Goda Aksamitauskaitė. Trumpi, bet filmai

Sausio 12–18 d. įvyko 15-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Organizatoriai pasiūlė net 15 programų kino teatrų salėse ir internetinėse platformose. (Rašydama šį tekstą, kol kas dalyvavau tik vienoje – „Kino nakties“ metu „Pasakoje“ per 5 valandas buvo pristatyta 17 skirtingo žanro filmų.) „Lithuanian Shorts“ agentūra jau beveik dešimtmetį rūpinasi lietuviškų trumpametražių filmų sklaida ir prie jų pratina Lietuvos auditoriją. Kaip žinia, aiškus minties perteikimas nedaugžodžiaujant reikalauja įgūdžių, tad trumpas (iki 40 min.) kinas susiduria su specifiniais iššūkiais: siužetas turi būti koncentruotas, kino kalba – tiksli. Nesakau, jog tie patys kriterijai negalioja ilgo metro filmams, tačiau čia nėra tiek erdvės mažiau argumentuotiems sprendimams. Komplikuotas, daugiabriaunes pasaulio problemas ir procesus reikia perteikti įtaigiai, jų neredukuojant.

Matytoje programoje pasigedau eksperimentinio, nenaratyvinio kino, o tai tapo paskata mąstyti apie eksperimentinių filmų ir videomeno ribų paslankumą – galbūt jie iš kino salių persikėlė į muziejų, galerijų erdves? Kiekybiškai „Kino nakties“ sąraše dominavo prancūzakalbiai filmai, absoliuti dauguma – europiniai, galbūt dėl šios priežasties nė vienas filmas reikšmingai neišsiskyrė iš kitų. Per pastaruosius dvejus metus sukurtuose dokumentiniuose, vaidybiniuose ir animaciniuose darbuose nagrinėtos šeiminių traumų, psichologinės būklės, sisteminės neteisybės ir tarpasmeninių santykių temos. Visi per „Kino naktį“ rodyti darbai buvo išdėlioti po kitas – temines – programas, padedančias į tam tikrus reiškinius pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Čia „izoliuotai“ pristatysiu keletą filmų.


„Lėlė“ (rež. Elahe Esmaili, Iranas)

(Ne)savarankiškas sprendimų priėmimas. Hipsterių stilių mėgstanti, riedlente važinėjanti 14-metė Asal planuoja susituokti su mediciną studijuojančiu vaikinu: prie ištekėjusių merginų mokykloje nesikabinėjama, jis dovanoja guminukus ir mielus žaisliukus. Mergaitės „atidavimo už vyro“ sprendimą lydi keli ne mažiau už jos pačios norus svarbūs faktoriai – ji gyvena fotostudijoje, įkurtoje rūsyje, netrukus atsiras pamotė, o būsimas vyras yra kilęs iš geros šeimos ir išlaikys Asal. Dokumentiką režisierė filmuoja ne tolimoje provincijoje, o šių dienų mieste norėdama atkreipti dėmesį į vaikų ir moterų teises, tradicijų ir šiuolaikybės sandūras. Ir vis dėlto pareikšiu kont­roversišką nuomonę: jeigu žaidžiame pagal duotąsias taisykles, o ne iš pamatų griauname ir statome naują sistemą, gal jau geriau šitaip negu paaug­lės slapukavimas?

 

„Lėlė“
„Lėlė“

 


„Techno, mama“ (rež. Saulius Baradinskas, Lietuva)

Savarankiškas sprendimų priėmimas. Energija, tech­no­muzika ir pykčiu varomas Nikita svajoja iš sovietinio mikrorajono pabėgti į Berlyną, tačiau mama, sauganti jo pasą ir pinigus, yra priešingos nuomonės. Pervargusios, nepasiturinčios, vienišos trijų vaikų motinos būklė palieka žymių – vieni nuo kitų priklausomi, bet kartu būti nebegali. Dauguma mūsų pažįstame po vieną tokį Nikitą arba po tokią mamą, kuriems savarankiškai ištrūkti iš nusivylimų rato pernelyg sudėtinga, o pažadėtoji Berlyno (ar miesto X) žemė sugeria tuos pačius ašarų ir prakaito lašus. 18 min. filmas įgyvendina visą naratyvą ir dar leidžia pasigėrėti raudonos ir pilkos spalvų kont­rastais. Manau, tai vienas sėkmingesnių trumpo kino struktūros atvejų – S. Baradinskas žino, ką nori pasakyti, ir nei tempia laiką, nei forsuoja įvykių eigą, per konkrečią individų dramą atskleidžia visuomenės ydas.

