Pajūrio fragmentai lietuviškame kine

 

„Ir jis pasakė jums sudie“. Valiaus Nikolenkos nuotrauka

 

„Seni, plaukiam“, – ragina Arūną (akt. Andrius Karka) Benas (akt. Vytautas Kernagis) „Mažoje išpažintyje“ (1971), bet raginti nelabai reikia. Atostogos! Arūnas sėda prie katerio vairo, o Benas su raudonkepuraite ant galinės sėdynės taip natūraliai, kad net galima pagalvoti, jog vairuoti katerį ir laiveliu naudotis tarsi autobusu į Nidą – kasdienybė. Išmeti katerio inkarą mariose po Parnidžio kopa ir dumi ristis smėliu (kurgi ne, pasienyje ir draustinyje). Čia pat po kopa – nusivylimai merginomis (visos jos tokios) ir apskritai gyvenimu, nervingas gitaros brazdėjimas ir egzistenciniu nerimu besiveržintis, purslų ir variklio garsą perrėkiantis kimus V. Kernagio balsas.

Vasara, smėlis, vanduo ir jaunystės (brendimo) dramos – atskira filmų rūšis, kurios egzistavimo lietuviškoje kino tradicijoje iliuziją sėkmingai palaiko šis Algirdo Aramino filmas. Juk tradicijos iliuzijai sukurti pakanka vieno, bet dešimtmečiams į atmintį įstrigusio ir šiuo atveju kultinio filmo. Nors jis stipriai pagražina tikrovę, nes ir į Nidą anuomet taip paprastai, kaip dabar, nenusigausi, ir Klaipėdos uosto teritorija, kurios vandenis filme energingai judina kateriai, buvo uždara zona.

„Mažoje išpažintyje“ pajūris ir pamarys yra erdvė, kuri ragina diskutuoti apie galimus pasirinkimus, demonstruoti nepriklausomą laikyseną. Čia, Smiltynės jachtų elinge, tarp „Optimistų“ ir išlakių senų jachtų figūrų, kažkaip ypač įtikinamai skamba jaunystės pažadai sau. Šiandien kiauro medinio elingo vietoje tvarkingai grįstas kelias nuleisti laivams ir graži pieva, kurioje vasaros rytais prieš žemaūgio viešbučio langus ramiai šokinėja zuikiai. Panašus likimas paprastai ištinka ir nerūpestingus maksimalistinius pažadus – gerai jeigu bent jų atšvaitus gali regėti prisiekusiojo biografijoje ir kūryboje.
Toks pajūrio ir Klaipėdos vaizdinys – kaip miesto, kuriame gera (nors ir nelengva) būti jaunam, – ko gero, išimtis lietuviškame vaidybiniame kine. Net to paties A. Aramino filme „Ilga kelionė prie jūros“ (1976) įsimylėjėlių porą Neringa galų gale pasitinka su jau pažįstamos (ir įkyrėjusios) traukinio pakeleivės rusės istorija apie žuvusį sūnų prie dabar jau nukelto paminklinio akmens, primenančio Antrąjį pasaulinį karą. Porelė tikėjosi vilnietišką šurmulį pakeisti romantiška kelione, o priversti išgyventi istorines refleksijas ir jausti kaltę dėl savo nerūpestingumo.

Retsykiais atrodo, kad pajūris, kaip dvasinės laisvės, avantiūros erdvė, atspindėta tik tuose keliuose „Mažos išpažinties“ kadruose ir akorduose.

Kuršių neriją vis kas nors pavadina „kinematografininkų pamėgta“, tačiau filmų, kurie filmuoti pajūryje, išnaudojant erdves, peizažus, architektūrą, bend­rą nuotaką kaip turinio dalį, ne taip jau daug.

