Šiandien aš vienas. Vieversys su Geniu nunešė spaudą. Bunkeryje radijas groja kažkokią prancūzišką šansonetę. Buvau išlipęs į lauką. Aplinkui gili tyla. Vėl prasidės mėnesienos. Šiandien mėnulis jau pjautuvo dydžio. Ar gali kas įsivaizduoti, kad vidury­je šitų laukų yra bunkeris, kuriame radijas groja prancūzišką dainušką?...

Dzūkas

Kaip nesmi poetas, lyginimo lenta, cirko akrobatas, santechnikos ar savo burnos higienos priežiūros specialistas, lygiai taip nesmi ir kino kritikas. Bet vargu bau, ar reikia būti dideliu įvairių kino meno subtilybių žinovu ar labai žvitrių akių savininku, kad komediją nuo trilerio (o pastarąjį –­ nuo treilerio) atskirtum be kitų pagalbos ar kad galėtum bent šiek tiek pristatyti filmą apie partizanus. Bet, štai –­ nepakanka būti ir paprastu žiūrovu. Reikia būti lietuviu. Kalbu apie naujausią Vytauto V. Landsbergio juostą „Trispalvis" (premjera lapkričio 22 d.).
Sutapimas, nes prieš gerą savaitę iki režisieriaus pasiūlymo peržiūrėti naujausią jo kino darbą, uošvių sodyboje šalia Kavarsko, apie kurį kalbama ir filme, skaitinėjau Dzūko dienoraštį, kuris juostoje taip pat girdimas.
Landsbergio pristatinėti nereikia. Bet kadangi noriu, kad mano tekstas užimtų kuo daugiau vietos, priminsiu – poetas, vaikų literatūros rašytojas, dainuojamosios poezijos atlikėjas, kino ir teatro režisierius... Sustokime prie V. V. L. kaip prie kino režisieriaus. Tarp daugiau nei 30 vaidybinių bei dokumentinių kino juostų, kurių didžioji dalis sukurta sukelti lietuvio pasididžiavimą savo šalimi, esti ir su partizanais susijusių temų – „Baladė apie Daumantą" (1995), „Kai aš buvau partizanas" (2008) bei „Partizano žmona" (2011). Dar vertėtų paminėti ir 2006 m. LNDT spektaklį „Bunkeris", dokumentinę dramą apie Kostą Kubilinską. Tuo V. V. L. dėmesys partizanams nesibaigia – kur dar vaikų stovyklos, supažindinančios su miškiniais, ar knyga jauniesiems „Varlė bunkeryje"...
Ievos Narkutės perdainuotomis partizaniškomis dainomis papuoštas „Trispalvis" – tai veik pusantros valandos gyvas dvylikos su partizaniniu judėjimu susijusių asmenų pasakojimas, kurį praplečia virš Lietuvos skriejantis sakalas (jis esti žuvusio partizano vėlė, įgarsinta Aido Giniočio), vietomis įterpiami fragmentai iš partizano Dzūko dienoraščio.
„Trispalvis" gana taikliai suskirstytas į paveikslus, tarytum pasakojančius vieno partizano, o drauge – ir visų, už Lietuvos laisvę kovojusių miškuose, gyvenimo epizodus. „Vaikystėje" būsimam partizanui miško broliai atrodydavo nekasdieniškai, į juos žvelgdavo su didžiule pagarba, klausydavosi, kaip bažnyčioje kunigas ragindavo stoti partizanauti. Vėliau laukia „Išėjimas į partizanus" (dėl sulaikyto tėvo ar kitų priežasčių), baimė, kad partizaninis judėjimas nutrūks pačiam nespėjus nė pakovoti. Jonas Kadžionis-Bėda (jis, beje, neseniai Kavarsko apylinkėse atstatė bunkerį, kuriame J. Kadžionio partizanavimo metais Bėdos žmona pagimdė sūnų) prisimena visai linksmą jo slapyvardžio istoriją: „Vėliau jau liepė pasirinkt slapyvardį. Sakau: „Bėda". Jie siūlė Jaunutį, dar kitokius. Tada klausia nustebę: „O kodėl Bėda?" Sakau: „Aš sergu niežais, kaip aš ne bėda? Užkrėsiu jus, tai kaip mes čia miške paskui gydysimės?" Jie pradėjo juoktis, ir nuo to karto manęs niekas nei vardu, nei pavarde nebevadino. Kai slapyvardis negražus, greitai prigyja."
Viena iš dvylikos pasakotojų, deja, filmo premjeros nebesulaukusi (autoriui ranką reikia spausti jau vien dėl svarbaus darbo įamžinant dar gyvus partizaninio judėjimo liudytojus), Vanda Ona Herolcienė drauge su vyru miškinius aprūpindavo uniformomis. Kol vienas siūdavo, kitas lūkuriuodavo sargyboje, ar nesimato rusų. Uniformas pasimatuoti miškuosna nešdavo Herolcienės vyras.
Skyriuje „Partizaniškas gyvenimas" pasakojama apie partizanų kasdienybę – kaip stribai būdavo įspėjami dukart (o trečiąsyk – sunaikinami, bet jokiu būdu ne artimųjų akivaizdoje), kaip apsilankę partizanai prašydavo maisto ar drabužių ir prižadėdavo atsilyginti, vos tik šalis taps laisva. „Žmonių gerų sočiai buvo", – sako vienas pašnekovų, ir toliau prasideda „Meilė", nes juk daug Lietuvą gynusių partizanų buvo labai jauni.
„Mūšiuose", kai, atrodo, nebėra kur trauktis, pasigirsta pasiūlymas: „Bėda, tu nešauk – išsišaudysim, neturėsim kuo nusišaut." Jei reikia pasiduoti priešui, tai tik –­ mirusiems. Toliau atsiranda „Išdavystės". Kaip filme sako vienas pašnekovų Antanas Kasperavičius-Ąžuolas: „Jeigu šitas karas prasilaikė 10 metų, tai jis būtų prasilaikęs dar ilgiau, 20 ar 30 metų. Jeigu nebūtų savi pradėję išdavinėti." Net šunys stengėsi prisidėti prie kovos – kai kieman užsukdavo partizanai, jie tylėdavo, o vos tik pasirodžius stribams – „skamba visas vienkiemis".
Skyriuje „Tardymai" mėginami atskleisti sunkiausi partizano išbandymai. Tardomieji labiau už skausmą bijojo išduoti kitus miško brolius ar jųjų talkininkus, kreipdavosi į Dievą prašydami jėgų iškęsti kančias ir likti ištikimais Lietuvai. Tačiau būta ir kitokių atvejų. Herolcienė pasakoja apie savo karšto būdo vyrą, kuris už gerklės nutvėrė tardytoją Kuznecovą: „Mane nekaltą daužei, – sako, – dabar mirsim abudu. Per langą nuo trečio aukšto... Tas išsižiojo, pradėjo šaukt: paleisk, nieko nebedarysiu. Ne, – sako, – nepaleisiu, tu mane daužei, pridaužei jau ligi mirties. Tai tada paleido. Ir tikrai daugiau nemušė, tą naktį paleido."
„Trispalvis" yra vienas tų filmų, kurį pažiūrėjęs pasijunti lietuviu esąs. Ir namie šiandien gyvenantys, ir emigracijon išvykę tautiečiai įkvepiami partizanauti –­ vietoje tuščių šnekų, kad viskas Lietuvoje blogai.