 

„Techno, mama“
„Techno, mama“

 


„Prisiminimai, prisiminimai“ (rež. Bastienas Dubois, Prancūzija)

Trečios kartos trauma. Istorinės atminties formas nag­rinėjantys filmai, o jei dar animaciniai arba archyviniai, festivaliuose visuomet atsidurs mano prioritetų sąraše. Animacija, kaip medija, tiek kūrėjams, tiek žiūrovams leidžia išvengti tiesioginio probleminių (smurtinių ir pan.) vaizdinių vartojimo, išlaikyti reikalingą distanciją ir išradingiau spręsti temos perteikimą, nemanipuliuoti šoko, sukrėtimo emocijomis. Šiame filme anūkas sužino, kad senelis dalyvavo Alžyro kare, tačiau visos jo pasakojamos istorijos yra identiškai pozityvios: medžioklė, gazelės, draugeliai. Vaikinas užsispyręs bando iš senelio išgauti tikrąją traumos paslaptį ir personalizuoja tariamą jos neigimą. Skirtingų stilių animacijos derinimas pasitarnavo pasakojimo linijoms atskirti, tačiau filme pasigedau rimtesnės savikritikos – veikėjų elgesys gan tiesmukas ir net paties autoriaus motyvacija primena vaikišką užgaidą, o ne atsakingą, jautrų tyrinėjimą.

 

„Prisiminimai, prisiminimai“
„Prisiminimai, prisiminimai“

 


„Bumpt“ (rež. Xavieras Seronas, Belgija)

Tvarkinga, teisinga ir estetiška juodoji komedija. Vienam tėvui darbo reikalais išvykus į užsienį, antrasis išleidžia sūnų į kiemą žaisti su draugu, o pats sėda rašyti romano. Strigęs kūrybinėse kančiose, jis vėluoja pristatyti vaiką į gitaros pamoką. Atbuliniu išskubant iš garažo pasigirsta bumpt – iš už mašinos rato kyšo sūnaus draugo rankutė. Dabar reikia ne tik atlikti moralinės gimnastikos pratimus aiškinant sūnui, kad nutylėjimas skiriasi nuo melavimo, bet ir paslėpti tai, kas liko iš jo draugo kūno, – nestandartinė, tačiau puiki tėvo ir sūnaus ryšio stiprinimo popietė. Situacijų komiškumas atleidžia žiūrovą nuo per didelio įsijautimo į moralines dilemas, vis dėlto pagrindinio veikėjo – ne, tad kitą dieną jis su palaikų maišu rankose pasirodo prie kaimyno durų. Paaiškėja, kad jo vaikas yra sveikas gyvas, o į šį tvarkingą rajoną neseniai nuo lėktuvo trapo nukrito geresnio gyvenimo tikėjęsi tėvas su sūnumi. Pirmąjį policija jau pakuoja į maišą, o berniukas dar nerastas. Laiminga pabaiga? Filmas juodai ir aštriai komentuoja iš pažiūros idealiai liberalaus vakarietiško gyvenimo savanaudiškumą susidūrus tiek su asmeniniais, tiek su globaliais iššūkiais.

 

„Bumpt“
„Bumpt“

 


„Citadelė“ (rež. Johnas Smithas, Jungtinė Karalystė)

Ekonomika ar žmonių gyvybės I. Dalyje naktinio seanso filmų jau buvo galima matyti pandemijos ženklų, pvz., kaukes viešajame transporte, o J. Smitho filmas – grynas karantino produktas. Nufilmuotas, regis, pro tą patį langą, jis sugretina, supriešina Boriso Johnsono pasakytas kalbas ir visuomenės būvį. Stebime kambariuose įjungiamas ir išjungiamas šviesas, sėdinčius, sportuojančius, po kambarį vaikštinėjančius žmones; akimirką pasijuntu nepatogiai – ar režisierius klausė jų sutikimo? Anot Walterio Scheidelio, ikimodernybėje globalios epidemijos buvo vienas efektyviausių nelygybės sumažinimo veiksnių, tačiau šiais laikais medicina yra gerokai pažengusi, o valstybės ir verslo interesai toli gražu neapsistoja ties žmonių gyvybėmis. Naujas biopolitikos diskurso plot­mes atvėrusios pandemijos kontekste galios svertai atsiduria verslininkų rankose, Londono Sitis tampa naująja citadele – rodos, tai nori pasakyti režisierius. Pasirodo, sukurti filmą galima minimaliomis sąnaudomis, tačiau, mano galva, pasibaigęs ties viduriu, jis būtų buvęs efektyvesnis. Juntamas karantininis nuobodulys ir frustracija, bet mes patys tai jau išgyvenome, kodėl dar turime nuobodžiauti kino ekrane?

