Mahmoudas Darwishas (1941–2008) yra legenda: palestiniečių tautos poetas, 1988 m. parašęs oficialią Palestinos nepriklausomybės deklaraciją, išvengęs visų nacionaliniams poetams gresiančių negandų – patoso, nacionalizmo ar etninei tapatybei pataikaujančio romantizmo, bet vis dėlto įgijęs kultinį statusą ir į savo laidotuves Ramaloje sutraukęs tūkstančius žmonių. Kaip ketvirtajame knygos viršelyje rašo vertėjos iš arabų kalbos Saudada Mockevičiūtė ir Ina Kiseliova-El Marassy, ši eilėraščių rinktinė pristato ilgą M. Darwisho poetinį kelią – nuo kovingo jauno poeto, kuris savo eilutėmis kimba okupantų melams ir niekšybėms į atlapus, iki mąslaus, širdingo humanisto vėlyvuoju periodu. Tiesa, klystume manydami, kad bėgant metams M. Darwishas išsižadėjo ugningos dvasios ar ankstesnių pažiūrų. Keičiasi ne esmė, o akcentai – su palestiniečius lydinčiu neaprėpiamu žiaurumu ir neteisybe susiduriama nebe iš engiamo ir kenčiančio subjekto, bet iš tykiai pro šį siaubo paveikslą žengiančio praeivio pozicijos: „Lengvai, lyg paukščiai, žingsniuoju žemės oda, / kad nepažadinčiau mirusiųjų.“ (130 p.) Ši pirmoji lietuviškai pasirodžiusi Palestinos poeto knyga neabejotinai yra didelė dovana Lietuvos kultūriniam laukui. Dvejonių galėtų kilti nebent dėl to, ar bus kam ją priimti.

Mahmoud Darwish. „Tapatybės kortelė: rinktiniai eilėraščiai“, vert. Saudada Mockevičiūtė ir Ina Kiseliova-El Marassy, V.: „Hubris“, 2024

 

Sunku, galbūt ir neįmanoma M. Darwisho skaityti kitaip nei nacionalinio Palestinos poeto. Net menkiausios, asmeniškiausios eilėraščių lyrinio subjekto egzistencijos detalės nematomais saitais sukimba su istorija, kuri neatsiejama nuo žemės, ten gyvenančių ir kenčiančių žmonių. Taip yra todėl, kad pats M. Darwisho poezijos egzistencinis laikas yra istorinis, monumentalus, tačiau nesustabarėjęs, – jis pripildytas ne kokios nors protėvių didybės vaizdinių, o aistringos gyvenimo jėgos. Tai yra esminė autoriaus poetikos ypatybė, jo literatūrinis siekis: takią, gaivalingą patirtį paversti poetine Palestinos istorija, kuri iš tiesų įgyja visuotinumo matmenį. 

Žinoma, būtų galima klausti, kaip, kokia teise paskirybė gali gvieštis universalumo, vieno žmogaus patirtis – tautinės ar net visuotinės istorijos. Kaip gali būti, kad M. Darwishą pagrįstai laikome Palestinos nacionaliniu poetu, bet jo poezija neatsiduoda siauraprotišku nacionalizmo tvaiku, savosios genties aukštinimu kitų sąskaita, ji spinduliuoja bendražmogišką, aistringai humanistinę ir universalistinę pajautą?

Galbūt raktas į šį paradoksą slypi tame, kad poetas visiškai nesigviešia tapatybės – nei asmeninės, nei istorinės ar nacionalinės: „Visos širdys žmonių... tapatybė mano, / tad šalin mano pasą!“ (33 p.) Garsusis eilėraštis „Tapatybės kortelė“, parašytas vos dvidešimt kelerių metų poeto, atrodytų, skrupulingai fiksuoja palestiniečio, arabo, gyvenančio Izraelio okupacijos sąlygomis, tapatybę: „Mano šaknys... čia įsiėmė dar prieš užgimstant laikui, prieš amžių pradžią.“ (12 p.) Gali pasirodyti, kad apeliuojama į nacionalizmui įprastą mitinę praeitį, kuri neva suteikia viršenybės teisę dabartyje. Vis dėlto eilėraščio kulminacija įtvirtina visai kitą liniją: „Rašykis... pirmojo puslapio viršuje: / aš nejaučiu neapykantos / ir nieko nepuolu, / bet... jei alkis užklups, / surysiu savo engėjus.“ (14 p.) Skirtis tarp okupanto ir vietinio, tarp engėjo ir aukos neprasitęsia į viršlaikinį, metafizinį lygmenį, pagrįstas pyktis nepaliečia sielos gelmių. Net kovingo jaunystės nirtulio persmelktas poeto lyrinis palestinietis lieka žmogumi, kuriam neapykanta iš esmės yra svetima, ir tik užspaustas į neįmanomą situaciją, – o ne tapatybinio, ideologinio akstino vedamas, – jis atsako agresija. Bendražmogiškumą, universalizmą išpažįstanti poetinė M. Darwisho filosofija grįsta radikaliu atsisakymu turėti nuosavybę ir būti nuosavybe, pavergti ir būti pavergtam: „Išmintis mano – mirti nuteistojo: / niekas man nepriklauso, tad ir aš niekam nepriklausau.“ (97 p.)

