Kelionės į Berlyno ar Varšuvos kino festivalius marijampoliečiui Algiui Vaškevičiui tapo tradicija, nes kinas jam – daugiau nei filmo seansas

Su žurnalistu Algiu Vaškevičiumi susitikome net ir šeštadienio rytą žmonių pilnoje Marijampolės viešojoje Petro Kriaučiūno bibliotekoje, o Algį iškart pažinau iš rankose laikomo naujausio „Kino“ žurnalo numerio. Tomis dienomis, ko gero, daugelis bent kiek kinu besidominčių žmonių galvojo apie Davidą Lynchą, tad ir mūsų kalba pakrypo apie tai, ką reiškė ką tik nepriklausomybę atgavusios šalies televizijoje išvysti „Tvin Pyksą“ – iki tol nematytą serialų kalbą.

„Kai išgirstu Lyncho pavardę, iškart suskamba Angelo Badalamenti muzika, o prieš akis iškyla ausis pievelėje iš „Mėlyno aksomo“, – šiurpuliukai eina. Aišku, stipriausią įspūdį paliko „Malholando kelias“. Kai pirmą kartą jį pamačiau, nieko nesupratau. O kai nesuprantu, filmas mane visiškai užburia, noriu gilintis ir žiūrėti dar kartą. Socialiniuose tinkluose į D. Lyncho mirtį reaguoja tiek daug įvairaus amžiaus žmonių, tad akivaizdu – jo kinas belaikis.“

 

Algis Vaškevičius su lietuvių kilmės Holivudo aktore Rūta Lee

 

Daugiau nei filmas

Vaškevičius dirba žurnalistu laikraštyje „Suvalkietis“, Amerikos lietuvių leidinyje „Draugas“, redaguoja žurnalą „Donelaičio žemė“, tad gyvena intensyvų kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, tačiau kinas jo gyvenime užima išskirtinę vietą. Turbūt jis yra vienas iš nedaugelio žmonių Lietuvoje, kurie ne tik aktyviai seka kino naujienas, bet ir kasmet planuoja keliones į Berlyno ar Varšuvos kino festivalius.

Tokios kino kelionės dovanoja sunkiai nusakomas ir jaudinančias patirtis. „2018 m. nusprendžiau plėsti geo­grafiją ir nuvažiavau į Odesos kino festivalį. Šiandien miestas nualintas karo, o tuomet ten dar virė kino gyvenimas. Taigi – atidarymo vakaras, graži liepos naktis, jūra, šimtai žmonių sėdi ant garsiųjų Potiomkino laiptų ir žiūri Stanley Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“. Skamba įspūdinga muzika, žvaigždėtas dangus, o vaizduotėje man iškyla kadrai iš „Šarvuočio Potiomkino“, kur šitais laiptais žemyn rieda vaiko vežimėlis ir krenta šaudomi žmonės... Prisiminus šiurpsta rankos. Tokie dalykai taip įkrauna... Dėl jų ir važiuoju į kino festivalius.“

Holivudą aplankyti jau teko, o dar viena kryptis svajonių sąraše – Sandanso festivalis. „Pažįstami dažnai klausia: tiek daug važinėji, tai ko prisiperki, ką parsiveži? Parsivežu daug istorijų, pažinčių, emocijų ir prisiminimų. Esu savotiškas vampyras, kurį įkrauna festivalių atmosfera. Leki iš vieno seanso į kitą, o tokių kaip tu – įraudusiomis nuo nemigos akimis pamišėlių – šimtai. Visi aplink tik ir kalba apie premjeras, dalijasi įspūdžiais.“

 

Odesos kino festivalyje 2018 m.

 

30 kilometrų iki tikrojo kino 

Žurnalistas pasakoja, kad 19 metų uoliai veda dienoraštį kino duomenų bazėje IMDb – žymisi peržiūrėtus filmus ir vertina juos, kad nesusipainiotų, ką jau matė. „Vakar patikrinau, kad nuo 2006-ųjų pradžios peržiūrėjau 10 715 filmų. Iki Edvino Pukštos man dar, žinoma, trūksta, bet paskaičiavau, kad per metus peržiūriu vos ne 600 filmų, beveik du per dieną. Aišku, kartais atbunku, niekas nebestebina, bet, žiūrėk, geras filmas ir vėl pabudina.“

Nors skaičiai įspūdingi, jie žymi tik nedidelę Algio kino patirtį. Nemažai jo kartos žmonių turbūt patvirtintų, kad sovietmečiu jų gyvenime svarbią vietą užėmė Lenkija. Būtent šios šalies spauda ir televizija buvo iš esmės vienintelis langas į atviresnį pasaulį. „Marijampolė, mano gimtasis miestas, nuo Lenkijos sienos nutolusi vos 30 kilometrų, tad visą sovietmetį žiūrėjome lenkų televiziją. Nors ji irgi buvo socialistinė, bet rodė tikrą kiną: Michelangelo Antonioni, Francio Fordo Coppolos, Andrejaus Tarkovskio filmus. Buvau gal septyniolikos, kai pamačiau Alfredo Hitchcocko „Psichopatą“ – vaje, vaje, iki šiol stebiuosi, kaip galima taip sugalvoti. Beje, taip išmokau ir lenkų kalbą.“

