Olga Tokarczuk. Nuostabusis Londono kino alchemikų brolių Quay’ų tiglis

Broliai Quay’ai (dvyniai Stephenas ir Timothy) – 1947 m. Filadelfijoje (JAV) gimę, Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lėlių animacijos kūrėjai. Jų darbams įtakos turėjo animatoriai Vladislovas Starevičius, Janas Švankmajeris, Walerianas Borowczykas, Janas Lenica, lėlininkas Richardas Teschneris, rašytojai Franzas Kafka, Bruno Schulzas, Robertas Walseris ir kiti. Animacinių filmų personažai dažnai padaryti iš masinės gamybos plastikinių lėlių dalių, įvairių organinių ir neorganinių medžiagų, neretai jiems trūksta kokių nors detalių. Be animacijos, broliai Quay’ai sukūrė du pilnametražius vaidybinius filmus, nemažai muzikinių vaizdo klipų ir reklamų, taip pat scenografijų įvairiems spektakliams.

Ši esė pirmą kartą išspausdinta 2010 m. knygoje „Tryliktas mėnuo: brolių Quay’ų kinas“ („Trzynasty miesiąc: Kino braci Quay“), kurioje surinkti įvairių autorių tekstai apie šiuos kino kūrėjus, o pernai pasirodė 2018-ųjų Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk esė ir paskaitų rinkinyje „Jautrusis pasakotojas“ („Czuły narrator“), kurį rengiasi išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Vertėjas

 

Pirmas matytas brolių Quay’ų filmas man sukėlė vizua­linį šoką, o vos kiek atsipeikėjau, iškart apėmė įkyrus déjà vu jausmas, iki šiol išliekantis, sugrįžtantis, kai tik tampu kitų jų filmų žiūrove. Vis dėlto tai ne šiaip įspūdis, jog kažką kažkur jau esu mačiusi. Veikiau tai nuojauta, kad stoviu ant gerai pažįstamos žemės, šalyje, kurios kalbą puikiai suprantu, žinau jos papročius ir man net nėra svetimas jos specifinis humoro jausmas. Tai intuityvus jutimas kažin kokios gilios prasmės, kažko tokio, ko neperteikia paprasčiausios punktyrinės nuorodos, vardijami vardai ir svetimos citatos, – tai veikiau neaiškių, fragmentiškų vaikystės ir paauglystės atminimų pakraščiai, atminty iškilę pamėgtų plokštelių vokai, regėti sapnai. Aplink visa tai sukasi staiga iškilę seniai skaitytų knygų istorijų paveikslai, klausytos muzikos pagimdytos fantazijos.

Kokia tai šalis? Kokias erdves man atveria broliai alchemikai? Viskas man čia gerai pažįstama, tačiau pateikiama taip, kad pati nustembu. Maname slypi kažkas ne mano – tai, kas verčia mane įsitempti ir lyg užhipnotizuotai įsivėpsoti į vaizdą, kurio poveikis labai greitai taip pat tampa jutiminiu potyriu. Pirštų pilveliai jau puola liesti, nosis jau uodžia, burnoje kaupiasi seilės. Kur aš esu?

Į alchemijos tiglį, kurį energingai maišo broliai Quay’ai, pridėta truputis senųjų tradicinių receptų ingredientų ir šiek tiek substancijų, kurias panaudoti galėjo šauti į galvą tik jiems. (Argi kūrybingas alchemikas nesistengdavo nuolat modifikuoti receptų, į tinktūrą įmesdamas kokią driežo uodegą ar voro koją, ar šikšnosparnio akį, ar paberdamas pelės letenėlių pėdsakų?) Tad semiasi jie iš vienur ir iš kitur – cituoja, kartoja, remiasi, kopijuoja ir įterpia. Ir kaip visada nutinka tiglyje – su kiekvienu maišyklės judesiu kalba sukimba su vaizdu, užplaukia viena ant kito, o mūsų tinktūra darosi vis savotiškesnė ir vientisesnė, nepakartojama, kvėjiška. Vis dėlto įtempkime regą ir akimirką paviršiuje išryškės specifiniai brėžiai – Murnau, E. T. A. Hoffmannas, Buñuelis, Schulzas, Kafka, žiupsnelis Dicko, keli lašai dailininkų siurrealistų sulčių ir nuostabiausioji irimo estetika, taip traukianti melancholiškas niūrias sielas. Visa tai sukasi aplink kelias kristalizacijos ašis ir mirga visomis vaivorykštės spalvomis.

