Vladas Rožėnas. Kino mėnuo (vasaris)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Ateitis“ („L’Avenir“, rež. Mia Hansen-Løve)

Drama tokia laisva, tokia nesusireikšminusi, kad jos beveik nėra. Isabelle’s Huppert vaidinama moteris sužino, kad vyras ją palieka, dar ji slaugo motiną ir netenka darbo. Bet dramos vis tiek nėra.
Bent jau klasikine „skraido indai, teka ašaros“ prasme. Kritikuojantys Hansen-Løve’s juostą dažniausiai pabrėžia, kokia beprasmiška ji yra – visos detalės, visi siužeto vingiai galiausiai niekur nenuveda ir mes negauname jokios tikros išvados.

Tačiau čia ir glūdi esmė. Huppert herojė tiesiog gyvena savo gyvenimą, tiek pat beprasmį, kiek bet kuris kitas. Ji pyksta, kad vyras išsivežė Levino knygas, vargsta su storu mamos katinu, o kai bare prisikabina nemalonus persekiotojas, konfliktas tiesiog nukertamas ir lieka tuo, kuo buvo iš pat pradžių – nemaloniu epizodu. Prasmės čia trūksta nebent kaip dramatiškos užkadrinės muzikos, romantiško meilės prisipažinimo ar sulėtintos šokių scenos. Ar tikrai palikus filmą be supaprastintos priežasties ir pasekmės grandinės gauname tuštumą? Žinoma, tai priklauso nuo to, ką žiūrovas vadina prasme. Bet jei čia jos stinga, galbūt ieškoma visai ne jos, o tiesiog dramaturginės klišės.

„Nepažįstamoji“ („La Fille Inconnue“, rež. Jeanas-Pierre’as Dardenne’as, Lucas Dardenne’as)

Naujausias brolių režisierių filmas yra „Ateities“ priešingybė. Turint omenyje, kiek daug kartų painias socialines problemas Dardenne’ai aptarinėjo tuo pačiu realistišku stiliumi ir kaip kaskart pataikydavo jei ne į dešimtuką, tai prie pat jo, sunku patikėti, jog naująjį filmą kūrė tie patys žmonės.
Dženi (akt. Adèle Haenel) bando išsiaiškinti, kaip netoli jos klinikos mirė mergina. Tą vakarą nuo savo žudiko bėgusi moteris skambino Dženi į duris, tik ši neatidarė. Dabar, kankinama kaltės, ji radikaliai keičia visą savo gyvenimą.

Bėda ta, kad kokybiškas detektyvas ir socialinis realizmas nedera. Filme kiekvienas veikėjas kažką reiškia. Daktarė per savo pacientus sugeba prisikasti prie pat tiesos, ir net tada, kai kažkuris personažas, rodos, sutinkamas atsitiktinai, akivaizdu: po 10, gal 20 min. išaiškės, kad ir jis byloje svarbus. Viskas tiesiog per gražiai sustyguota – pradedant individualiomis scenomis, baigiant galutiniais atsakymais (ir, žinoma, esmine metafora – juk tai pati daktarė, o ne mirusioji, iš tiesų yra nepažįstamoji).

Dardenne’ai jau daugybę metų kuria profesionaliai vienodai ir čia nieko bloga. Bet šįsyk reikėjo arba pasirinkti kitą istoriją, arba, jei taip norėjosi daryti būtent šią, tai daryti nebe tą patį filmą.

„Emilija iš Laisvės alėjos“ (Rež. Donatas Ulvydas)

Neturėdamas užtektinai spaudos ženk­­lų nuodugniam šio istorinio epo nagrinėjimui ir bijodamas, jog kritika jo atžvilgiu bus palaikyta antivalstybine propaganda, pažymėsiu, mano akimis, esminius „Emilijos“ pliusus, o ne minusus.

Pirma. Filmas leidžia atsigręžti į anks­tesnius Scorsese’s, Cianfrance’o ar kitų butaforinės praeities kine kūrėjų darbus ir juos iš naujo interpretuoti. Išvydau tokį pastišą, kad jaučiuosi iš naujo persibraižęs kino ir realybės santykį – holivudiniai saulėlydžiai, pasirodo, praeitį prikelia palyginus blaiviai.

Antra. Filmas yra tokia visapusiška katastrofa, tokia šimtadienio lygio patriotinė šventė, kad po jos jaučiuosi nuoširdžiai prasivalęs paletę ir dar labiau susižavėjęs žmonėmis, kurie daro žiūrimą kiną.

Trečia. Filmas leidžia greitai ir visai neskausmingai perprasti sovietinės Lietuvos istoriją. Buvo didvyriai ir buvo vatnikai. Kaip „Delfi“ komentaruose, tik šįsyk su mažiau keiksmažodžių.

