Pablo Picasso yra sakęs, kad jo kūrinių likimas ir vertė nepasikeistų, jei jų niekam nerodytų – tiesiog supakuotų, užantspauduotų ir kur nors nukištų. Kažką panašaus esu mačiusi Jacques’o Rivette’o filme „Gražioji pikčiurna“, kai ilgai ir sunkiai kurtą paveikslą dailininkas užmūrijo sienoje, o užsakovui pakišo pernakt greitosiom sumestą pakaitalą. Dar esu girdėjusi, kad kanoniniai senovės kinų tekstai šimtus metų galėdavo būti dingę be žinios ir niekas dėl to nesijaudindavo. O kai kokia nors senolė netyčia aptikdavo tokį tekstą užkrosnyje, visi daugių daugiausia maloniai nustebdavo. Tik ar galėjau pamanyti, kad visa tai vėl prisiminsiu žiūrėdama seną šlovingą rusų serialą „Banditų Peterburgas“? O juk pirmajame jo filme „Baronas“ (2000) kaip tik yra toks slaptas paveikslas – susuktas, įkištas į tūtą ir pastatytas už portjeros.

Ar tikrai pasaulio tvarka būtų pakitusi, jei kilnus vagis-autoritetas pravarde Baronas nebūtų ėmęsis misijos išvogti meno kūrinį, kad jis vėl taptų matomas kitiems? Ar negalėjo paveikslas toliau slėptis po užuolaida ir paslaptingai skleisti savo burtus? Ar ne geriau jam būtų buvę likti čia – milijonieriaus bankininko Mišos Monachovo bute su galybe stalčiukų, dėžučių, skrynelių, stebimam vien šimtų porceliano skulptūrėlių? Tiesa, pridurkime: šis paslėptas šedevras – ne kas kita, o Rembrandto „Egina“. Taip filme pervadintas paveikslas „Danaja“, kabantis Ermitaže ir pagarsėjęs tuo, kad 1985 m. vieno lietuvio buvo apipiltas sieros rūgštimi ir perrėžtas peiliu. Dar vienas įrodymas, kad viešumas menui ne visuomet į naudą.

Man atrodo, panašiai kaip aš, seriale mąsto Antibiotikas, aukščiausio rango Peterburgo kriminalinis autoritetas – į jį Monachovas kreipiasi pagalbos. Nors ir pasirengęs padėti, Antibiotikas, panašu, nebeketina paveikslo grąžinti bankininkui, mat bendrininkams užsimena, kad yra paruošta labai gera „Eginos“ kopija. Žodžiu, jis pats ketina kažkur nukišti paveikslą, jei jau Monachovas jo nenusaugojo. Antibiotikas nuoširdžiai nesupranta, kam Baronui prisireikė judinti slaptavietę. Juk Baronas jau senas, mirtinai serga, įpėdinių neturi – jam per akis būtų pakakę ir juvelyrinių grožybių, išneštų iš Monachovo buto. Kaip atlaidžiai mosteli Antibiotikas, „Dievas davė, Dievas ir atėmė“. Tačiau grožybes Baronas atiduoda savo partneriui, o pats pasiima tik tūtą su drobe.

 

„Banditų Peterburgas. Baronas“

 