 

Das Unheimliche, arba Ką pasakė Freudas

Freudas drąsiai apibrėžė nejauką (Das Unheimliche) pernelyg nekvaršindamas sau galvos dėl jos migloto nenusakomumo. Nejauka visada siejasi su tuo, ką kadaise žinojome ir kas buvo mums artima, bet ilgainiui buvo išstumta, pašalinta iš mūsų sąmonės. Jos šaknys slypi, pirma, vaiko kompleksuose, antra – pirmykščiuose animalistiniuose tikėjimuose, kuriuos kaip civilizuoti žmonės turėjome nugalėti. Taigi nejaukos jausmą patiriame tuomet, kai išsilaisvina vaikystėje įgautas kompleksas arba kai staiga mūsų išgyvenimai patvirtina kažką pirmykščio. Neaiški riba tarp gyvo ir negyvo, atgyjantys objektai, atsiskiriančios kūno dalys – tai pavyzdžiai, kuriuos pateikė Freudas ir kuriuos iš karto pastebime brolių Quay’ų filmuose. Sunku nepamatyti kopėčias laikančio žmogeliuko plaštakų, kurios staiga natūraliai grakščiai išsilaisvina nuo likusio kūno, kad visiškai valdytų kopėčias. Arba lėlės vivisekcijos, kai iš jos porcelianinės galvos pašalinamos nešvarios pakulos ir galva užpildoma nauju turiniu.

Broliai Quay’ai, būdami patyrę kino alchemikai, nuostabų Freudo nejaukos receptą gana gausiai papildo naujais ingredientais. Kai kurių iš jų Freudas nė nesap­navo.

 

 Olga Tokarczuk. Nuostabusis Londono kino alchemikų brolių Quay’ų tiglis
„Jano Švankmajerio kabinetas“

 

Panoptikonas, arba Pro rakto skylutę

Panoptikonas – tai sociologinė nejauka. Filosofo sumanyta ideali kalėjimo erdvė, kurioje kiekvienas kalinys yra nuolatos stebimas. Drauge tai geriausia sociologinė Dievo metafora. Brolius Quay’us kankina šis baisus sapnas, kuriame pasaulis – nedidelė uždara erd­vė, į kurią žvilgterėjus galima paslapčia stebėti žmogų. Jų personažai dažnai būna tokios erdvės kaliniai. Jie desperatiškai mėgina suprasti savo padėtį tyrinėdami kalėjimo ribas. Prisimename filmų „Nocturna Artificalia“ ar „Mažoji šluota, apie kurią negalima kalbėti, arba Gilgamešo epas“ ranką, per angą sienoje išlendančią kažkur į išorę ir nemačiomis mėginančią apčiuopti, kas ten yra. Abi scenos primena senąjį raižinį, kuriame Žemės kraštą pasiekęs keliauninkas, iškišęs galvą už pusapvalio dangaus lanko, sužavėtas grožisi sferų struktūra ir mechanizmu. Tačiau brolių Quay’ų filmuose nutinka visiškai kas kita – ranka klaidžioja tuštumoje. Jos pastangas stebime užjausdami ir liūdėdami: žinome, kad už kalėjimo – to kampuoto pasaulio bokso – sienų nėra nieko įdomaus. Nebent bevardžio stebėtojo, kurio bejausmę padėtį užimame kaip žiūrovai, akis.

 

Artificial, arba Kas dirbtina, tas gražu

Tas dirbtinis pasaulis, bet kaip sukurtas kažkokio negabaus demiurgo, be kita ko, yra užfiksuotas paskutinėje gyvavimo stadijoje, kai jame karaliauja jau vien irimas, griūtis ir dulkės. Jame nebėra nieko nesusidėvėjusio. Mechanizmai ir daiktai atrodo taip, tarsi jau būtų sukurti seni. Nepatikėsi, kad kadaise spindėjo naujumu, o jų krumpliaračiai buvo reikiamai sutepti alyva.

