ir skaidrios, sniegas čia jokia retenybė. Tai kuo gi jis toks ypatingas ir geresnis už lietų? Ir kas yra ta į nieką nepanaši būsena, kurią sukelia šie atmosferos krituliai?

 

„Viešbutis prie upės“
„Viešbutis prie upės“

 

„Viešbutyje prie upės“ moterys vadina sniegą dangaus dovana ir joms skirtu palaiminimu. Sniegas, teisingiau, jo kiekis, čia iš tiesų ypatingas, nes per trumpą laiko tarpą, kol moterys miega viešbučio kambaryje, prisninga neįtikėtinai daug. Draugės išeina pasigrožėti sniegu ir tampa dalimi vaizdo, kurį pro langą stebi pagyvenęs poe­tas, irgi ką tik pakirdęs iš miego. Netrukus ir pats poe­tas įžengia į žiemos paveikslą: prisiartinęs prie moterų, padėkoja už tai, kad... jos labai gražios. Šiame pokalbyje yra dalelė ironijos: draugės šiek tiek apsąla atsidūrusios šalia literatūros įžymybės, o poetas po komplimentų puokštės pasiūlo sniego proga išgerti.

Filmo „Kitą dieną“ (2017) herojė taip pat išgirsta, kad ji labai graži. Šiuos žodžius ištaria taksistas – beje, jo nematome, tik girdime paslaptingą balsą, sklindantį iš už kadro. Vairuotojas sako, kad tokį išskirtinį žmogų jis regi pirmąkart. Pradeda snyguriuoti, ir mergina pakartoja „Viešbučio prie upės“ veikėjų žodžius, kad sniegas – Apvaizdos dovana, o tada ima kalbėti „Tėve mūsų“.

Nors abu sniego epizodai labai estetiški ir šviesūs, veikėjai apimti sunkių, net ribinių jausmų. Viena iš draugių sugniuždyta išsiskyrimo su mylimu žmogumi, o poetą apėmusi nuojauta, kad artėja mirties valanda. Filmo „Kitą dieną“ herojė per vieną dieną išgyvena daugybę beprotiškų įvykių. Ji apkaltinama nebūtais dalykais, nepelnytai gauna antausį, o vakare galiausiai išmetama iš leidyklos, į kurią ryte buvo priimta dirbti. Tačiau gal kaip tik dėl ribinės patirties šie personažai neįstringa grožėjimosi būsenoje ir lengvai pereina į kitą tikrovės režimą. Tik kaip jį įvardyti: gal galėtume sakyti, kad čia viskas klostosi savaime, vieni dalykai įsilieja į kitus, lyg vedami malonės? Žiemos peizažas nutapo pats save, žmonės iš stebėtojų virsta paveikslo figūromis, sniegas tampa merginos malda, o poetas parašo eilėraštį, kuriame figūruoja ir sniegas, ir dvi moterys. Tekstas mįslingas, tamsus, persmelktas blogos nuojautos, tačiau pats poetas, paveiktas sniego ir moterų grožio, jaučiasi pasirengęs priimti mirtį.

 

„ Kitą dieną“
„Kitą dieną“

 

Kai kitą dieną mergina vėl ateina į leidyklą, ji vis dar atrodo paveikta naktinio sniego. Tačiau iš jos pokalbio su leidėju po truputį suprantame, kad kita diena šiame filme nėra rytojus. Tai kitos žiemos diena, atėjusi gal po metų, o gal dar po ilgesnio laiko tarpo. Tad kaip žinoti, ar toji permaina – sniego dovana, ar kasdienės nematomos kovos padarinys (kiek anksčiau mergina sako, kad meldžiasi kasdien)? Aktorės Kim Min-hee (ji vaidina šiame ir daugelyje kitų Hong Sang-soo filmų) herojės dažnai eina stojiško ir sukaupto gyvenimo keliu. Viena jų sakosi pražūsianti, jei nesilaikys įžado kasdien tapyti. Kim Min-hee herojų įžadai – visad labai kuklūs. Filme „Kitą dieną“ aktorė sako kasdien po truputį rašanti ir einanti pasivaikščioti. Juostos „Tada blogai, dabar gerai“ (2015) veikėja sau pažadėjusi kiekvieną dieną skirti laiko tapybai. Ji sako, kad niekada nenuobodžiauja, nes užsiima namų ruoša, mokosi prancūzų kalbos ir leidžiasi į pasivaikščiojimus.