Išorinius Barono motyvus sužinome gan greitai. Žinia, milijonierius Monachovas „Eginą“ nugvelbė per Ermitažo remontą, o Baronas laikosi kitų principų: „Plėšiu tik privačias kolekcijas.“ Paveikslo vagystė – tai ir riteriškas poelgis, skirtas jo mylimai moteriai, dailės žinovei ir brangintojai, kurios dėka „Egina“ turėtų grįžti į muziejų. Vis dėlto šis apiplėšimas – beje, labai elegantiškai įvykdytas – atrodo kaip gražus, bet beprasmis gestas, padarytas dėl paties gesto grožio. Tačiau ar ne tą patį būtų galima pasakyti apie bet kurį kitą seriale atliekamą veiksmą? Man išvis neaišku, kaip tokiame pasaulyje, kokį matome „Banditų Peterburge“, gali kilti mintis ką nors veikti. Personažai čia aprūpinti Antibiotiko numatytomis veiklos programomis, banditų kalba – „temomis“, o informacija apie bet kokį nukrypimą nuo temos Antibiotiką pasiekia kulkos greičiu. Toks jausmas, kad serialo personažai turėjo būti gerai įsiskaitę samurajų kodeksą, nes visi lyg sutarę renkasi tą kelią, kuris veda į mirtį. Tiesa, kitokių kelių čia ir nėra: jei žinai, kur paveikslas, bet nesakai, – mirsi; jei nesakai, nes nežinai, – irgi jokių šansų likti gyvam. Todėl kiekvienas veiksmas, poelgis čia lyg gražus atsisveikinimo gestas; dialogai – koncentruoti, be menkiausio balasto ir, beje, neapsakomai sąmojingi.

Kita vertus, pagal rūsčius įstatymus sutvarkytas „Banditų Peterburgo“ pasaulis turi kitą pusę, į kurią veikėjai, trumpai užmiršę budrumą, patenka paveikti nuovargio, įtampos ir alkoholinių gėrimų. Režisierius Vladimiras Bortko perteikia nepakartojamą XX a. 10 dešimtmečio Rusijos gyvenimo gylio ir svaigios nevilties, kad viskas teka pro pirštus, pojūtį, pastiprintą blausios videojuostos faktūros. Net ir išvargintas Antibiotikas galiausiai suklinka: „Nebenoriu nieko daugiau girdėti apie „Eginą“, kitų darbų iki kaklo!“ Tačiau mano mėgstamiausias personažas – papulkininkis Vaščianovas. Jis vis naiviai stebisi, kas čia amžinai nutekina informaciją, ir vos jo pašnekovas išeina, stveria stiklinę ir butelį, o tada jau skambina tam, kam reikia. Aktorius Andrejus Tolubejevas papulkininkį murkšlina melsva uniforma prisodrina švento siaubo – nuo frazės, kad Ermitaže kabo „ne visai Rembrandtas“, iki sukrečiančio palengvėjimo finale, kad viskas galų gale baigėsi – tegu ir ne taip, kaip visiems norėjosi.

Bet grįžkime prie „Eginos“. Už riterišką Baroną man daug įdomesnis pasirodė vienas nuošaly likęs personažas. Kuris? Ogi Monachovas – kodėl niekas filme negvildena priežasčių, privertusių jį laikyti tą drobę po užuolaidomis? Net jei ir miglotai nutuokiu apie monetarinę Rembrandto vertę, koks nors traukinio sąstatas su aliuminiu man vis tiek atrodo apčiuopiamesnis laimikis. Negi bankininkui reikėjo „Eginos“ tik tam, kad progai pasitaikius būtų galima išgabenti į užsienį ir perparduoti?

Va čia ir prisiminiau dar vieną istoriją su paveikslu ir bankininku. Rašytojas Ernstas Jüngeris atsiminimuose mini bankininką, kuris įsigijo Vincento van Gogho „Baltas rožes“, dvi valandas tyrinėjo paveikslą, o tada atliko stambiausią sandorį savo gyvenime – įsigijo nacionalinio banko akcijų kontrolinį paketą. Taigi E. Jüngeris (nesyk rašęs, kad nelaimės atveju pirmiausia iš namų reikia nešti paveikslus) daro išvadą, kad paveikslai gali suteikti žmogui apčiuopiamą galią.

Išeina, kad bankininkas Monachovas pasielgė išmintingai pakišęs „Eginą“ po portjera. Gal paveikslas ir buvo tas aitvaras, traukęs milijonus į jo namus! Tokiu atveju Baronas visai be reikalo pavogtą „Eginą“ aptaisė sprogstamuoju mechanizmu – prisilietus nepašvęstiesiems, magiška sprogstamoji meno kūrinio substancija būtų suveikusi ir be perteklinių saugos priemonių. Bet, žinoma, atsarga gėdos nedaro.