/ / /

Bet yra. Jau atgavus nepriklausomybę, pasirodė, kad Lietuvos Vakarai išties gali įaudrinti jaunų kino kūrėjų vaizduotę net ir iki begėdiškų erotinių žaidimų, nematytų lietuviškame kine. Tai puikiai įrodo mažai rodytas (gal todėl, kad nedrovus) kino operatoriaus ir režisieriaus Ramūno Greičiaus trumpametražis debiutas „Baltos dėmės mėlyname“ (2004). Sukurtas jis dar tais laikais, kai trumpametražis kinas nebuvo taip garsiai gerbiamas ir skleidžiamas kaip šiandien. Atvirkščiai, į jį buvo žvelgiama išskirtinai kaip į studentišką, mokomąjį, kaip į bandymus prieš didįjį kiną. Išimčių vos viena kita – Giedrės Beinoriūtės „Egzistencija“ (2004, Klaipėda čia irgi svarbi, jau vien dėl aktorės Elenos Gaigalaitės pasirodymo), Dovilės Gasiūnaitės „Kas miega šalia tavęs“ (2003), tarp jų ir R. Greičiaus „Baltos dėmės mėlyname“. Filme rodomas pasaulis, kurį per savo prizmę mato paauglė. Tiesą sakant, tik­rovės ir paauglės reginiai pinasi į siurrealistinius, ironiškus ir nedrovius vaizdus, kuriuose Nidos molas, Algimanto Zavišos architektūra, džiovintos, rūkytos ir gyvos žuvelės atlieka svarbius vaidmenis. Paauglė nuo jų sprunka katamaranu, čiuožia Kuršmarių vandeniu, slapstosi melduose ir stebi įmantrius kažinkokio lovelaso žaidimus su suviliotomis moterimis. Prisipažinsiu, mane labiau (ir maloniai) stebina net ne personažų seksualinis hedonizmas ir nuogalių puotos kadre, o R. Greičiaus natūraliai sukurtas jautrios pasauliui paauglės įvaizdis. Profesionaliai, su vėjeliu ir malonumu buriuojančios merginos link Juodojo Peterio švyturio vaizdas kine atsirado anksčiau už Gintarės Scheidt sidabrą Europos taurės čempionate. Paauglę vaidino režisieriaus duktė, dabar irgi režisierė Jorūnė Greičiūtė; jaukus šio gesto asmeniškumas jaučiasi ir praėjus 20 metų.

/ / /

Panašiu metu, kaip ir „Maža išpažintis“, lietuviškame kine atsirado filmas, apibūdinęs mūsų pajūrį tarsi istorinės ir mentalinės tapatybės erdvę. Būtent Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmuose“ (1968) įvykęs drąsiausias ir atviriausias, be jokios Ezopo kalbos monologas apie Lietuvos nepriklausomybės perspektyvas sovietinėje okupuotoje erdvėje vyksta pajūrio troboje, keliems vyrams pasirengus laiveliu bėgti į Vakarus, tęsti kovą ir telkti pagalbą Lietuvai. „Jausmuose“ pajūris yra geopolitiškai reikšminga vieta, kelias į pasaulį, galimybė pabėgti, ištrūkti iš sovietų gniaužtų. Kad tai iliuzija, trapi galimybė, filme suprantame iš nesvetingo, pavojingo apledėjusio kranto, perspėjančio apie pavojus, bangų plakimosi į apledėjusį krantą. Bet visgi filmas yra vienas iš nedaugelio, kuriuose režisierių ir scenaristo, filmo meno vadovo Vytauto Žalakevičiaus buvo akcentuota ne tik erdvės poetika, bet ir geopolitinė potekstė ar (ir) prasmė.

Nepriklausomybės pradžioje iš Australijos kino, televizijos ir radijo mokyklos sugrįžęs jaunas režisierius Tomas Donela nuvyko į pajūrį ir nufilmavo „Išakėtą krantą“ (1992), kuriame žmonės nuo kito kranto, vakarietiško pasaulio buvo atskirti ir nuolat pasieniečių akėjamu, „saugomu“ nuo išorės priešų pajūriu. Bet retas filmas ir primena pajūrį kaip geografinį, politinį koridorių; Baltijos jūros, kaip realios magistralės į vakarus, vaidmuo visiškai nutylimas (nepaisant per pandemiją „kažkodėl“ pasidauginusio vandens transporto).