 

„Citadelė“
„Citadelė“

 


„Parduotuvės politika“ (rež. Sarah Arnold, Prancūzija, Šveicarija)

Ekonomika ar žmonių gyvybės II. Tikra istorija paremtas filmas nukelia į baltą maisto prekių parduotuvės kubą. Matome išrikiuotas savitarnos ir standartines kasas, persirengimo kambarėlyje minimaliai susipažįstame su dirbančiomis moterimis. Monotoniškais rutininiais gestais jos skenuoja prekes, o viršininkas ragina nepamiršti šypsotis. Pirkėjų žiūrovas nemato – stilistiškai kadrai primena operą „Geros dienos!“ Dėmesys sutelktas į darbuotojų buitį, kuri pirkėjui po minutės formalaus kontakto su kasininke lieka už nugaros ir už minčių. Esu dirbusi pardavėja konsultante didelio prekybos cent­ro „salelėje“, kur per 12 val. trukmės pamainas mums draudė laisvu darbo metu skaityti knygą (bet bent jau leisdavo sėdėti!). Performatyvus filmo pasaulis pamažu perauga į brutalų tikroviškumą, baltą kubą keičia ankšta tualeto kabina ir kraujuotos plytelės. Sunegalavusi ir laiku nesulaukusi medicininės pagalbos kasininkė patiria persileidimą. Filme kritika – gana tiesmuka, tačiau ir pati situacija tokia. Ar kapitalizmas savo noru – be valstybės ar profsąjungų įsikišimo – gali tapti humaniškesnis?

 

„Parduotuvės politika“
„Parduotuvės politika“

 


„Meilės istorijos pakeliui“ (rež. Carina Dasoveanu, Rumunija)

Heteronormatyvios vidutinio amžiaus poros santykiai? Lyg dar per mažai būtų sukurta tokių filmų... Moteris vairuoja taksi ir susiduria su įvairiais pakeleiviais, jų įkvėpta mėgina kalbėtis su savo vyru. Tiesiog kalbėtis, tačiau šis piktai ją tildo ir liepia netrukdyti ilsėtis po darbo, kuriame jis aria, kad abu galėtų prabangiau pavakarieniauti moters gimtadienio proga. Ar dėl mylimosios per vasarą išmoktumėte rusų kalbą? Vis dėlto ilgainiui įsitikiname, kad pavargusių žmonių santykiai negali būti lyginami su šviežių įsimylėjėlių ar senolio atsiminimų nuotaikomis – juos formuoja ne tik komunikacija, bet ir tylos pauzės, asmeninis laikas. Per bendras teigiamas ir neigiamas patirtis išsivysto kitokio tipo tarpusavio supratimas. Bend­raujant su kitais žmonėmis reikia vis iš naujo peržiūrėti, įsivertinti lūkesčius ir poreikius, nuobodulio nesumaišyti su apmaudu ir kada nors imtis aktyvaus, o ne pasyvaus vaidmens.

 

„Meilės istorijos pakeliui“
„Meilės istorijos pakeliui“

 


„Plaukikas“ (rež. Jonatanas Etzleris, Švedija)

Kai dievas uždaro duris… Ulia – dažnas baseino lankytojas, vienądien būtent čia du policijos pareigūnai atvyksta jo suimti įtarus, kad automobiliu partrenkė bėgiką ir pasišalino iš įvykio vietos. Vyras instinktyviai šoka į vandenį, jam pažįstamą ir saugią stichiją. Pareigūnai „dėl saugumo reikalavimų“ negali suimti vandenyje, visi kiti plaukikai išprašomi, pastiprinimas neatvyksta, tad stebime kitokio pobūdžio grumtynes – desperatiškas valios pastangas – su neišvengiamybe. Ulia laisvas tol, kol plaukioja... Darganotų orų už kino teatro sienų kontekste filmas sušildo ne tik plytelių gelsvumo ir vandens mėlynumo koloritu, bet ir skleidžiama empatija. „Plaukikas“ yra mano favoritas, supinantis klaidų, rūpesčio ir išeities ieškojimo gijas.

 

„Plaukikas“
„Plaukikas“

 


„Šeima“ (rež. Titas Laucius, Lietuva)

Nėra namų be dūmų. Filmas – ne iš festivalio programos, tačiau noriu atkreipti dėmesį, jog „Lithuanian Shorts“ lrt.lt mediatekoje pristato keliolika didžiuosius tarptautinius festivalius apkeliavusių trumpametražių filmų. Evaldas, Edgaras, Eimantas ar kuo jis ten vardu su mergina atvyksta padėti perkraustyti jos senelį į tėvo namus. Bute sukiojasi abu sūnūs su šeimomis, į plėvelę vyniojami baldai, bet ne kylantis stresas. Mėgstu žiūrėti į vienoje uždaroje erdvėje išsiskleidžiančią šeimos dramą (šio žanro favoritai – pilno metro Cristi Puiu „Sieranevada“ ir Romano Polańskio „Kivirčas“), kur nuoskaudos, charakterių ydos be skrupulų ir meninių ornamentų kyla į paviršių. „Šeimos“ atveju visa tai liudija ar net katalizuoja svetimas – Eimantas. Įtikinamai išauginti įtampą 20-ies minučių filme yra sudėtinga, tad veikėjai ir situacijos pasirodė gan paviršutiniškai šaržuoti, vis dėlto turiu pripažinti, kad jame bent iš dalies atpažinau savo pačios giminės neadekvatumą ir pajutau palengvėjimą dėl Eimanto, kai jis, šeimai susivienijus, buvo išprašytas.

 

„Šeima“
„Šeima“