Tačiau būtent todėl šitoks pasaulis atrodo amžinas. Tik tai, kas jauna ir nauja, gali pasenti ir būti sunaikinta; užtat tai, kas sena ir netobula, pasiekia būties virš kitų būčių kategoriją, nuo piktų laiko kėslų apsaugotos egzistencijos būseną. Vis dėlto šiame dirbtiniame pasaulyje retkarčiais pasireiškia autogenezė – paslaptingas nuo mūsų išsimokslinimo nepriklausantis reiškinys. Prisimename, kaip įtikinamai jį aprašė Bruno Schulzas. Kad šį reiškinį pastebėtum, reikia geros nuovokos ir dėmesingumo: susitelkti į menkiausias detales, į lentos įskilimus, akmens nelygumus, mažus įlūžius, šiukšlių gumuliukus, skylutes, įtrūkius, – štai ten, jų mikrokiaurymėse, mezgasi gyvybė. Ar tikrai? Šitaip nevalia klausti. Juk esame tų reiškinių dalis, o gilindamiesi netenkame neįprastos perspektyvos – tada trupinėlis gyvybės virsta dulkės krisleliu, geležies drožle. Tiesą sakant, niekada nežinai, kur ta labai įtartina riba tarp to, kas gyva, ir to, kas negyva. Išminčiai leiptų juoku, jeigu mėgintume juos įtikinti, kad tokia riba išvis egzistuoja. Juk visi žino, kad varlės atsiranda iš purvynių, musės – iš ekskrementų, o blusos – iš drėgnų dulkių palovyje. Visi žino, kad sudėtingoje laikrodžio struktūroje retkarčiais pulsuoja gyvas, kepenis primenantis audinys, o dantračių mechanizmą suka seilės, tai matėme kongenialioje brolių Quay’ų juostoje „Krokodilų gatvė“.

 

Confusio, arba Pirmapradė tvarka

Vis dėlto nesileiskime klaidinami šios įsivaizduojamos irimo vizijos. Brolių alchemikų tiglyje užsimezga pirmapradė tvarka, pagal kurią viskas, kas egzistuoja, gyvuoja šalia ir tuo pačiu metu, ir visa tai surikiuojama toli gražu ne įprastai primetant matų ir abėcėlių ar priežasčių ir pasekmių tvarką. Čia karaliauja pirmapradė tvarka, pagal kurią viskas yra vienodai svarbu ir susiję tarpusavyje.

 

 Olga Tokarczuk. Nuostabusis Londono kino alchemikų brolių Quay’ų tiglis
„Krokodilų gatvė“

 

Žodžiai tariami skirtingomis kalbomis, o tos kalbos paslaptingai vienos kitas papildo, kad ir kokia jų kilmė ar giminystė. Be to, mums net nereikia suprasti visko, kas pasakyta ar parašyta. Esant pirmapradei tvarkai prasmė mūsų žinoma reikšme dar neegzistuoja. Žmonių kalba dar iki galo neatsiskyrusi nuo grynojo garso, vos girdima, o raštas prilygsta grafitinių grifelių pėdsakams popieriuje. Nieko nepavyks pasakyti ar papasakoti. Filme „In Absentia“ į laikrodį įmesti laiškai niekada nepasieks adresatų, nebent jais būtų laikas (nors gali paaiškėti, kad jo garsioji tėkmė – taip pat sąlyginis dalykas). Gamtovaizdis tampa visiškai abstraktus ir sunku jame įžvelgti pažįstamų pavidalų medžius, kalnus, namus ar gatves. Horizontas lyg ir egzistuoja, bet kadangi nėra nei dangaus, nei žemės, jis reikalingas kaip šuniui penkta koja – juk nieko neskiria ir nepadeda orientuotis erdvėje. Nelabai čia veikia ir fizikos dėsniai – tai, kas turėjo nukristi, staiga pakimba ore, o kitkas tebevyksta aplinkui lyg niekur nieko. „Gal šiuose menkniekiuose slypi kokia nors prasmė?“ – nepatikliai pats savęs klausia Jakobas fon Guntenas „Benjamentos institute“, bet iš esmės daugelis mūsų jaučia pagundą surikti: „Koks paleng­vėjimas!“ Prasmės paieškos mums nuleido jau tiek kraujo, kad net nusilpome nuo šio abejotino horror vacui negandos gydymo būdo.