Užtat ekonominis Klaipėdos uosto potencialas ir svarba sovietmečiu neretai tapdavo kassavaitinio žurnalo „Tarybų Lietuva“ siužetu, o pagrindinio dokumentikos marinisto Georgijaus Chnkojano išfilmuotas, atrodo, iki paskutinės silkės. Režisierius filmavo žvejybiniuose laivuose ir viename garsiausių režisieriaus filmų „Atlante“ (1954) diktorius praneša, kad štai ten, tolumoje, tas žemės plotelis – Gotlandas, Švedijos sala. Ir turi patikėt, kad kažkur yra kitoks gyvenimas.

/ / /

Su kino modernizmo ir manierizmo daigais atsirado įvairesnių erdvės traktuočių. Nesu įsitikinusi dėl kanoniško vietos įvaizdžio, bet kuo arčiau jūrų marių – tuo daugiau filosofinių, psichologinių dramų ir dilemų. Tam tikra prasme pats sau kanonas yra Algimantas Puipa, kurio geriausiuose filmuose vandens daug, jis apibūdina istorinį arba abstraktų žmogaus buvimą, yra ideali dekoracija įvairiausioms egzistencinėms prasmėms, mąsliems siužetams, neramiems ar laike įstrigusiems personažams. Pamario krašto savitumą režisierius puikiai išnaudojo kino sakmėje „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1984) pagal Holgerį Drahmanną, kur žmonių gyvenimo ratą simboliškai įrėmina grumtynės su smėlio ir vandens stichijomis, o iš esmės – su grynąja būtimi. Kuršių nerija čia ideali filmavimo aikštelė, išvalyta nuo buitiškumo, leidžianti režisieriui A. Puipai ir operatoriui Janui Vitoldui Tomaševičiui mėgautis abstrakčios erdvės teikiamomis galimybėmis formuoti nuo laiko ir konkretybių mažai priklausantį kino pasisakymą apie gyvenimo ciklo amžinumą, identiteto, gyvenimo būdo unikalumą ir nuolatinius didžiosios žemės siekius primesti žmogui savo taisykles. „Amžinojoje šviesoje“ (1987) pamario potvyniai klampina pokario personažus fantasmagoriškoje, nervingoje tikrovėje, kurioje jokios prošvaistės, jokios perspektyvos per vandenis ir purvą nesimato, o ta, kuri girdisi iš „Amerikos balso“ – ir atskiria filmo veikėjus nuo viso likusio pasaulio.

Vieta, kaip tapatybę suformavusi dalis, svarbi ir epiškame A. Puipos pasakojime „Elzė iš Gilijos“ (2000, pagal Ernsto Wicherto „Šaktaprį“, scenarijaus autorius V. Žalakevičius), kur klimatas, vėjas, vanduo suformavo nepriklausomą žvejo Jurgaičio (akt. Kostas Smoriginas) laikyseną. Nei jokia kita logika, nei psichologiniu komfortu, nei nauda verslui nepaaiškinsi jo užsispyrusio būdo ir kovos su norinčiu gyvenimą sulaužyti svetimu.

Lietuviškame pamaryje plėtojasi ir filmo „Kita tylos pusė“ (2019, pagal Torgny Lindgreno romaną) pasakojimas apie du senius brolius (akt. Juozas Bud­raitis, Povilas Stankus), kurie ryšį palaiko per Izabelę (akt. Viktorija Kuodytė). Ji lyg šventasis Kristoforas su valtele iš vieno kranto į kitą kilnoja jųdviejų prisiminimus, nuoskaudas. Talentas priversti erdvę tarnauti abstrakčiam, filosofiniam pasisakymui nuo pat pirmųjų kadrų – filmo prasmės ir sėkmės sąlyga. Tiesa, „Kitoje tylos pusėje“ režisierius žaismingai rodo, kad jam realistiško peizažo jau per maža, ir įkomponuoja mistiško banginio pasirodymą. Pajūris įkvepia kūrybai – „Sinefilijoje“ (2021) A. Puipos alter ego J. Budraitis ir filmavimo grupė būtent ten buria savo aikštingas ir mažai kam suprantamas fantasmagorijas.

