Kinematografiniam pasakojimui apie Rygoje įsikūrusią Baltijos analoginio kino ir fotografijos laboratoriją (BAL) tiktų 16 mm arba 8 mm juosta, kurioje nugultų šimtametės liepos, vasaros pradžioje pripildančios miestą saldaus ir nostalgiško dvelksmo, neišlikęs stambaus prekybininko Grieseno dvaras Latvijos sostinės šiaurinėje dalyje, XIX a. antroje pusėje jo vardu pavadintame Grizinkalno rajone iškilusių gamyklų pastatų ir medinių daugiabučių siluetai, anksčiau jų vietoje plytėjusios kopos ir pievos, latvių režisierės Ados Neretniecės filmo vaikams „Varnų gatvės respublika“ („Vārnu ielas repub­lika“, 1970) pagal to paties pavadinimo Jānio Grīziņio knygą fragmentai, kurių tikrus ir įsivaizduojamus pavidalus galima atsekti tame pačiame kvartale.

Nuo 2016 m. veikiantis analoginio vaizdo centras – stipriausia tokio pobūdžio institucija regione. Gyvenimas dviejuose laboratorijos kambarėliuose, bendroje kūrybinėje erdvėje, peržiūrų salėje, o vasarą ir kieme vyksta 16 mm ir 8 mm juostų formatu. Dirbant su analogine technika ir rankomis maišoma chemija, nepamainomi įgūdžiai, pagarbos gestas ankstesniam dvaro savininkui, vokiečių kilmės gydytojui Johannui Bernhardui Fischeriui, – judesių grakštumas ir užtik­rintumas. Laboratorijoje netrukus turėtų atsirasti ir šiuolaikinės kino istorijos artefaktų – bendruomenė planuoja įsigyti britų režisieriaus Peterio Greenaway’aus optinį spausdintuvą.

 

Andrejaus Strokino nuotrauka

 

Po erdves, užlietas švelnios popiečio šviesos, vedžioja viena bendruomenės įkūrėjų, menininkė, kino kūrėja ir kuratorė Ieva Balode. Žvelgti pro kino kameros objektyvą ji pradėjo po studijų Latvijos dailės akademijoje – daugelis bendruomenės narių į eksperimentinį kiną iki šiol atkeliauja iš šiuolaikinio meno. Prasitaria, kad studijuodama menus neįsivaizdavo eksperimentinio kino teikiamų galimybių, todėl jų atradimas tapo optiką ir mąstymą keičiančia patirtimi. Į Lienės gatvės 19a Ieva atmina dviračiu – vasaromis gyvenimą triukšmingoje Aleksandro Čako gatvėje ir istorinės atminties temas rimuoja su kintančiais gamtos pavidalais vienkiemyje Latvijos kaime. Šią ranka pasiekiamą prabangą kartu su bendraminčiais primena ir BAL vasaros mokyklos dalyviams. Šiemet jie rinksis šalia Mazsalacos miestelio Šiaurės Latvijoje: nardydami Salacos upės vandenyje ir laukinėse pakrantėse tarp raudonojo smiltainio uolienų ir miškingų vietovių, gilinsis į pirmapradiškumo ir mito temas. Išsamiau susipažinti su eksperimentinio kino pagrindais kūrėjai kviečiami tradicinėje BAL mokyk­loje. Menininkai ir analoginių medijų tyrėjai laukiami kūrybinėje rezidencijoje. Apsistoję šalia centro jie gali naudotis laboratorijos erdvėmis ir įranga, dalyvauti bendruomenės veikloje, skaityti paskaitas ir rengti atviras peržiūras.