Ketvirta. Filmas nuoširdžiai įtikina kino jėga: užtenka patriotinės temos, dramatiškos muzikos, poros nepalaužiamų kovotojų ir atsiranda žiūrovų, ne vienas ir ne du, kurie šitokiu „kinu“ patiki. Belieka klausti, kokio lygio turi būti forma, kad jai uždengti nepakaktų temos?

„Ateitis“

„Žaklina“ („Jackie“, rež. Pablo Larraínas)

Filmo anonsas „ikoniška asmenybė“ ar „pirmas garsaus režisieriaus filmas anglų kalba“ daug nežada. Deja, iš tiesų neapsieita be dramatiškai rankas tiesiančių vaikų ir kitų pasaldinimų.

Tačiau režisieriaus bandymas neabe­jotinai įdomus. Kiekvienas naujas oro gūsis nerangiame biografijos žanre sveikintinas, o kai šis gūsis atkeliauja su, pavyzdžiui, Micos Levi muzika, imi galvoti, kad gal tau ir ne pro šalį sužinoti ką nors daugiau apie tą ponią Kenedi. Net pokalbiams sukurti filme naudojamos absoliučiai netradicinės kadruotės.

Yra tik vienas aspektas, kuriuo filmas nuvilia, nors jis esminis – scenarijus. Stilistinės priemonės atrodo naudojamos vienam tikslui, bet nuolatiniai šokinėjimai laiku ima darytis pertek­liniai, ir autoriai, užuot kūrę vientisą portretą, nukiša jį kažkur tarp skirtingų laikų.

Šiaip ar taip, šis filmas turi užtektinai „stuburo“ patikti ne visiems. O tai biografijoms – itin reta savybė.

„Loganas. Ernis“ („Logan“, rež. Jamesas Mangoldas)

Mes gyvename keistais laikais. Dešimtas „Iksmenų“ serijos ir balažin kelintas superherojų filmas apskritai buvo vienas metų laukiamiausių, nes šįsyk komiksų veikėjas su spygliais rankose bus su N-18 žyme. Vadinasi, daugiau kraujo, daugiau keiksmažodžių ir šiaip –­ labiau suaugusiems tinkanti iš principo vaikams sukurto personažo versija.

Būtent taip ir išėjo – tik tamsesnė medžiaga nepadarė pramogos mažiau vaikiškos. Filmas yra nutolęs nuo atsibodusių, pernelyg vaikiškų „Kapitonų Amerikų“ tiek, kiek tik galima jį ištraukti ir vis tiek palikti konvencijos rėmuose. Viskas po senovei. Ir dvikovos daugiausia nykios, tik dabar kruvinesnės, ir veikėjai tokie pat herojiški (bet tik tuomet, kai pusę filmo praleidžia zirzdami, kaip įprasta, kad nebus herojiški), ir pabaiga tokia pat nuspėjama.

Nežinau, kaip vertinti tokį vidutinišką filmą, bet turbūt taip pat, kaip ir kitus tokio žanro darbus. Vienoje ankstesnių superherojų filmų recenzijų teko skaityti, kad kažkurį „Marvel“ darbą laikyti geriausiu jų istorijoje yra tas pats, kaip sakyti, jog kažkuris bulvių traškutis yra geriausias iš viso pakelio. Tai galioja ir „Loganui“ – bet juk šįsyk traškutis su kitokiais dažikliais, todėl norėjosi tikėti, kad vien dėl to jis taps gurmaniškas.

„Gyveno kartą Uvė“ („En man som heter Ove“, rež. Hannesas Holmas)

Kažkas panašaus į vieną tų bukų anekdotų, kurie vis tiek prajuokina. Jei neprajuokina, tai bent priverčia nusišypsoti. Nuo to anekdotas, žinoma, netampa geresnis, bet, kita vertus, jei visi anekdotai būtų kokybiški, ar išvis reikėtų juos skirstyti į aukšto ir žemo lygio?

Filmo problemas vardyti būtų galima ilgai – jis ir sentimentalus, kad net akis nusukti verčia, ir lėkštas, ir nuspėjamas, ir supaprastintas, ir dažnai netgi nejuokingas – bet kažin, ar tai paliestų jo esmę. Kad ir kas šį filmą būtų sukūręs, kad ir kaip jį sudėliojęs, jis vis tiek turėtų visas šias savybes, lygiai taip, kaip superherojai visada turi etinių dilemų ir nepateisinamų priešų.

Neturėdamas nieko daugiau filmas lieka tiesiog pramoga. Ir tokio tipo kinui netgi kokybiška. Šitai nepakeičia fakto, kad tai geriau lėktuve ar autobuse nei kino teatre žiūrėtinas filmas. Bet net tokie darbai turi kokybės skalę, kurioje švedų komedija yra kažkur viduryje tarp tų, kuriuos gėda žiūrėti lėktuve, ir tų, kuriuos gėda žiūrėti išvis.