/ / /

Pajūris, kaip prieglobstis nepritampantiems, fantazieriams, genijams, kaip erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo rutinos, „normalių santykių“ labiausiai atsiskleidė 1993 m. Andriaus Šiušos filme „Ir jis pasakė jums sudie“. Turbūt nė viename kitame filme pajūrio ir pamario vaizdų, faktūrų, rakursų, gamtos, architektūros įvairovė ir nebuvo taip su meile ir savanaudiškai pasinaudota. Filmas buvo kurtas už rėmėjų pinigus. A. Šiuša, kino operatorius Algimantas Mikutėnas, dailininkas Naglis Karvelis Neringoje būrė filmą pagal išeivio Eduardo Cinzo novelę „Moriso Bredo užrašai“.

Neringa čia – lyg ligoninė ar sanatorija kitokiems žmonėms. Pagrindinis veikėjas Marius (akt. Arūnas Sakalauskas) prabunda iš užmaršties ir atsiduria keistuolių ir psichikos ligonių kompanijoje, nors įdomu, kad beveik taip pat keistai, kaip ir ligoniai, elgiasi gydytojai, vairuotojai, seselės. Marius, pasirodo, buvo patekęs į avariją, o po jos gana ilgai dirbo šioje sanatorijoje batsiuviu. Atgavęs sveiką protą, jis bando ištrūkti iš šio ramia, sidabrine 35 mm nespalvotos juostos magija ir netikėto Neringos grožio pripildyto pasaulio, bet kai susiduria su tikrove (žmona po avarijos ištekėjo už jo geriausio draugo), nusprendžia apsimesti ligoniu. Pasirenka nieko neprisiminti ir likti smėlynuose kartu su visais čia sutiktais bepročiais. Filme yra nuostabi scena, puikiai išreiškianti devyniasdešimtinių idealistų dramą – ant jūros kranto išmestame surūdijusiame laive kiekvienas stengiasi išlikti savimi ir palaiko vienas kito keisčiausius troškimus. Svaigios melodijos fone A. Mikutėno kamera tolsta ir matome smėlynuose, savo fobijose, troškimuose, savuose pasauliuose įstrigusius žmones. Tai vieta, kuri juos apsaugos nuo tikrovės. Tolimas šio filmo atgarsis aidi visiškai kitokiame, realistinio stiliaus Marijos Kavtaradzes filme „Išgyventi vasarą“ (2018), kai jo sutrikę veikėjai pakeliui į Palangą sustoja prie jūros ir patiria kelias neilgas palaimos akimirkas. Ši erdvė ilsina jausmus, protą, tramdo sumaištį.

/ / /

Ar Klaipėda vaizduota kaip normali, šiuolaikiška vieta gyventi, dirbti, kurti? Sovietmečio buitiškame kine šio vaidmens Klaipėda ir pajūris beveik neatlieka, nors savotiška išimtimi galima laikyti Marijono Gied­rio „Pa­rodų rūmus“ (1987). Gyčio Lukšo „Duburyje“ (2009) pagal Romualdą Granauską miestui tenka vaidmuo erd­vės, kuri gali tik sužlugdyti žmogų, sugriauti jo identitetą. Klaipėda bene įdomiausiai vaidina ir atspindi nervingų personažų būsenas, antrina jų dramoms ir yra ne tik įtraukta į siužetą, bet ir tampa ištarmės dalimi Igno Jonyno „Lošėjuje“ (2013) – čia lošiama iš žmonių gyvybių, o veikėjai turi padaryti nedažnus mūsų kine, tačiau aiškius moralinius pasirinkimus.

Realybė ir svajonės, klampi konkrečios vietos tikrovė ir jos žadamos galimybės pasiekti daugiau, jaunystės viltys ir jų prisiminimų šviesa apšviesta senatvė – visa tai susitinka montažiniame 25 min. truk­mės Rimanto Oičenkos filme „Reisas“ (2022). Filmas sumontuotas iš Laimučio Janutėno mėgėjiškų 8 mm juostų ir rodo pajūrį iš asmeninės tolimojo plaukiojimo jūreivio perspektyvos. Šis filmas primena, kad Baltijos jūra – natūrali magistralė į pasaulį, su vingiais, kelio ženklais, trukdžiais. Per Baltiją, Šiaurės jūrą Biskajos link driekiasi laivo „Nemunėlis“ įgulos kelias. Taip, jūra filme yra darbas, kuris leis Laimučiui užsidirbti ir nusipirkti šaldytuvą, pagerinti buitį. Tai ir darbas, išbandantis jausmus, nes ilgam išskyręs jaunavedžius.

„Norėtųsi mums visiems trims pasistatyti jachtą ir atplaukti čia paatostogaut“, – rašo Laimutis žmonai, žadėdamas Las Palme paieškoti jai džinsų. Svajoja kaip laisvas žmogus, nors ką tik laiške pasakojo apie kolegą Vincą, pametusį galvą dėl senegalietės ir paauklėtą vyrų, kad nepamirštų, iš kokios šalies yra. „O gal Mariukas (ką tik gimęs sūnus) atveš mus čia, gal jam pavyks apversti pasaulį viršum kojom, padaryti jį atvirą ir be geležinių grotų“, – svarsto laiške žmonai sovietinis (!) jūrininkas. Ir tos laiško mintys, kurias tapo įmanoma įgarsinti tik šiandien, pačio režisieriaus skaitomos ramiai, be jokio patoso, nesistebint, tačiau ir nesumenkinat laiško turinio, antrinančio ekrane matomai, Laimučio filmuotai, banguotai jūrai, nuolatiniam judėjimui, neramybei, kasdienybės nuotykių potekstėms.

Kai kurie Dakare filmuoti kadrai, jų spalvotumas, spontaniškumas ir savotiškas siurrealumas net primena kokį Senegalo kino klasiko Djibrilo Diopo Mambety ankstyvąjį „Touki Bouki“ (1973), nors yra viso labo mėgėjiški jūreivio drebančia kamera filmuoti vaizdai. Čia ir įdomumas, kad 8 dešimtmečio namudinis vaizdas arčiau epochos atmosferos, tikrovės, gyvo žmogaus nei to meto didžioji dalis gamybinių ir jaunimo filmų.

Ir tas grūdėtas jūros vaizdas su bangomis, žuvimis ir žuvėdromis filmo pabaigoje atrodo kaip amžinas, visada buvęs, visada esantis, jokiai epochai ir niekam nepriklausantis.

Tai retas filmas, kuriame Klaipėda – uostamiestis, o ne kurortas ar dekoracija. O Laimutis ir Marytė – liudininkai, kad čia gyvena žmonės, kuria ir pildo miestą prisiminimais, ne tik juo laikinai naudojasi. R. Oičenkai tai pavyko padaryti lakoniškai, nesentimentaliai, bet jaudinančiai.

(Beje, iš dalies panašus požiūris į klaipėdiečius atspindėtas ir Inesos Kurklietytės dokumentiniame filme „Anikė. Meilės istorija“ (2021), kuriame dekoratyvus, manieringas pasakojimas apie garsios skulptūros prototipę pralošia archyvinių vaizdų montažui. Jie yra geriausia filmo dalis: įvairiais metais užfiksuotų lyg atsitiktinių miesto švenčių vaizdai Teatro aikštėje aplink Anikę kuria įtraukiantį pasakojimą apie laiką ir kintančią erdvę, joje bandančius linksmintis ir išgyventi žmones.)

/ / /

Įvairiose kino kartose yra prasmingų ekspedicijų į pajūrį ir uostamiestį. V. Žalakevičius prie Baltijos praleido „Savaitgalį pragare“ (1987), kur bėgliai iš koncentracijos stovyklos, nusimetę drabužius, mezga santykius su naciais ir svarsto apie uniformos galią. Irmos Pužauskaitės „Devintas žingsnis“ (2022) žengiamas uostamiestyje, kuris miestas kaip miestas, be demonizavimo. Reklaminiai šviesios, saulėtos Klaipėdos senamiesčio vaizdeliai pagerina Donato Ulvydo komediją „Ir visi jų vyrai“ (2019), paslenka ją į romantikos pusę.

Kino maršrutai pajūryje formuojasi, o filmų personažai keliauja pajūriu pačiomis įvairiausiomis kryptimis, ne tik į meškutės Nidos išvaikščiotus draustinius.