Tik kodėl vieniems Hong Sang-soo veikėjams sekasi pažadų laikytis, o kitiems – ne? Štai filmo „Diena, kai jis atvyko“ (2011) protagonistas mylimai moteriai atsisveikindamas liepia kasdien rašyti dienoraštį, negerti alkoholio ir turėti daug gerų vyrų. Tačiau jam pačiam sunku įgyvendinti daug paprastesnius tikslus. Protagonistas – kino režisierius, atvykęs į Seulą su pačiomis geriausiomis intencijomis: jis nori vaikštinėti miesto gatvėmis, nusipirkti vieną kitą knygą, susitikti su senu geru draugu, skaniai valgyti. Tik kažkodėl viskas klojasi ne taip, kaip suplanuota. Vyras nusprendžia vienas išgerti sename bare, bet ramybę sudrumsčia kino režisūros studentai, pakvietę prisėsti prie jų staliuko; jis nori ramiai paklajoti po miestą, bet kasdien vis susitinka pažįstamą aktorę, kuri šnekomis sujaukia jo vienatvę.

Sniegas filme iškrenta tris kartus. Pirmą sykį – kai režisierius su draugu ir jo bičiule nueina į barą. Režisieriaus dėmesį patraukia baro savininkė, primenanti jo buvusią merginą (iš tiesų abi moteris vaidina ta pati aktorė). Kai režisierius išeina parūkyti, lauke sninga, ir jis mintyse prašo, kad pasirodytų baro savininkė. Tačiau, lyg Apvaizda norėtų papokštauti, lauke pasirodo užstalės bičiulė ir juokdamasi klausia: „Kokia virtinė sutapimų mane čionai atvedė?“ Visgi galiausiai herojui pasiseka: antrą kartą išėjus parūkyti pasirodo lauktoji moteris, jie kartu nueina iki krautuvėlės, o tada bučiuojasi stovėdami ant šviežio sniego.

Paskui išvystame, kaip kitą rytą baro kompanija gaudo taksi. Vėl krinta sniegas, tik jau kitoks – drebia šlapiais kąsniais. O ir žmonės suvargę, suirzę, vienas išvis nebepastovi ant kojų. Beje, Hong Sang-soo filmuose ganėtinai dažnai išvystame taksi laukiančius žmones. Paprastai tokia situacija susijusi su užvilkinta būsena, užsitęsusiu bendravimu, beviltiškais santykiais. Pavyzdžiui, filme „Moteris yra vyro ateitis“ (2004) krintant sniegui dėstytojas su studente laukia taksi po to, kai kitas studentas juos susekė motelyje ir dabar dėstytojui gresia nemalonumai.

Trečią kartą sninga filmo „Diena, kai jis atvyko“ pabaigoje. Vyras atrodo sutrikęs; jis tiesia ranką, gaudo snaiges, tarsi bandytų įsikibti šios lengvos materijos. Iš filmo finalo bei epizodo bare galime įtarti, kad veikėjas kažką žino apie sniegą. Jis bando pasinaudoti šiais krituliais kaip laidininku, kuris turėtų padėti pereiti į kitą gyvenimo režimą ir gyventi taip, kaip veikėjas yra nutaręs. Tiesą sakant, iš protagonisto kelionės intencijų nujaučiame, kad jis galbūt yra patyręs kažką panašaus kaip Kim Min-hee filme „Kitą dieną“, o dabar tarsi atkrito ir bando tą būseną prisišaukti. Vyras lyg ir mėgina sukurti reikiamas situacijas, įvykius, bet jie neįvyksta iki galo. Pavyzdžiui, jis nustojo kurti filmus ir apsigyveno kaime, tik ar tokiu būdu ieško ramybės, ar pridengia kūrybinę krizę? Jam labai rūpi kitų žmonių nuomonė, todėl bet koks netikėtas aplinkinių elgesys bemat išmuša jį iš vėžių. Vyras sunerimsta, kai draugas sako negalintis susitikti; sutrinka, kai su juo šaltai bendrauja seni pažįstami ar reiškia palankumą prašalaitis, kurio jis neprisimena.

Sniegas šiam veikėjui – kaip įsivaizduojamas mechanizmas, kuris turėtų išpildyti norus (pavyzdžiui, kad tarpduryje pasirodytų trokštama moteris). O dabar prisiminkime taksi epizodą su Kim Min-hee. Mergina paima knygą, užsidega lemputę taksi salone. Taksistas suktai klausia, ar knygos jai padeda gyventi, o tada ima krizenti, kad pats visiškai jų neskaito. Kaip tik tada ima snigti: mergina atideda knygą, praveria langą ir išjungia šviesą. Atrodo, ji paklūsta intuicijai ir atsakymas, nušviečiantis praėjusią beprotišką dieną, ateina jusliniu pavidalu. Jos veidas tai nušvinta, tai pasislepia šešėlyje. Kim Min-hee žiūri į sniegą, tačiau netrukus jos žvilgsnis atsiremia į kažkokią kitą erdvę. Ji nieko neprašo, nemėgina sniego vaizdo įsikibti, tik meldžiasi – taigi sniegas čia yra veikiau jos vidinės būsenos, vidinio darbo projekcija. Ir atrodo, kad savaime įvyksta kristalizacija: chaotiški dienos įvykiai, patirti nesusipratimai, taksisto ištarti žodžiai susideda į aiškią ir prasmingą struktūrą.