Ar į jas užsuka ne tik eksperimentininkų publika, bet ir vietos gyventojai? Ieva pasakoja, kad, įsikūrę Grizinkalne, norėjo susipažinti su kaimynais, nešiodavo kvietimus po pašto dėžutes. Žmonės baiminasi nepažįstamų dalykų, todėl iš pradžių žvelgia įtariai – kino kūrėjų bendruomenė jiems atrodo uždara, veikianti pagal nesuprantamus dėsnius. Apsilankius peržiūrose išankstinės nuostatos blunka, žiūrovai gyvai dalinasi įspūdžiais, dažnai atverdami netikėtų perspektyvų autoriams. Ieva prisimena, kaip nepranešusi iš anksto į vieną peržiūrą užsuko ir jos mama, neturinti nieko bendro su meno pasauliu. Ją sužavėjo eksperimentinio kino programa, prisipažino, kad jaunesnė tikrai būtų susidomėjusi galimybe pati jį išbandyti. Tiesa, kartais kaimynų vaizduotę labiau įkvepia ne kinematografiniai atradimai, o mintis apie eksperimentines dionisijas ir nemokamą vyną – vietos kontingentas kultūriškai įvairus.

Kalbantis aiškėja, kad eksperimentinį kiną Latvijoje santūriai vertina ne tik žiūrovai. Akademinių žinių stygius ir švietimo institucijų uždarumas lemia, kad konvencionalaus kino atstovai iki šiol laiko jį mėgėjišku – praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje prasidėję amerikiečių kino istoriko P. Adamso Sitney’o ir jo kolegų bandymai nubrėžti aiškesnius avangardinio ir eksperimentinio kino kontūrus vis dar pranyksta Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dalí „Andalūzijos šuns“ („Un Chien Andalou“, 1929) kauksme, ką jau kalbėti apie vėliau sukurtas juostas.

Latvija, kaip ir aplinkinės šalys, negali pasigirti tokia stipria eksperimentinio kino ir jo suvokimo tradicija, kaip prancūzai arba amerikiečiai. Paradoksalu, bet ryškiausių jos blyksnių galima išvysti sovietinės Latvijos mėgėjų kino judėjime. Mėgėjų kino klubai buvo išlaikomi valstybės ir nevengdavo ideologinių reveransų, bet dalis jų likdavo sąlyginai neutralioje teritorijoje mainais į eksperimento ir abstrakcijos nuotykį. Turbūt nenuostabu, kad tik pastaraisiais metais pasirodė pirmieji bandymai išsamiau apžvelgti mėgėjų kino meną sovietinėje Latvijoje – nuosekliausiai tuo užsiima Londone reziduojanti Inese Strupule, 2021 m. savo įžvalgomis pasidalinusi ir „Meno avilio“ rengtame filmų programų ir pranešimų cikle „Siauros juostos, plačios akys“ apie penkių posovietinių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir rusijos – kino mėgėjų palikimą. Tais pačiais metais BAL nariai pamėgino surinkti latvių eksperimentinio kino pradininkus, kūrusius praėjusio amžiaus 8–10 dešimtmečiais. Apie 40 šio laikotarpio trumpametražių filmų pasiekiami laboratorijos interneto svetainėje (www.balticanaloglab.lv/beginnings-of-latvian-experimental-cinema).

Žinių stygius veikia ir kritiką – trūksta gilesnio ir platesnio žvilgsnio į netradicines kino formas, daugeliu atvejų jis pasimeta tarp šiuolaikinio meno ir kino, taip ir nerasdamas tinkamo fokuso. BAL nuo 2017-ųjų kas dvejus metus rengia eksperimentinio kino festivalį „Process“, bet žiniasklaida iki šiol lieka ištikima pagrindiniam klausimui: kodėl eksperimentinis kino festivalis? Išimtis – internetinis žurnalas „Kino raksti“, kurio vyriausioji redaktorė, kino kritikė Kristīne Matīsa siekia kurti stiprią ir įvairiabalsę diskusijų erdvę. BAL nariai prisideda rašydami ir versdami tekstus, kurie ne tik atveria platesnį kontekstą, bet ir suteikia instrumentus, leidžiančius laisviau ir užtikrinčiau dreifuoti teorinėje analoginio vaizdo eksperimentų teritorijoje. Akademinėmis žiniomis ir tarptautinėje scenoje vykstančiais procesais su kolegomis noriai dalinasi latvių režisierius Jānis Putniņis, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Nyderlanduose.