Be abejo, tapatybė neištrinama, ji neištirpdoma reliatyvizmo vandenyje, kuriame viskas susilieja. Bet ji tampa nerigidiška, neesmiška, taki. Eilėraštyje, skirtame bičiuliui, žymiajam akademikui ir aktyvistui Edwardui Saidui, rašoma: „Rytai nėra tik Rytai, / o Vakarai – tik Vakarai, / tapatybė yra daugialypė, tai ne tvirtovė ar apkasai.“ (116 p.) Ši poetinė-politinė kryptis – tapatybė, kuri nepaverčiama apkasais, – nusako M. Darwishą kaip nacionalinį poetą be nacionalizmo.

Tačiau jei atsisakoma pavergti ir būti pavergtam, atsisakoma savo tapatybę paversti apkasais, gvieštis dieviškosios teisės į valdžią ir visų kitų apžavų, kurie tautą, etninę ar religinę grupę gali esmiškai, metafiziškai supriešinti su kita, – kas tuomet užpildo šią atsivėrusią tuščią erdvę? Kitaip tariant, ką poetui reiškia buvimas palestiniečiu, persmelkiantis kiekvieną eilutę? Atsakymas į šį klausimą dvelkia sukrečiančiu paprastumu: „Gyvenimas yra savaime aiškus, o mūsų namų, kaip ir mūsų širdžių, durys atviros.“ (12 p.) Netapatybiškos M. Darwisho palestinietiškos tapatybės turinys yra aistra gyvenimui, nenužudomas gyvenimo džiaugsmas, kuris, be abejo, ne visuomet yra pasiekiamas: „Mes mylim gyvenimą, kai tik pasiekti jį galim.“ (38 p.)

Tipinė, vis pasikartojanti poeto lyrinio subjekto pozicija jo engėjo atžvilgiu yra savotiškas abejingumas, kadangi veikėjo sielai rūpi ne tokie menkniekiai, kaip karas, žudynės ir kerštas, o šviesūs kasdienos džiaugsmai: „Praeiviai praeinančiuose žodžiuose, / kaip karčios dulkės dulkėkit kur panorėję, tik / tarp mūsų jūs nesirodykit kaip skrajūs kenkėjai, / nes mūsų laukia daugybė darbų savo žemėj – auginsim kviečius ir laistysim juos savo kūnų rasa.“ (39 p.) Poetas priešinasi į savo vidų neįsileisdamas karo ir neapykantos, nepersiimdamas jam primetama agresija: „Nei myliu tavęs, nei nekenčiu, – / suimtasis tardytojui sakė. – Mano širdis kupina to, / kas tau nerūpi. Mano širdis pritvinkusi šalavijų kvapo, / ji nekalta, ji švyti, ji pilna, / ir apklausoms joje nėr vietos.“ (85 p.) Šis ironiškas abejingumas išryškina tiek karo veiksmų absurdą, tiek visišką jų nebūtinumą, – kreipdamasis į sargybinį kalinys sako: „Galbūt aš tau nusibosiu / ir nutraukęs nuo manęs savo šešėlį / įžengsi tu į savo naktį laisvas / be mano šmėklos!“ (86 p.)

Kita vertus, negalima teigti, kad aistros gyvenimui, abejingumo ironijos ir vidun neįsileidžiamos neapykantos pakanka ginantis nuo begalinio naikinimo siaubo, kurį subtiliai liudija M. Darwisho tekstai. Dabartis, kai neįmanoma jos pakelti, ima skeldėti, darytis netikra, nesvarbi: „Tai dabartis, / ji praeina. / Čia, ant šakos alyvmedžio, svetimieji ginklus / pasikabino, greitą vakarienę / iš skardinių pasitaisė ir / sušoko atgal į sunkvežimius...“ (55 p.) Jėgų tuomet semiamasi iš praeities – arabiškosios Granados provaizdžių (43–47 p.) arba iš rytojaus vaizdinio, kad ir koks jis būtų nenumatomas: „Gyvenimą mes mylime rytojuj. / Rytojus kai ateis, mylėsime gyvenimą, / koks jau yra jis, toks: klastingas, pilkas ar spalvotas, / be Teismo dienos ir be anapusybės.“ (73 p.)

Nuo nepakeliamos patirties nusitrina ir pati savastis, ir ryšys su gyvenimu, nuo jos atsitveriama netikroviškumo distancija, kuri sugrąžina į mitinį, religinį laiką: „Čia „aš“ nebėra / čia savo molį mena Adomas“ (68 p.); „Jie / rojaus žemėlapį uoliau studijavo nei / žemės knygą ir ramybės jiems nedavė klausimas kitas: / ką veiksim iki mirties? Greta / mūsų gyvenimo, kuriame ir esam, ir mūsų nėra.“ (101 p.) Skausmas nevirsta patetika ar siaubo pornografija, su juo išlaikoma pagarbi distancija, kuri net geriau, nors ir netiesiogiai, leidžia perteikti jo turinį.

Šiandien, beveik dvejus metus Izraeliui vykdant genocidą, ko gero, labiau nei bet kada Palestina įgyja universalią, mus visus paliečiančią reikšmę: šioje šalyje nežabotą žiaurumą demonstruoja pasaulį apraizgę begalinio kapitalo, militarizmo, imperializmo ir etninės neapykantos tinklai. Lietuvoje, kur istorinius procesus net ir labiausiai išsilavinę žmonės dažnai supranta per vaikišką, o galbūt tiesiog aklai savanaudišką „civilizacijų karų“ prizmę, drąsi, gaivalinga ir savo tapatybės į apkasus nepaverčianti M. Darwisho poezija gali būti sunkiau suvokiama. Tačiau šlubuojančiam intelektui kartais gali pagelbėti teksto įtaigos jėga. Tikėkimės, kad mūsų širdys dar nėra tiek sustabarėjusios.