O dabar jau rimtai. Gerai. Rimtai.
Bet aš rimtai nemoooku, bet rimtai aš negaliuuu!

Taip ir nutinka, kai literatūrologijos mokslus meti dar magistrantūroje, kai meti juos vos tik kaip reikiant įsimylėjus. Žaibiškai įsimyli, dar žaibiškiau išteki, o tada jau – pyst, ir meti. Tą magist­rantūrą. Mesdama kažkuriai iš dėstytojų aiškinausi: žinot, sakiau, nepatikėsit, bet aš daugiau vadovėlių ir privalomos bei neprivalomos literatūros perskaitau savo malonumui nei nemetusios kolegės – iš reikalo. Pyktelėjo tada ant manęs, kvankos, ta dėstytoja, bandė aiškinti, protinti, kad neilgai taip trauksiu, o gal dar kažką ir apie popierėlio, t. y. diplomo, reikalingumą sakė, – nepamenu, buvau pernelyg šviežiai ir, aplinkinių nuomone, nenormaliai greitai ištekėjus. Dar kurį laiką, gal porą metų, smaginausi rašydama įvairius literatūrologinius rašto darbus kitiems, už pinigus. Prisiekiu, nežinojau, kad tai neteisėta, baudžiama, nelegalu, – buvo smagu judinti smegenis, smagu gauti už tai pinigų, smagu matyti, kad ne savo, ne Žagrakalytės vardu iš numylėtų dėstytojų gaunu kur kas geresnius pažymius nei būdama savimi. Žodžiu, triskart smagu man buvo.

O dabar, po penkiolikos metų nuo mokslų metimo, kai jau reiktų iš tikrųjų tas smegenis pajudinti – nejuda, nors tu ką. Šaltas kaip niekad pavasaris, nė žolės įkvėpimui, nė alaus ataušimui, – tokį pavasarį tik su vilnonėm kojinėm lovoj lindėt noris. Be įsipareigojimų! Su kokiu nors nesmegeningu skaitalu po žandu.

Gerai jau, gerai.

Viskas prasidėjo puikų pernykštį, ar, vajergau, jau užpernykštį šiltą rudenį Rodo saloje, kur su Dalia Staponkute ir Egle Kačkute beveik savaitę filmavomės Filme, o jei tikrai labai atvirai – tai tiesiog vaikščiojome po tą Salą ir pliurpėme apie viską skersai išilgai. Tada supratau (čia bus meilės prisipažinimas, jei ką), kaip pasiilgau tokių smegeningų moterų. Kaip pasiilgau pokalbio, kai sakai autoriaus pavardę, knygos pavadinimą ir nereikia jokių kitų pasiaiškinimų, galima pliurpti toliau, galima visus juos (visas jas – autorius ir ypač autores) apipliurpti it gerus pažįstamus, o taip bent su prancūzų rašytojais kituose kontekstuose man beveik nenutinka –­ niekaip nerandu, kas būtų tas pačias knygas taip pat prancūziškai perskaitęs, o čia, šiltoje saloje, – toks lobis. Pliurpimo pilnatvė.

Eglė – be visa ko, monografijos „Svetimos ir savos“, paantrašte „Moterų tapatumai naujausioje britų ir prancūzų moterų literatūroje“, autorė, tad moteris daugiausia ir taršėm. Aš skaičiau viską „Tos“, o ji „tos“ skaitė nedaug, nes ji jai nepatinka. Jai patinka „Ta“, o aš „tos“ skaičiau nedaug, nes man ji nepatinka. Kai kas, pavyzdžiui, ne prancūzė ir ne britė lietuvė Liūnė Janušytė ir jos „Korektūros klaida“ audringai patiko abiem. Sankirtos saloje gražiai kirtosi, o tada iš kalbos išėjo, kad štai jau penketas metų po Eglės monografijos išleidimo praėję, o recenzijos – anei vienos. Nėra. Nepasirodė.

„Kaip tai – anei vienos?“ ‒ negalėjau patikėti su daug toje saloje derančių šauktukų. O va taip. Nė vienos. Recenzijos. Feministinės pakraipos monografijai. Man tai pasirodė nenormalu ir neteisinga. Tada prisiekiau, kad jei jau neatsirado nei dėstytojų, nei studenčių, nei dar kitaip suinteresuotų asmenų, tai padarysiu aš. „Bet labai nemoksliškai! Padarysiu tai, bet labai labai nemoksliškai“, ‒ prisiekiau tada Eglei, o ji sutiko, nes ne mokslininkė esu, plika akim net prietemoj matyti.