Vėliau laukė filologijos studijos Vilniaus universitete ir anglų kalbos dėstytoja, paskaitoje parodžiusi „Skrydį virš gegutės lizdo“. „Sovietmetis, kokie 1983-ieji, dėstytoja į paskaitą atsinešė vaizdo kasetę, kuri mane sukrėtė. Taip, Jackas Nicholsonas fantastiškas, bet scena, kai tas indėnas išplėšia kriauklę ir išmuša langą, tas laisvės jausmas... Kokią galią turi vaizdas, kad prisimenu tą įspūdį ir praėjus keturiasdešimčiai metų. Ir, žinoma, studijų metais prisijaukinau A. Tarkovskį, prie kurio filmų vis sugrįžtu.“

 

Vieną kartą Holivude. Algio Vaškevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos

 

Nuo vaizdo kasečių iki modernaus teatro

„Emilia Pérez“ – įvardija A. Vaškevičius, kai klausiu, koks filmas nustebino pastaruoju metu. „Nustebino filmo mintis ir kad jai atskleisti režisierius pasirinko miuziklo žanrą. Būna, kartais filmas nustebina, nes įstringa kokia nors detalė. Tarkim, Aki Kaurismäki „Nukritę lapai“ – tas laukimas prie kino teatro, nuorūkų krūva: tiek nedaug žodžių, bet kokios iškalbingos detalės. Jėzau, koks gražus filmas.“

Pašnekovas pripažįsta, kad kinas praplečia žvilgsnį į pasaulį, tad tuo, kas jam pačiam svarbu, dalijasi ir su marijampoliečiais. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje jis vesdavo kino klubo susitikimus, kur susirinkusieji žiūrėdavo tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus Federico Fellini, M. Antonioni ar Piero Paolo Pasolini filmus. Šiandien Algis kartais pristato lietuviškas premjeras ir moderuoja susitikimus su režisieriais „Spindulio“ kino teatre. Ko gero, labiausiai įstrigusi Giedrės Žickytės „Šuolio“ premjera, nes būtent Marijampolėje filmą suspėjo pamatyti ir jo herojus Simas Kudirka. 

Tądien, kai susitikome, A. Vaškevičius aprodė įdomiausius dailininkų simpoziumo „Malonny“ ant įvairių miesto pastatų išpieštus kūrinius. Žvalgantis į piešinius, kurie formuoja savitą miesto veidą, klausiu, o kaip Marijampolėje gyvena kinas. „Tarkim, šiandien „Spindulio“ kino teatras rodo 10 filmų, tad pasirinkimas didžiulis. Aišku, „ReEmigrantai“ surenka daugiausia žiūrovų, tai suprantama. Marijampolėje gyvena apie 35 tūkst. gyventojų, yra dalis nuolatinių žiūrovų, kurie domisi ir rimtesniu kinu. Taigi teatras stengiasi išlaviruoti, kad repertuaras būtų kuo įvairesnis. Matome praktiškai visas kino naujienas, ne tik holivudinį, bet ir Europos kiną. Galime svaigti apie meno aukštumas, bet reikia žiūrėti ir į kasą, pasiūlyti tai, kas atneš pinigų. Kaip ir didžiuosiuose kino teatruose.“

Kaip be rekomendacijų

Kinu domisi visa A. Vaškevičiaus šeima, sūnus turi tėčio siūlomų filmų sąrašą, kuriuo pasikliauja, tad ir aš nesusilaikau nepaprašiusi rekomendacijų. „Saulių Macaitį labai nervindavo, kai klausdavo, koks jo mėgstamiausias filmas ar režisierius. Jis sakydavo, kad negalima taip klausti. Sudėtinga, bet, kad ir kaip tuos ratus sukčiau, kad ir ko ieškočiau, vis tiek žiūriu į vardus“, – sako žurnalistas ir pateikia savo pastarųjų metų dvyliktuką.

Kevin Hooks, „Juodasis šuo“

Magnus von Horn, „Mergina su adata“

Jesse Eisenberg, „Tikras skausmas“

Juan Antonio Bayona, „Sniego draugija“

Agnieszka Holland, „Žalia siena“

Frank Darabont, „Pabėgimas iš Šoušenko“ 

Alexander Payne, „Svajonių atostogos“

Andrew Haigh, „Visi mes svetimi“

Aki Kaurismäki, „Nukritę lapai“

Ilker Çatak, „Mokytojų kambarys“

Lukas Dhont, „Arti“

Emin Alper, „Degančios dienos“