 

Tomo Tereko nuotrauka

 

Ieva atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės formuoja stiprų analoginio kino kūrėjų bendruomeniškumą. BAL įkurta siekiant dalintis idėjomis ir praktine patirtimi, formuoti ne nacionalinį ar regioninį, bet tarptautinį kūrybinį ir diskusijų lauką. Bendruomenės narių biografijos skirtingos – kai kurie dirba konvencionalaus kino srityje ir eksperimentuoja laisvalaikiu, kiti derina akademinį arba institucinį darbą ir kūrybinę veiklą, treti jungia skirtingas menines praktikas. Skirtingos ir jų meninės preferencijos – vienus domina forma ir analoginio kino medžiagiškumas, kiti gilinasi į pasirinktą estetiką ir temas. Užsienio svečiai formuoja specifinį intelektualinį lauką, dalindamiesi ne tik techniniais patarimais ir asmenine patirtimi, bet ir pristatydami istorinį bei šiuolaikinį eksperimentinio kino kontekstus. Amerikiečių menininkai ir eksperimentinio kino kūrėjai Benas Russellas ir Billas Morrisonas – vieni iš daugelio nukrypstančiųjų nuo pagrindinių pasaulio kino festivalių ir meno galerijų, kad trumpam stabtelėtų Rygoje.

Visi vienbalsiai pritaria, kad analoginis kinas ir fotografija diktuoja specifinį gyvenimo būdą. Bendraujant su kolegomis iš to paties lauko ir dalyvaujant teminiuose festivaliuose gali susidaryti įspūdis, kad toks pasirinkimas – gerai įsitvirtinęs meninės raiškos būdas. Iš tiesų ši erdvė gana siaura, reikalaujanti nuolatinių ir nuoseklių komentarų.

Laboratorija nuo savo veiklos pradžios palaiko glaudų ryšį ir su lietuvių menininkais. Analoginio judančio vaizdo studija „Sponge Lab“, netradicinių kino ir meno formų festivalis „Suspaustas laikas“ – ilgamečiai bendraminčiai. Kino kūrėjai Eglė Razumaitė, Miglė Križinauskaitė, Vytautas Juzėnas, Kipras Dubauskas – artimi bičiuliai, kuriantys baltiškąjį ir tarptautinį dialogą. Fotomenininkas Gintautas Trimakas – laukiamas dėstytojas, analoginę fotografiją nuo struktūros ir medžiagos klausimų pakylėjantis į filosofijos ir poezijos plotmę.

Analoginiai vaizdai – prabangos sinonimas ne tik jusline ir poetine prasmėmis. BAL veiklą finansuoja Latvijos valstybinis kultūros rėmimo fondas, Latvijos kultūros ministerija, programa „Kūrybiška Europa“, bet vertinimo ribos ir čia neįgyja aiškesnių kontūrų. Eksperimentiniams kūriniams dažnai taikomi tokie patys reikalavimai, kaip tradiciniams filmams, neatsižvelgiant, kad tai individualūs kūrybiniai procesai, ne visada paklūstantys įprasto naratyvinio kino dėsniams. Požiūrį į kino meną formuoja ir nacionaliniai kino apdovanojimai, kartais abejotina linkme kreipiantys suvokimą, koks kinas yra priimtinas oficia­liai pripažįstamame kultūros lauke.

Platesnį komentarą šia tema galėtų įkvėpti stilingomis minimalistinėmis kompozicijomis ir preciziškomis kadruotėmis įsimenantis Kārlio Šverno trumpametražis erdvinės animacijos filmas „Karjera“ (1985), 1986 metais latviškojo „Literatūros ir meno“ („Literatūra un Māksla“) paskelbtas geriausiu animaciniu mėgėjišku filmu. Norėtųsi manyti, kad įtempta kvadrato ir rutulio santykių vertikalė palieka pakankamai erdvės kitoms geometrinėms figūroms ir judėjimo kryptims.