 

Kunstkamera, arba Šalin enciklopedijas

Mūsų žinios primena didžiulę aklai atšaunamų stalčių sieną, panašią kaip filme „Jano Švankmajerio kabinetas“: šįkart pasirinksime šitą, kitąkart – aną. Jie išdėstyti, atrodytų, taip pat chaotiškai – tai ne koks nors tvarkingas katalogas, o keistenybių kolekcija. Niekada nežinome, ką išvysime kurį nors jų ištraukę. Dėl vieno galime būti tikri – jame bus neįprasti daiktai, bauginantys dalykai. Tokie, kurių egzistavimas ne tik netelpa galvoje, bet tiesiog stulbina ir erzina, nes įrodo, jog geriausia taisykles aprašyti per išimtis iš jų. Daiktai į šią kolekciją patenka tik todėl, kad yra stebinantys. Kad ir kokią sistemą galėtume pritaikyti, tai nėra visuotinai priimti moksliniai ar pseudomoksliniai principai. Čia neveikia nei priežasties ir pasekmių dėsnis, nei kokios nors hierarchijos ar net paprasčiausia nuosekli abėcėlinė tvarka.

Čia veikia vienintelis paprastas algoritmas: „Ir šis, ir tas, ir dar tas ir anas...“

 

Oneiropractica, arba Auksinė žuvelė

Neapsigaukime manydami, kad mus supantys elektra, varikliai, tramvajai, durų skambučiai, laikrodžiai ir žmonės leidžia mums šį pasaulį laikyti savu ir gerai pažįstamu. Tai tik iliuzija, pažįstamų formų maskuotė, apgaulinga imitacija. Neva priešais mūsų akis kažkas sava, artima, vis dėlto įdėmiau įsižiūrėję pastebime, kad nėra visiškai taip. Retkarčiais tokia iliuzija būna tikrai smagi, pavyzdžiui, šmaikščiuose Arcimboldo kūriniuose, tačiau kartais joje slypi kažkas grėsminga, kas klaidina ir susuka galvą (kai mėsa – laikrodžio mechanizmas). Judame racionalaus proto pakraščiais, ten, kur ima kelti abejonių paprasčiausi percepcijos dėsniai. Čia mėnulis – tik futbolo kamuolys. „Čia nebėra jokios paslapties, vien tik auksinė žuvelė“, – sako „Benjamentos instituto“ veikėjas.

Ar iš mano trumpų, eskizinių aprašymų atpažįstate šią šalį? Ar ir ji jums atrodo pažįstama ir kažkokia mūsiška? Kad ir kaip ją pavadintume, tikrai mūsų čia gyvena gana daug.

Bet ką gi reiškia „mūsiška“? Kas tie „mes“? Tie, kurie skaitė tas pačias knygas, o gal tie, kurių smegenyse yra dar vienas neurologų neaprašytas vingis (laikinai pavadinkime jį „brolių Quay’ų vaga“)? Gal iš čia ta mūsų keista idiosinkrazija, polinkis į suktą šiukšlės metafiziką? O gal esame tarsi fata morgana raibuliuojančios, virš Vidurio Europos iškilusios savo sapnuojamais košmarais gyvos miražinės valstybės be sienų piliečiai? Kad ir kaip būtų, broliai alchemikai mums pateikia baigtą, tobulą kūrinį, jau perėjusį per nigredo, albedo ir rubedo stadijas ir jų kino tiglyje pasiekusį filosofinio akmens tobulumą.

 

Balsai

Nuo vaikystės mane kankino vienas metafizinis klausimas, į kurį ilgai negalėjau rasti atsakymo. Ar pasaulyje yra kas nors, be ko niekas negalėtų egzistuoti? Ar esama kokio nors būtino dalyko, esminio, pamatinio daikto? Kvintesencijos, suteikiančios keturioms stichijoms galios? Ikisokratikų archės, Būties Paslapties, Kasdienybės Gralio? Taigi ar galima nustatyti kokią nors paprastą būties hierarchiją, ar geriau likti lėkštame pasaulyje, kuriame visi dalykai vienodai (ar visai nevienodai) naudingi?

Nustembu alcheminiame Brolių pasaulyje atradusi, kad toks daiktas egzistuoja ir tai yra VARŽTAS. Jų filmuose jo per daug, kad galėtume ignoruoti. Apdulkėjęs, niekuo neišsiskiriantis, bet visur esantis, nelyginant koks Philipo Dicko jubikas. Nesileiskime apgaunami šio daikto neišvaizdumo. Tai jis mums už nugarų suveržia vieną su kitu tikrovės sluoksnius, sujungia mūsų skirtingus, atskirus žiūros taškus į vieną ir mechanišku sukamuoju spiraliniu judesiu susieja priešybes.

Palaimintasis Varžte, globok mus!

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas