Romas Bartavičius. „Poetas“ be poetikos

 

Prancūzai tokiems filmams apibūdinti turi specialų pavadinimą – navet (pažodžiui „ropė“): menkavertis, anemiškas, be jokios energijos. Kino meno mirties rezultatas: šiais laikais menininkai nebekuria, jie užsiima tyrimais, jie – tyrėjai. Tad ir čia istorinis filmas iš esmės nesiskiria nuo istorinio tyrimo, tiksliau, jis tėra pastarojo iliustracija. Sudie aristotelinei perskyrai tarp istorinio ir poetinio pasakojimo (net ir grįsto tikrais įvykiais). Tokie dalykai kaip intrigos mezgimas, įtampos tarp pasakojamų įvykių kūrimas, visuotinumo matmens suteikimas įvykiams ir veikėjams nebereikalingi, o ką jau kalbėti apie prasmingus personažų dialogus. Seniau visu tuo užsiimdavo scenaristai, kurių geriausi dažnai būdavo rašytojai, dabar nė to nebeliko. Užtat negalime iš žiūrovų tikėtis ne tik katarsio, baimės ir drebėjimo, bet ir jokių kitų emocijų – gailesčio, pasipiktinimo ar nuostabos. Tyrimai nejaudina ir nestebina, jie tik informuoja, šiuo atveju – kinematografiškai įformina istorinę informaciją. Stebina nebent filmo kūrėjų gebėjimas iš tokios dramatiškos, mįslingos, prieštaringos istorijos padaryti tokį beskonį, beaistrį, glebų žiūrinį (neišeina jo vadinti nei pasakojimu, nei juo labiau drama). Vienintelis jų rūpestis, atrodo, buvo kuo tiksliau reprodukuoti ano meto tikrovę, – Lietuvoje kažkodėl manoma, kad istorinis kinas gali būti tik realistinis. Jiems tai neblogai pavyksta, kol atgaminami eksterjerai, interjerai, kostiumai, netgi dzūkiška šneka. Tačiau kai tik prieinama prie pačios kino esmės – veiksmo ar judėjimo (poeto šokis Vilniuje, boheminis vakaras su moterimis, susišaudymas miške) – pasitelkiamos pačios primityviausios montažinės gudrybės, dėl kurių iš gėdos numirtų bet koks (neo)realistas, tiek italų, tiek sovietų, bet lietuviams šie triukai leidžia sutaupyti ir aktorių vaidybą, ir didelius laiko bei ekonominius išteklius tikintis, kad naivus žiūrovas nieko nepastebės. Tik pabaigoje, sėdėjimo bunkeryje epizode, atsisakoma realizmo ir pereinama lyg į kitokį plastinį-poetinį registrą, tačiau čia viską sugadina lėkštas filosofavimas, partizanų vado patarimai poetui, kaip rašyti (simptomiška: visi geriau už menininką žino, kaip jam kurti, ypač tie, kurie rungiasi Galios lauke – savi ir svetimi ideologai), o labiausiai – to žodinio patarimo vaizdinis iliustravimas: idant pamatytų „tikrą gyvenimą“, poetas, kaip jam ir patarė vadas, iškiša galvą iš žeminės ir pamato pirmą ryto spindulį ant mėlynių krūmo. Sakyčiau, tai savotiškas raktas šiam filmui suprasti: jo kūrėjai filmavimą suvokia kaip pasakytų žodžių (ar rašytinių šaltinių) iliustraciją su kuo mažesnėmis išlaidomis – tiek materialinėmis, tiek ir dvasinėmis, psichinėmis, intelektualinėmis.


Romas Bartavičius – seno sukirpimo inteligentas iš sostinės.