O štai vienas iš filmo „Moteris yra vyro ateitis“ veikėjų akivaizdžiai manipuliuoja „sniego poetika“. Beje, sniegas čia irgi tampa dovana. Filmo pradžioje du draugai – kino režisierius ir dailės dėstytojas – susitinka ilgai nesimatę. Režisierius grįžo iš Amerikos, dėstytojas per tą laiką vedė, nusipirko namą. Jis pamini draugui, kad turi jam staigmeną. Atsiveda į kiemą, parodo neišvaikščiotą pirmąjį sniegą ir sako, kad draugas gali juo pereiti.

Dovanojimo intencija gal ir graži, bet pats gestas atrodo pretenzingas, nes dėstytojas kažką slepia, išsisukinėja, nenori pasikviesti atvykėlio vidun. O režisierius irgi nelabai žino, kaip į dovaną reaguoti. Jis pasielgia keistai: žengia kelis žingsnius atbulomis, tada grįžta statydamas kojas į įspaustas pėdas. Taigi atrodo, kad buvo eita tik viena kryptimi. Ar tokiu būdu jis išreiškia pagarbą ir stengiasi kuo mažiau sugadinti švarų dovanos paviršių? O gal tai simbolinis gestas, turintis kažką pasakyti apie režisierių, jo gyvenimo kelią? Šiaip ar taip, ilgainiui aiškėja, kad abu draugai stengiasi atrodyti geresni, negu yra. Jų draugystė toli gražu ne ideali, vis išlenda žmogiškų silp­nybių (negarbingi poelgiai, pavydas, tuštybė). Didžiąją laiko dalį vyrai yra girti ir suglebę. Be to, išaiškėja, kad kol režisierius buvo išvykęs, dėstytojas užmezgė santykius su jo mergina.

Filme yra dar viena vieta, kai dėstytojas vėl griebiasi sniego kaip manipuliacijos priemonės. Jau gerokai apgirtę draugai nuvažiuoja aplankyti minėtos merginos. Dėstytojas jai giriasi, kad šio vizito iniciatorius būtent jis. Į merginos klausimą, kodėl gi sumanė ją aplankyti, vyras svajingai atsako: „Ėmė snigti, ir sniegas sukėlė sentimentalius jausmus.“ Tačiau mes žinome, kad tai melas: važiuoti pas merginą užsimano režisierius. Tuo metu iš tiesų ima kristi snaigės, ir dėstytojas pareiškia: kai taip sninga, apie važiavimą negali būti kalbos.

Beje, filme „Diena, kai jis atvyko“ moterys irgi naudojasi sniegu kaip emocinio spaudimo priemone. Jau minėtame epizode, kai režisierius tikisi, kad pasirodys baro šeimininkė, žinutę telefonu atsiunčia buvusioji: „Krinta pirmas sniegas, ir aš jaučiuosi tokia vieniša. Bandau suprasti, kodėl negaliu būti su tavimi.“ Tuo metu šalia režisieriaus stovinti moteris ištaria: „Sninga.“ Ir pasislenka kiek arčiau, tarytum šaltis ir sniegas savaime sukelia norą prisiglausti. Tai iš tiesų labai graži filmo vieta, kurioje kaip alchemijos seanse maišosi stichijos: nakties tamsa, baltos snaigutės, cigarečių ugnelės ir dūmai... Tačiau tai negarantuoja, kad įvyks abipusių jausmų cheminė reakcija. „Sninga“, – atitaria vyras, bet visos moteriškos manipuliacijos veltui – juk jis laukia kitos.

Hong Sang-soo teigė, kad už finalinį „Tada blogai, dabar gerai“ epizodą yra dėkingas Apvaizdai, nes filmavimo dieną lyg tyčia ėmė snigti. Taigi tuo metu ir jis pats, matyt, patyrė kažką panašaus kaip Kim Min-hee filme „Kitą dieną“. Orų permaina filmo pabaigoje iš tiesų atrodo tiesiog būtina. Krintančios snaigės pripildo, išplečia kadro erdvę ir suteikia pojūtį, kad dviejų veikėjų išgyventi jausmai praplėtė jų gyvenimus; vyras ir mergina atrodo įgavę tai, ko vienas be kito nebūtų atradę.

Tai kaipgi čia išeina: jei Hong Sang-soo (kaip jis nekart yra minėjęs) nieko iš anksto griežtai neplanuoja ir neretai filmo eigą kreipia pagal aplinkybes, vadinasi, jo veikėjų jausmai ir poelgiai gali būti nulemti tos dienos orų? Kita vertus, filmas kaip autonomiškas meno kūrinys gyvena savo gyvenimą pagal vidinę logiką. Todėl, kai žiūrime Hong Sang-soo juostas, atrodo, kad personažų vidinis gyvenimas yra sniego priežastis.