Mane sudomino toje knygoje rastos Terazzos Azzopardi „Slėptuvės“ Doloresa, „Prisimink mane“ Vinė ‒ užsirašiau jas ateičiai. Ties Marie NDiaye dedikuotu skyriumi tingus protas palūžo: kai subjektai virsta pusiau šunimis, šešėliais, vaiduokliais, pliauskomis, visos tos tarpdurio ir slenksčio būsenos, negalėjimas įeiti ar grįžti ‒ tai dar nieko, bet visur kišama Butler teorija mane kniso kaip labiausiai išlepusią nemokslininkę. Pačios NDiaye pasakojama vampyrizmo teorija rodėsi daug aiškesnė. „Moteris, virtusi pliauska“ ‒ knyga apie paties Velnio sekretore tampančią moterį? „Eikit šikt su tokiais romanais“, – pasirašiau sąsiuvinyje. „Jos kūriniai baigiasi tuo, kuo prasidėjo, t. y. bejėgiška pagrindinių veikėjų atskirties būsena, kuri per romano vyksmą dargi gerokai pablogėja“ (p. 132).

Kuo daugiau skaičiau NDiaye kūrinių analizės ir cituojamų ištraukų, tuo tvirčiau spaudžiau rašiklį užrašų knygelėj: „...niekada šito šūdo, o niekad. Bėgt knygyne nuo to nė neatsigręžiant.“ Gal dėl mano tingaus proto. Gal dėl pavydo, kad ši vunderkindė gali rašyti taip ir anaip, o vis tiek vunderkindė, nors tu ką. O man ji nepatinka, knisa ji mane. (Turbūt pavydžiu aš jai?)

Galbūt recenzijų šiai monografijai iki šiol neatsirado dėl, o siaube, kalbinio jaunųjų mokslininkų, tokias recenzijas rašančių, neišsilavinimo? Tokia mintis peršasi, nes iš aptariamų autorių lietuviškai išleisti tik A. L. Kenedy „Rojus“ („Versus aureus“, 2008) ir Marie Darrieussecq garsiausias, daugiausiai uždirbęs vienas pirmųjų romanų „Truizmai. Labai kiauliška istorija“ („Algarvė“, 1999).

Skaitant apie M. Darrieussecq (kurios teskaičiau vienintelę, monografijoje neaptartą knygą, bet apie tai – vėliau), mane trenkė nemalonus žaibas: ši moteris, be viso ko, dar yra parašiusi apysaką „Klara miške“ („Claire dans la foret“, Paris: Des Femmes, Antoinette Fougue, 2004). Koks siaubas: po dešimties metų apie tokį kūrinį nė nenutuokdama aš, Žagrakalytė, rašiau apysaką apie Klarą, kuri, apimta aukščiausio išprotėjimo, yra miške. Koks siaubas, koks pasaulinio, tfu, na, gerai, ‒ europinio lygio vienų nuo kitų nusirašymo siaubas pačioms to nenutuokiant!

Ramino bent tai, kad pati Darrieussecq karjeros pradžioje buvo apkaltinta būtent idėjų plagijavimu. Apkaltino ją Camille Laurens ir – taip, taip, ‒ ta pati mano išankstinė nemeilė NDiaye. Vis dėlto literatūros bendruomenė ir viešoji nuomonė abu kartus palaikė Darrieussecq, argumentuodamos, kad „literatūros temos ir įvaizdžiai priklauso visiems ir negali būti siejami su vienu ar kitu rašytoju, kurie sėkmingai juos panaudojo“ (p. 213).

Aš nesilyginu, tik pirštu bedu faktan, kurio ir lietuvių literatūros lauke prireiks, jei dar neprireikė.

*

Ar jau ganėtinai stiprus spyris skyston jaunųjų studenčių blauzdon? Ar jau imsis kuri, tų blauzdų tvirtumą demonstruodama, šios dar niekad nerecenzuotos monografijos recenzijos? Kreipiuosi į merginas, nes moterų tai reikalas, vis dar. Kačkutė tai išgyvens ir be Jūsų recenzijų, mačiau jos naujausius darbus ‒ apie juos, jei galima, birželį. Birželį, kai ji atvyks į Briuselį pasakoti apie tai, ką mačiau Ženevoje kovo 8 d. Aha, jums nepasivaideno. Kovo mėnesio 8 dieną skridau iš savo Briuselio į jau beveik nebe Eglės Ženevą švęsti moterų sąmonėjimo, raumeningėjimo, įgalinimo ir įsigalinimo: jė, tokie nauji oficialūs terminai ‒ juos Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) centre, kuriame vyko Kačkutės ir fotografės Marinos Cavazzos fotografijų paroda, atpažino ir galingos ten dirbančios lietuvės, o aš dėl „įgalinimo“ džiūgavau kaip ir dėl visų naujų terminų, nes esmi ištekėjus už terminologo, bet štai vėl nedovanotinai nemoksliškai nuklystu nuo temos! Bet artėju prie naujos temos, apie kurią (ką tik sakiau) pasakosiu birželį.

*

Satisfakcija. Mano mylimas terminologas kaip mat rastų lietuvišką atitik­menį, bet labai tingiu lipti žemyn iš trečiam aukšte esančios palėpės, kur dirbu rašto darbus, į pirmą aukštą, kur televizorius mano terminologui transliuoja prancūzų prezidento rinkimus. Taigi malonioji monografijos dalis, kurios niekur kitur neišknisit, kaip tik Kač­kutės knygoje: jos interviu su aptartomis autorėmis. Interviu, sudedantys visus taškus, kur jų trūko. Pasiskaitykit patys, o ypač – pačios jaunosios rašytojos, kurios, žinau, mėgstat tapatintis, matuotis, sekti, pakol užaugat. Knygoje klausimų ir atsakymų daug daugiau, bet man smagiausi šie.

Pavyzdžiui, Kennedy, be visa ko, dar ir kalvinistų pastorė (šis faktas ir jos kūrybos nesuderinamumas mane itin trikdė), į klausimą apie pastoraciją atsako: „Galiausiai mane įšventino paštu. Tai vienas tų beprotiškų amerikietiškų skelbimų, į kuriuos atsiliepi, sumoki trisdešimt penkis dolerius, ir jie pareiškia, kad esi pastorius.“ (p. 262)

Dar truputis Kennedy:

„E. K. Ką Jums reiškia tapti savimi? Jei dvidešimties dar nesi iki galo susiformavęs, ar keturiasdešimties jau susiformavęs?

A. L. K. Niekada nesi iki galo susiformavęs, manau, kad ilgainiui tampi mažiau išsigandęs. Galima baigus mokyklą tiesiog sustabarėti. O galima nutarti būti nuolat kuriamu kūriniu.“ (p. 265)

Arba Darrieussecq:

„E. K. Ar kaip rašytoja turite įsipareigojimų?

M. D. Turiu įsipareigojimų kaip psichoanalitikė, kaip motina, galbūt kaip pilietė, kaip moteris (pavyzdžiui, užtikrinti, kad moterys galėtų naudotis kontraceptinėmis priemonėmis ir teise į abortą), kaip žmogus (per santykį su mūsų planeta ir kitais žmonėmis). Kaip rašytoja neturiu jokių įsipareigojimų, nebent rasti tinkamą žodį.“ (p. 272)
Arba, dar aiškiau, T. Azzopardi:

„E. K. Kokie Jūsų, kaip rašytojos, tikslai?

T. A. Baigti kitą knygą. Tai nuolatinis tikslas.“ (p. 257)

*

Ai, gi apie vyrus, kuriuos mylėt reikia dar pavadinime: Rodo saloje pirmomis dienomis elgiaus itin neramiai, buvau jokiais salos džiaugsmais nenuramdoma, nes namie palikau knygos užuomazgą ir maniau, kad ten būtinai bus istorija apie... O tada Eglė pasakė: „Tada būtinai perskaityk Darrieu­ssecq knygą „Il faut beaucoup aimer les hommes“.“

Grįžusi Briuselin patraukiau knygynan, o ten trinkt ir išsitrynė autorės pavardė, tad palinkau prie kasininko ir pareiškiau: „Pamiršau rašytoją, bet man reikia mylėti vyrus.“ Kasininkas pasikniso kompiuteryje ir atitarė: „Taip, turim tokią knygą, bet reikia LABAI mylėti vyrus.“

Reikia labai, LABAI juos mylėti.